Spalio 12 d. koncerte dalyvaus Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, choras „Vilnius“, žymus lenkų smuikininkas Januszas Wawrowskis ir vienas aktyviausių Lietuvos akordeonininkų Tadas Motiečius. Spalio 13 d. kamerinius kūrinius atliks Jokūbas Švambaris (smuikas) ir kompozitoriaus dukra Gabrielė Agilė Bajoraitė (fortepijonas)
Su jauduliu belaukiant koncertų, susėdome su klausytoją netikėtais muzikiniais sprendimais stebinančiu kompozitoriumi pasikalbėti apie jo kūrybinio kelio pradžią, estradą, jam ypač svarbų santykį su atlikėjais ir prieš artėjančius svarbius koncertus aplankantį jaudulį.
– Savo kaip kompozitoriaus kelią pradėjote nuo estradinės muzikos. Kuo Jus domino šis, lengvesnis nei klasikinė muzika, žanras?
– Pirmas mano oficialus darbas buvo smuikininko Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestre, kur buvau paskirtas baigęs tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dabar, kalbantis, sėdžiu toje pačioje vietoje, kur sėdėjau orkestre. Šis darbas man davė daug naudos, nes pats grodamas orkestre visai kitaip girdi muziką nei klausydamas įrašo ar sėdėdamas tarp publikos – visai kitas įspūdis, girdisi visi balsai. Labai norėjau diriguoti, nes dirigentų tuo metu trūko, tačiau susvyravau, man niekas nepadėjo įgauti minimalių dirigavimo įgūdžių, pabijojau važiuoti studijuoti į tuometinį Leningradą. Vėliau planai keitėsi.
– Kas atvedė į kompoziciją?
– Niekada negalvojau studijuoti kompozicijos, tačiau į ją kažkas mane vedė keistu keliu. Labai mėgau estradą. Žinojau, kad klasikinės muzikos atlikėjui tai kenkia, tačiau kiekvieną dieną sėdėdavau prikišęs ausis prie radijo imtuvo ir negalėdavau atsitraukti, norėjau pats parašyti kažką panašaus. Taip ir pradėjau kurti. Įsikūrė estradinę muziką grojęs Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, kuris su mielu noru atlikdavo mano kūrinius. Žinojau, kad be diplomo nieko nepasieksiu, tad reikia vėl studijuoti, bet netikėjau, kad iš manęs gali būti rimtas kompozitorius, be to, klasikinės muzikos studijos galėjo sugadinti mane kaip estradinės muzikos kūrėją.
– Vis dėlto nusprendėte studijuoti...
– Taip. Po truputį gilinausi į rimtąją muziką – ypač pamėgau simfoninę, nuo kurios ir pradėjau savo kaip akademinės muzikos kompozitoriaus kelią, nors atlikti tokią muziką daug galimybių tuomet nebuvo. Smuiką palikti buvo kiek skaudu, tačiau turėdamas antrą – kompozitoriaus – diplomą turėjau pasirinkti, kurioje specialybėje likti, nes būti ir ten, ir ten – nieko gero. O estrada tolo natūraliai – Lietuvos nacionaliniam radijo ir televizijos orkestrui vadovavusį Joną Vadauską, kuris visuomet mane palaikė, pakeitė kitas dirigentas. Orkestras turėjo savo planų, tapo sunku su jais suderinti savo kūrinių atlikimą. Supratau, kad norėdamas kurti estradinę muziką turiu pats atlikti savo kūrinius.
– Bet savo kūrinius Jūs ir atlikdavote pats.
– Taip, dainuodavau juos ir tada, kai orkestrui vadovavo Jonas Vadauskas, nes nebuvo gerų dainininkų, neturėjau pasirinkimo. Vėliau supratau, kad vien dainuoti nepakanka – reikia mokėti ir diriguoti, kad išgautum atitinkamą orkestro skambesį, o šito konservatorijoje mūsų nemokė.
– Prakalbote apie pavyzdinį savo muzikos atlikimą. Šiuo klausimu tikriausiai esate vienas preciziškiausių Lietuvos kompozitorių.
– Tais laikais visi kompozitoriai norėdavo, kad jų kūrinys būtų kitoks. Nei mūsų, nei atlikėjų nemokė šiuolaikinės muzikos rašybos, muzikantai vis klausdavo, kaip atlikti mano užrašytą muziką. Juk jeigu mūsų liaudies dainą dainuosi kaip klasikinę dainą, ji ir skambės kaip klasikinė – niekuo nesiskirs nuo vokiškos ar čekiškos dainos. Aš visada stengiausi, kad mano kūryboje atsispindėtų mūsų, lietuviška, kultūra, stengiausi atsiskleisti jos savitus bruožus. Tai įmanoma tik kompozitoriui dirbant kartu su atlikėju – procesas turi vykti kartu, kitaip neįmanoma. Kompozitorius gali parašyti ką nori, bet jeigu atlikėjas pagros taip, kaip supranta pats, kūrinys gali skambėti kaip visiškas standartas. Efektas bus visai kitoks, kai atlikėjas įsigilins į tai, ko kompozitorius nori. Taip kūrybos procesas vykdavo tais laikais – atlikėjai be kompozitorių negalėdavo žengti nė žingsnio, nes neįprastas muzikos užrašymas be mūsų paaiškinimo juos išmušdavo iš vėžių.
– O kaip yra dabar?
– Dabar atlikėjai dažnai neprisileidžia kompozitorių, manosi viską žinantys. Bet pagroti vien natas nepakanka – reikia atrasti kūrinio dramaturginius ryšius.
– Prieš šį interviu užsiminėte, kad domitės politika. Išties pragyvenote ne vieną politinį pokytį, virsmą. Ar jie turėjo įtakos Jūsų kūrybai?
– Turbūt turėjo. Gali galvoti, kad neturėjo, bet kūrybai įtakos turi viskas. Biografinėje knygoje „Viskas yra muzika“ bandžiau savo kūrybą suskirstyti į etapus. Nepriklausomybės laikais mes, kompozitoriai, labai atitolome vienas nuo kito. Anksčiau, kai visų kompozitorių veiklą aiškiai vienijo Lietuvos kompozitorių sąjunga, visi žinojome, kas ką kuria; buvo rūpinamasi, kad vystytųsi ir augtų kiekvienas žanras. Dabar to nėra. Pasigendu muzikos kritikos, kuri charakterizuotų šiuolaikinės muzikos tendencijas, nubrėžtų kryptį ateičiai. Atrodo, kad visa muzika dabar yra vienadienė, kuriama tik vienam projektui ir vėliau padedama į stalčių. Visa tai yra šiandieninės politinės situacijos padarinys. Matau, kaip rūpinamasi kinu, kaip jis reprezentuojamas pasaulyje, už Lietuvos ribų. Apie muziką nieko negirdžiu – jeigu kur nors atliekamas pavienis kūrinys, nereiškia, kad toks įvykis labai svarbus visai mūsų kultūrai.
– Ar po tiek dešimtmečių aktyvios kūrybinės veiklos galėtumėte įvardinti kūrinį, kuriame geriausiai įprasminote savo muzikines idėjas?
– Negalėčiau. Kiekviename etape viskas keičiasi – kaip kūrėjas išsisemiu, nusibosta daryti tą patį, laikytis taisyklių. Taisykles kompozitorius gauna mokydamasis muzikos akademijoje. Baigęs kompozicijos studijas, iš karto susikūriau savas. Pavyzdžiui, sutartinių motyvus naudojo ir Balys Dvarionas, ir Stasys Vainiūnas, tačiau jie tik perkėlė juos į klasikinės muzikos partitūrą, primityviai. O tu iš sutartinių medžiagos kažką savo padaryk! O ar pavyko, ar kūrinys sėkmingas, parodo laikas. Apie savo kūrinį gali galvoti kuo geriausiai, bet jeigu jis dar neatliktas, abejonės jo gerumu turėtų būti. Mano stalčiuje yra daug neatliktų simfoninės muzikos opusų, nes anksčiau buvo mažai muzikos orkestrui galimybių. Yra ir tikrai sėkmingų, koncertų salėse skambančių nuolat. Svarbiausia išlaikyti savo stilių ir vis atrasti ką nors nauja, nes tai, ką jau pasakei, nebeįdomu.
– Pabaikime pokalbį arkos principu (tebus tai duoklė vienam koncerte skambėsiančių kūrinių tokiu pavadinimu) – jubiliejiniame koncerte bus ir naujų kūrinių smuikui. Ar sena meilė smuikui nerūdija?
– Savo duoklę smuikui jau atidaviau. Smuikui parašiau daug pjesių, kelias jų spalio 13 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliks jauni atlikėjai. Esu labai patenkintas sonata smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“, ypač todėl, kad pirmą kartą ją įrašė smuikininkas Raimundas Katilius ir pianistė Larisa Lobkova. Ji vėliau man pasakojo, kad Katilius, pamatęs, ką parašiau, trankė natas. Vėliau jie abu pradėjo dirbti savarankiškai ir rezultatas išėjo toks, kad iki šiol jo niekam pranokti nepavyko.
– Ar labai jaudinatės laukdamas premjerų?
– Jaudulys trunka jau kelis mėnesius, nes aš matau, kad šį kartą jokios įtakos atlikėjams padaryti negaliu. Todėl ir jaudinuosi, kamuoja ir bejėgiškumo jausmas.
– O po to jau viskas – klausysitės.
– O po to jau viskas.
Kompozitoriaus Felikso Bajoro 90-mečiui skirti koncertai Nacionalinėje filharmonijoje vyks: spalio 12 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje – orkestro muzikos koncertas „Po šituo stogu“; spalio 13 d., sekmadienį, 16 val. Filharmonijos Mažojoje salėje – kamerinės muzikos koncertas „Prabėgę metai“.
