Paroda „Laikyk mane arčiau“ ypatinga, nes autorė ne tik surinko patyrusių institucinį smurtą moterų istorijas, bet ir pati patyrė, ką reiškia po skyrybų su smurtaujančiu partneriu netekti visko ir, svarbiausia, būti atplėštai nuo vienintelio trejų metukų sūnaus. Fotografijos darytos Paryžiuje, Čikagoje, bet dauguma Kopenhagoje, kur fotografės sūnus įamžintas stebuklingoje karalystėje, ten, kur H.C. Andersenas rašė pasakas, tokias kaip „Mergaitė su degtukais“, kuri yra ir simbolis, kad už kiekvieno vaiko, kuris ieško šviesos, yra suaugęs žmogus, įtraukęs į tamsą. Kopenhaga mamai ir vaikui yra saugi vieta, kur jie turi retas galimybes būti kartu.
Visuomenė nežino, kad pasirinkimas palikti smurtinius namus nėra moterų rankose. Teismai ir socialiniai darbuotojai gali tapti dar vienu smurtautojo ginklu. Labai dažnai smurto aukos jautėsi bejėgės dėl savo situacijos ir nesikreipė pagalbos. Tyrimai rodo, kad yra 5% partnerių (su tam tikru polinkiu į narcisizmą ir psichopatiją) po skyrybų padarys viską, kad sunaikintų savo buvusį partnerį. Pagal statistiką, pusė moterų priverstos palikti darbus, patiria finansinius nuostolius, yra atskiriamos nuo savo vaikų arba tampa benamėmis bėgdamos nuo smurto.
Autorės tikslas, kad patyrę smurtą motina ir vaikas būtų pamatomi kaip visavertės būtybės, kuomet sistema parodo nulinį požiūrį į motiną ir vaiką. Turėdami tik keletą susitikimų, mama ir vaikas įsivaizduoja, kad gyvena magiškoje karalystėje. Kiekvienas jų susitikimas – vis kitame muziejuje, tai simbolis, kur daiktai turi vertę. Motina fotografuoja atskirtą vaiką ten, tarp vertinamų daiktų, kad suteiktų vaikui vertę, kai institucijos pasako, kad mama ir vaikas yra niekas ir juos galima išskirti: „Jei gatvėje padėsite akmenį, niekas jo nevertins, bet jei padėsite akmenį muziejuje, jis įgis vertę. Noriu skleisti žinią, kad mama ir mažas vaikas yra šventa, jie negali būti atskirti vienas nuo kito. Jie nėra tik asmens kodas ar statistika.“
„Kaip žurnalistė, surinkau daug moterų istorijų, kurios bėgo nuo šeimyninio smurto, bet vietoj pagalbos buvo atskirtos nuo savo vaikų. Žinau, kaip jos jaučiasi: tu išgyveni nuolatinį gedulą dėl savo gyvo vaiko“, – sako ji.
Diana yra viena iš penkiasdešimties pokyčių iniciatorių visoje Europoje dalyvaujančių Europos Parlamento remiamoje programoje AGENCY: Vote With Her, įgyvendinamoje Europos migrančių moterų tinklo, kurios metu derindama PHOTOVOICE ir dokumentinę fotografiją ji perteikia savo viziją ir istoriją visuomenei skatindama bendruomenes dalyvauti 2024 m. EP rinkimuose ir rinkti atstovus ir atstoves, kuriems rūpi žmonių gerovė, kuriems rūpi tokios patirtys, kaip Dianos ir daugybės kitų moterų ir kurie pasiryžę atstovauti labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Daugiau apie Dianos parodą bei AGENCY programą galite rasti čia.
Apie autorę
Diana Maria Olsson yra lietuvė režisierė ir žurnalistė, gyvenanti Kopenhagoje. Ji kūrė dokumentines TV laidas Lietuvos nacionalinėje televizijoje (LRT) ir Švedijos nacionalinėje televizijoje (SVT). Ji yra prodiuserinės filmų kompanijos „Zen Division“ (Kopenhaga) įkūrėja ir tarptautinius kino apdovanojimus pelniusio dokumentinio filmo „Mėlynas kraujas“ režisierė. Šiuo metu filmą pamatyti galima portale Delfi čia.
Dianos parodą Lietuvoje įgyvendinti padeda:
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras
Klaipėdos Universitetas
Palangos m. savivaldybė
Parodą remia Europos Parlamentas. Parodą inicijuoja Europos migrančių moterų tinklas (European Network of Migrant Women) ir asociacija FemLens.