Šią kelionės dramą su septyniomis stotimis iš švedų kalbos išvertė Zita Mažeikaitė, spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Oleksandr Šymko (Ukraina). Spektaklyje vaidina Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė, Remigijus Bučius, Saulius Balandis, Šarūnas Puidokas, Džiugas Siaurusaitis, Juozas Ališauskas, Ramunė Skardžiūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Alvydė Pikturnaitė, Justė Zinkevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Aivaras Micius, Gediminas Sederevičius, Mindaugas Jusčius, Dalia Michelevičiūtė, Arūnas Vozbutas, Jolanta Dapkūnaitė, Birutė Mar, Salvijus Trepulis, Algirdas Dainavičius, Marius Repšys, Šarūnas Puidokas, Diana Anevičiūtė, Neringa Bulotaitė, Ieva Labanauskaitė, Rasa Rapalytė.
„Didysis kelias“ (1909) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Ji lyginama su teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje stotelėje dramos protagonistas regi savo paties personažą bei kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę jos nedramatizuojant.
Režisierius Jonas Vaitkus: Ši priešmirtinė dramaturgo pjesė – kelionės drama su septyniomis stotimis. Tai visos jo kūrybos atspindys – nuo glaustos atžarios prozos iki kontrastingų šuolių simbolizmo ir metaforų link, su lyčių priešprieša ir seksualiniais nuokrypiais. Neritminga poezija, kalbanti apie vidinę emocinę mąstančio žmogaus būseną, nedramatizuojant ir nesureikšminant mirtingojo likimo, nebijant panirti į realizmo ir natūralizmo dvoką ir vėl pratrūkti satyriniu ironišku požiūriu į Dausų, Žemės ir Žmogaus neišsprendžiamus reikalus, nebijant pripažinti savo ribotumo. Juk esi pasmerktas mirčiai, dėl to išgyveni kasdienį sielvartą ir kančią dieviškosios amžinybės akivaizdoje. Bet nelaikai to bausme ar totaliniu blogiu, prieš kurį reikia sukilti ar mestis į pražūtingus ateistinius ar kitokius kraštutinumus, nors buvo ir yra daug tokių, kurie patys žuvo ir milijonus pražudė. Tiesiog priimi tai kaip nepakeičiamos, neišvengiamos duotybės tragediją, kaip privalomą mokestį už suteiktą malonę egzistuoti, už suteiktą amžinybės neįkainojamą dovaną būti sąmoningai veikiančiu žmogumi šioje tragedijoje, kuri saugo, gydo ir skaidrina sielą.
Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė nepopuliari, Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.
„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.
Augustas Strindbergas laiku ateina į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę ir pačiu laiku pas Lietuvos žmones, besiruošiančius kurti gerovės valstybę.
Dailininkas Jonas Arčikauskas: Augustas Strindbergas gimė 1849 m. Manęs dar nebuvo. Strindbergas mirė 1912 m. Manęs dar nebuvo. Strindbergas gyveno šešiasdešimt trejus metus. Man šiuo metu – šešiasdešimt treji. Juokauju. Jokių paralelių! Kai tau virš šešiasdešimt, juokai keičiasi...
Strindbergas gyvas – skaitau, girdžiu, matau. Kiekvienas susitikimas su Strindbergu – ypatingas, intymus, Dievo dovana, brolija.
Aristokratiškoji realybė, idealistinė laikysena – ignoruotina! Palikom kapeikininkais, tarsi savo noru. Baudžiauninkui Strindbergo dvasia atgrasi ir nesuprantama.
Skaitau Strindbergą – nelieka minčių, nelieka energijos. Tyla... Galiu tik keiktis. Dar vis mokausi judesio ir mąstymo disciplinos.
Kompozitorius Oleksandr Šymko: Prieš pradedant rašyti muziką, man visada svarbu pajusti ją – ne išgirsti, bet pajusti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas už jų slypi. Taip yra ir su tekstu. Svarbu tai, kas yra tarp eilučių. Toje tyloje tarp natų gimsta muzika. Man Strindbergo „Didysis kelias“ yra pavargusio nuo gyvenimo meilės prisipažinimas gyvenimui. Skaudžiai graži Vienatvė, norinti ištirpti visame kame, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš iškeliaudamas žmogus pamato, iš kur ir kur jis atėjo, kas jį suformavo.
Visada stengiuosi pasėti vieną sėklą, iš kurios vėliau ir išdygsta visas muzikinis medis. Bet to nepakanka „Didžiajam keliui“. Su herojumi mes atsiduriame skirtingose erdvėse, turinčiose savo ypatumus ir koloritą, ir tam būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą. Stilistiškai muzikoje susipynė ir pseudoetniškumas, ir aliuzija į klasiką, džiazą, hiphopą, roką, elektroniką. Tačiau kaip pastovus tarytum vienatvės leittembrom spektaklį persmelkia violončelė.
Vytautas Rumšas (Jėgeris): Koks tas kiekvieno Didysis kelias, kuriuo mes einame dabar? Aišku, jie skirtingi. Žvyrkelis, pereinantis į grindinį, ar, atvirkščiai, asfaltas ir betonas, siauras takelis, o gal autostrada? Eiti gera, kai saulė, kai šilta. O kai lietus, šalta ir dar naktis – sustoti, grįžti? Pakelėse yra visko: pievos, miškai ir lygumos, šiukšlynai, kalnai, keliukai į dešinę ir į kairę – akligatviai, kurie vilioja tave. Jau daug ko būta ir... gal dar bus. O kelio gale laukia sąskaitos ar sąskaitėlės, o gal tik trys, keturi žodžiai. Bet tai tavo Didysis kelias, kuriame tu bandai nugalėti agresiją, melą, prievartą, nepasitikėjimą, netikėjimą ir dar daugiau, kuriuos sukūrei sau ir kitiems. Apie tai galvoju savo „Didžiajame kelyje“.
***
JĖGERIS
Paaiškinsiu trumpai. Sutrikęs todėl, kad esu netekęs proto. Tikiu viskuo, ką žmonės sako, todėl pasidariau veidmainis. Kuo anksčiau tikėjau, pasirodė melas, todėl aš toks netikras, klaidžiojau nebesuprasdamas žmonių ir jų gyvenimo, taikiau klaidingus terminus, platinau netikrus pinigus, pats to nežinodamas, todėl esu ne tas, kas esu.
Nebenoriu gyventi tarp žmonių, nebenoriu kartoti svetimų žodžių, minčių ir abejoti, ar tai tik nėra melas! Ne sykį teko būti nusikaltimo bendrininku toj inkarų kalykloj, vadinamoj visuomene, bet pasijutęs, kad ir aš – toks kaip visi, pabėgdavau. Kaip koks girios plėšikas.
[...]
Tad ir vėl esu vienas!
Naktis, tamsu.
Medžiai, ir tie jau miega,
žolė rasota nuo vėsos,
tik žvėrys budi, bet ne visi,
lėlys kažką jau rezga,
gyvatė rangos tarp nuodingų grybų –
barsukas, dieną pramiegojęs, rąžosi –
kodėl aš vienui vienas?!
Klajūnas po svetimus kraštus,
visada vienišas ir svetimas.
Bastysis po miestus ir kaimus,
užeis į smuklę, sumokės ir vėl – į kelią –
kol galų gale pasieks namus!
Ir tai ne pabaiga...