Mėgiamiausi ir labiausiai trikdantys parodos kūriniai
Ne paslaptis, kad visose parodose vieni kūriniai susilaukia daugiau dėmesio, kiti – mažiau. Kokius „Susitikimas, kurio nebuvo“ lankytojų favoritus pastebėjo D. Mečkauskaitė? „Prie mėgiamiausių priskirčiau Marijos Teresės Rožanskaitės „Rentgeną“, Yves Klein’o mėlynąjį paveikslą ir Eugenijaus Cukermano vis dar tapomą „Skrajojantį olandą“. Manau, kad kalbant apie mėgstamiausius, labai daug reikšmės turi kūrinių atsiradimo istorija, kontekstas – jie suteikia paveikslams labai daug gelmės ir autentiškumo“.
Pasak gidės, „Rentgenas“ žmones paliečia papasakojus apie M. T. Rožanskaitės patirtą tremtį ir tėvo sušaudymą, persirgtą maliariją ir išgyventą pavojų, kai su mama bėgo į Lietuvą. Savo patirtį menininkė transformuoja į medicininės tematikos kūrinius, kuriuose diagnozuoja ir sovietmečio visuomenės ligas.
Yves Klein’o mėlyna lankytojus užburia savaime, o pasakojimas apie jį patį taip pat retai palieka abejingų. Gidė atskleidžia, kad jo daugiametės ultramarino mėlio spalvos paieškos, tapymas „gyvaisiais teptukais“ (modelių kūnais), dziudo karjera ir kitos istorinės detalės pribloškia auditoriją. Menininkas buvo taip apsėstas mėlynos, kad 1960 m. net patentavo išrastąją spalvą, pavadino ją „tarptautine Kleino mėlyna spalva“ (angl. International Klein Blue, IKB) ir jos kol kas niekam nepavyko atkartoti.
Lankytojus pakeri faktas, kad menininkas Eugenijus Cukermanas karts nuo karto ateina į muziejų ir lankytojams stebint toliau tapo 1978-aisiais pradėtą ir šiuo metu parodoje eksponuojamą paveikslą – juk ne dažnai parodoje galima sutikti ne tik patį autorių, bet ir, jei pasiseks, stebėti jo kūrybos procesą. „Skrajojantis olandas“ yra konceptualus menininko kūrinys. Nenutrūkstantį kūrybos procesą žymi drobėje vietą nuolat keičiantis juodas stačiakampis, o jo 45-erių metų kelionė yra fiksuojama. Kartu šis kūrinys – tai bandymas paneigti patį kūrinio išbaigtumą.
MO gidė neslepia, kad kartais ekskursijoje pastebi sutrikusių veidų – tokią reakciją lankytojams kelia minimalistų kūryba, pavyzdžiui, minimalisto Carl André kūriniai „Dvidešimt penktasis plieninis kardinalas“ arba „Palisadas“. „Dažnai sulaukiu klausimų, kas čia per menas arba kokia jo prasmė, – pasakoja D. Mečkauskaitė. – Vesdama ekskursijas stengiuosi atsakyti į tokius klausimus, paaiškinti kontekstą, menininkų istoriją. Niekas neatsiranda iš niekur, pakanka tik truputį pasigilinti, o tą padarius skepticizmas neretai sumažėja.“
Gidė lankytojus kviečia pažvelgti į kūrinį menininko akimis per jo filosofijos prizmę. Jam svarbu buvo eksponuoti medžiagą tokią, kokia ji yra, tokiu pavidalu, kokiu ji dažniausiai sutinkama realioje aplinkoje. Tokiu būdu jis tarsi klausė, kodėl vienos medžiagos turėtų būti geresnės už kitas? Kodėl vienos formos turėtų būti gražesnės už kitas? Jis bandė parodyti, kad iš tiesų visos formos ir medžiagos yra vertos dėmesio, norėjo atkreipti dėmesį į jų savybes – nuo tekstūros, spalvos iki svorio ar reakcijos į oksidaciją. Savo darbus menininkas laikė skulptūra, bet ne tradicine jos prasme, o „skulptūra kaip vieta“. Šios idėjos davė pradžią instaliacijos atsiradimui – suvokimui, kad pati erdvė taip pat gali būti meno kūriniu.
Parodos istorijos – ką nutyli aprašymai
Ekskursijos metu MO gidas išsamiai ir nuosekliai papasakoja ne tik apie parodą, jos architektūrą, eksponuojamus kūrinius bei autorius, bet ir atsako į lankytojui patyrimo metu kilusius klausimus. Kokie jie? „Reikia pripažinti, kad lankytojams dažnai įdomios finansinės detalės, – šypsosi D. Mečkauskaitė. – Ekskursijos įžangoje paprastai paminiu, kad iš Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose, atsivežtų kūrinių vertė siekia apie 30 milijonų eurų – tai būna viena iš staigmenų.“
Ir tuos, kurie apsilanko kiekvienoje parodoje, ir tuos, kurie į MO ateina pirmą kartą, dažnai stebina parodos architektūra. Ji kiekvienai parodai kuriama vis kita, muziejaus erdvės transformuojasi dažnai neatpažįstamai. Taip siekiama sustiprinti parodos pasakojimą ir jo įtaigą. Taip ir šį kartą – Justino Dūdėno kurta architektūra atspindi modernistinę estetiką. Lankytojai dažnai nustemba, išgirdę, kokia didelė skirtingų sričių žmonių komanda dirba ties parodos kūrimu, ir kad šis procesas primena kino filmo ar spektaklio kūrimą. Kartais tenka paaiškinti, kad paroda nėra tiesiog kūrinių sukabinimas ant sienų, o daugiau nei dvejus metus trunkantis kompleksinis kūrybinis darbas.
Asmenybės, apie kurias norisi pasakoti
Parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ pristatoma daugiau negu 170 kūrinių, už kurių slypi įdomios, netikėtos, neretai dramatiškos istorijos. Kokiais pasakojimais dažniausiai dalijasi D. Mečkauskaitė? „Mane labiausiai įkvepia drąsių žmonių istorijos, o tarp parodos autorių tokių netrūksta, – sako gidė. – Dauguma menininkų laužo standartus, kalba apie dalykus, kurie dažnai nėra patogūs, galbūt net pavojingi, kurie gąsdina ir yra šokiruojančiai nauji. Žaviuosi tapytojomis Marija Terese Rožanskaite ir Kazimiera Zimblyte, kurios sovietmečiu nesitaikė prie oficialių tapybos reikalavimų ir liko ištikimos sau, nors tai joms kainavo matomumą ir pripažinimą. Be to, abi jos buvo moterys kūrėjos, kas dar geriau atskleidžia jų asmenybių stiprybę – tapyba sovietmečiu buvo vyrų dominuojamas laukas.“
Daug reakcijų sulaukia ir Andy Warholas – žmonės džiaugiasi matydami originalius darbus autoriaus, kuris jiems jau žinomas. A. Warholo biografija neatskiriama nuo jo kūrybos. Savo kūrybinį kelią pradėjo kurdamas reklamas mados žurnalams. Jis kūrė filmus, skulptūrą, tapybą, instaliacijas. Meną Warholas suvokė kaip bet kokį produktą, nesiskiriantį nuo rūbų, kuriuos nešioji, ir nuo maisto, kurį valgai. Didelę įtaką jam darė įžymybių kultūra: jis garsėjo savo studija Niujorke „The Factory“, kur rinkdavosi aktoriai, modeliai ir kiti žymūs menininkai. A. Warholas buvo gėjus ir apie savo seksualinę tapatybę kalbėjo tiek gyvenime, tiek kūryboje.
Gruodžio 26 d. MO muziejus kviečia į savanorių ekskursijas 14 val., 15 val. ir 16 val. Taip pat kiekvieną mėnesį MO muziejus lankytojus kviečia į srautines ekskursijas su MO gidu. Daugiau informacijos čia.
Paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“ – tai unikali galimybė pamatyti tiek skirtingų ir intriguojančių menininkų – Andy Warholo, Guerrilla Girls, Yves Klein’o, Marlene Dumas, Marijos Teresės Rožanskaitės, Deimanto Narkevičiaus ir kitų – darbus Lietuvoje bei kalbėti apie itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui. Paroda veiks iki 2023 m. kovo 12 d. Daugiau apie parodą čia.