O šįkart V. Chandra kviečia lietuvių skaitytojus į fantastišką nuotykį. Neseniai lietuviškai pasirodęs jo romanas „Dievų šokis“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė) – magiška ir gaivališka kelionė po Indiją, kur po žemę vaikšto dievai, kur žmonės atgimsta gyvūnų pavidalais, kur maišosi viskas nuo XIX a. Indijos iki pankų muzikos Los Andžele, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Čia Indija, čia dievai vaikšto po žemę
Čia žmonės atgimsta gyvūnų pavidalais ir įsiveržia į mūsų kasdienybę, pripildydami ją magijos. „Dievų šokis“ – fantastiškas nuotykis skaitytojui, kurį per romaną veda susipinančios indo studento ir beždžionės istorijų gijos. O beždžionė yra... gyvūno pavidalu atgimęs poetas Sanjay. Norėdamas išvengti mirties jis sudaro sandėrį su dievais: kasdien privalo papasakoti po istoriją ir neprarasti auditorijos susidomėjimo.
Vaikystė Naujajame Delyje: skurstantys ir badaujantys menininkai
Šiandien 58-erių V. Chandra – vienas žymiausių šiuolaikinių indų kilmės rašytojų, gyvenantis Mumbajuje ir Kalifornijoje, kur Berklio universitete dėsto kūrybinį rašymą. Dėl daugiasluoksniškumo, magiškojo realizmo ir kalbos vaizdingumo jo kūryba dažna lyginama su Salmano Rushdie romanais. Tačiau iš pradžių toli gražu neatrodė, kad rašymas galėtų būti Naujajame Delyje gimusio berniuko ateitis.
V. Chandros mama – daugelio filmų scenarijų ir pjesių hindi kalba autorė – pradėjo rašyti indų radijui ir televizijai dar 1950-taisiais, kai iš užmokesčio už vieną scenarijų nepavykdavo pragyventi nei dviejų dienų. Rašytojas prisimena motinos nuolat kartotus žodžius: „Galiu rašyti tik todėl, kad jūsų tėvas mane išlaiko.“ Augdamas Indijoje V. Chandra matė skurstančius, badaujančius menininkus ir ilgą laiką nežiūrėjo į rašymą kaip į rimtą užsiėmimą. Nors vis stipriau jautė, kad ir jam lemta tapti rašytoju.
„Didysis Getsbis“ Indijoje
Kita dvylikamečio aistra tapo Amerikos modernizmas. Kai šeima persikėlė į Mumbajų, V. Chandra atrado miesto bibliotekas, kuriose skaitytojai už nedidelę sumą galėdavo pasiskolinti knygų. Paauglys praleisdavo jose visas atostogas, skaitydamas nuo 9 valandų ryto iki tol, kol baigdavosi pinigai. Ten būsimas rašytojas atrado Ficdžeraldą ir Hemingvėjų.
„Vos pradėjęs skaityti, supratau, kad jų kūryba daro su manimi kažką, ko dar nebuvau patyręs. „Didįjį Getsbį“ skaičiau, kai man buvo penkiolika. Viskas šioje knygoje man buvo svetima – tiek jos socialinis, tiek simbolinis kontekstas. Nepaisant to, knyga buvo tokia graži, kad paliko neišdildomą įspūdį“, – pasakoja V. Chandra.
Mažas keistas vaikas iš Indijos tampa rašytoju
Taip save apibūdina pats rašytojas. Į Ameriką V. Chandra išvyko 1980 metais ir jo studijų pasirinkimas toli gražu nebuvo įprastas. Tuo metu į JAV studijuoti vykę indų jaunuoliai keliaudavo į medicinos ar ekonomikos mokyklas. Siekiantys sėkmingos karjeros indai norėjo tapti gydytojais, inžinieriais ar verslininkais.
„Išgirdę, kad ruošiuosi studijuoti kūrybinį rašymą, tėvų draugai tik gūžčiodavo pečiais. Bet mano nuostabai, tėvai sutiko mokėti už studijas. Išleisti vaiką į mokslus Amerikoje iš Indijos pareigūno algos nebuvo lengva“, – prisimena rašytojas.
Rašymas – kaip programavimas
„Romanai, kaip ir kompiuterių programos, egzistuoja tam, kad išspręstų tam tikras problemas“, – įsitikinęs rašytojas. Tik atvykęs į JAV jis išmoko naudotis vienu pirmųjų kompiuterių Kolumbijos universitete ir pavertė šį hobį pelningu verslu: kūrė duomenų bazes knygynams, o vėliau ir naftos įmonėms Hiustone.
„Žvelgdami į programinę įrangą, dažnai susiduriame su tomis pačiomis problemomis, pasireiškiančiomis vis skirtingais būdais ir sprendžiame jas tais pačiais metodais. Išskirdami laiko patikrintus, veikiančius sprendimo būdus, galime identifikuoti tam tikrus modelius ir panaudoti juos iš naujo.“ Šią idėją V. Chandra pritaiko ir rašymui. „Skaitytojai literatūroje ieško tam tikrų metodų, kurie padėtų susidoroti su visiems gerai pažįstamomis problemomis. Tarkim, pamiršti prarastą meilę ar susitaikyti su tėvo nebuvimu. Didžiausias iššūkis rašytojui – pateikti tokį modelį, kuriame būtų kažkas artimo ir puikiai pažįstamo, ir tuo pačiu, pridėjus ką nors naujo ir netikėto, atimtų žadą.“