Šalia darbo Estijoje ir Suomijoje, A. Volmeris devynerius metus vadovavo Adelaidės simfoniniam orkestrui Australijoje ir dar dvejus buvo jo pagrindiniu kviestiniu dirigentu. Vilniuje žymusis maestro pristatys tai, už ką yra vertinamas labiausiai – Šiaurės šalių kompozitorių interpretacijas. Tiesa, koncerte kartu su įspūdingais Arvo Pärto ir Jeano Sibelijaus opusais skambės ir čekų kompozitoriaus Antonino Dvořáko Koncertas violončelei, atliekamas vieno žymiausių savo kartos violončelininkų, charizmatiškojo Ivano Kariznos. Apie viską iš eilės – pokalbis prieš koncertą su dirigentu A. Volmeriu.
– Arvo, ar su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dirbsite pirmą kartą, ar esate jam dirigavęs ir anksčiau?
– Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui esu dirigavęs, bet tai buvo labai seniai – dar gerokai prieš LVSO koncertų salės rekonstrukciją.
– Šįsyk koncertą Vilniuje pradės A. Pärto kompozicija „Gulbės giesmė“. Papasakokite, kodėl pasirinkote šį kūrinį.
– A. Pärtui šiemet sukanka 90 metų, ir jo „Gulbės giesmė“, mano manymu, gali padėti nužvelgti visą jo ilgą ir ypatingai kūrybišką kūrybinį gyvenimą, vystymąsi nuo ieškančio jauno kompozitoriaus, rašančio moderniu stiliumi, iki savito „tintinnabuli“ stiliaus sukūrimo XX-ojo amžiaus septintajame dešimtmetyje. Kompozitoriaus religinis tyrumas ir dvasinis nušvitimas įkvėpia muzikantus ir klausytojus visame pasaulyje. A. Pärtas ir šiandien išlieka vienu daugiausiai atliekamų autorių. O kalbant apie šį kūrinį, gulbės rudenį migruoja kartu su paskutiniais paukščiais – po to šiaurietiškame kraštovaizdyje stoja tyla, ir gamta ruošiasi poilsiui. Mano nuomone, tai – tarsi kompozitoriaus gyvenimo ir darbo santrauka.
– Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasiūlėte atlikti ir J. Sibelijaus „Keturias legendas iš Kalevalos“. Kaip šis kūrinys atsirado Jūsų akiratyje?
– J. Sibelijus – vienas įdomiausių XX-ojo amžiaus pradžios simfoninės muzikos kompozitorių, jo darbai pereina reikšmingą vystymąsi nuo ryškaus romantizmo iki labai asmeninio paties J. Sibelijaus stiliaus. „Keturios legendos iš Kalevalos“ reprezentuoja ankstyvąjį kompozitoriaus kūrybos periodą: J. Sibelijus ieško savojo stiliaus ir randa įkvėpimą suomių nacionaliniame epe „Kalevala“. Kūrinio melodija jau labai aiškiai „sibeliška“, kaip ir harmonijos. Galima įžvelgti šiek tiek „vagneriškos“ įtakos, tikėtina, kad ir Richardo Strausso simfoninių poemų sėkmė padrąsino J. Sibelijų imtis tokios formos kūrinio. „Keturios legendos iš Kalevalos“ suformuoja simfonijos struktūrą ir tapo didelės apimties muzikinį kraštovaizdį, perkeliantį mus į pasakišką sferą, panašią į epą.
– Esate garsus išskirtinėmis Šiaurės šalių kompozitorių muzikos interpretacijomis. Kuo ši muzika skiriasi nuo kitų?
– Į šį klausimą sunku atsakyti, nes atsakymas glūdi klausytojo galvoje. Manau, kompozitorių kuriamose harmonijose ir orkestruotėse atsispindi šiaurietiška spalvų paletė. Pokyčių tempas muzikoje yra šiek tiek lėtesnis, linijos – ilgesnės, muzika, atrodo, yra artimai susijusi su gamta ir dažnai pasižymi dominuojančiu ilgesingu charakteriu.
– Turite sukaupęs didžiulę dirigavimo aukščiausio lygio orkestrams patirtį. Kaip bėgant laikui pasikeitė jūsų požiūris į dirigavimą ir pačią muziką?
– Kiekvienas žmogus su laiku keičiasi. Bėgant laikui supratau, kokie mes, muzikantai, esame privilegijuoti, galėdami savo aistrą vadinti darbu ir visiškai jai atsiduoti. Turima patirtis ir kitoks grįžimas prie kūrinių, kuriuos esu dirigavęs daugybę kartų, labai įkvepia.
– Šiuolaikinės technologijos užima vis didesnę dalį mūsų gyvenimo. Kaip manote, kokį poveikį jos turi klasikinei muzikai, jos aktualumui?
– Skirtumas tarp technologijų ir žmogaus sukurtos ar atliekamos muzikos yra milžiniškas, ir tai skatina klausytojus tik dar labiau vertinti gyvus klasikinės muzikos pasirodymus. Kita vertus, technologijos gali apsunkinti žmonių pritraukimą į koncertų sales, tad turime turėti tai galvoje ir stengtis įveikti šį iššūkį.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Ivan Karizna griežia A. Dvořáką“ įvyks kovo 21 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Arvo Volmeris.
