Pokalbyje I. J. Šimkus atskleidė, apie ką byloja koncerto pavadinimas „Mano motina jūra“, kaip ruošiamasi koncertui visai šeimai, kaip gimsta dirigento interpretacija ir ko jis išmoko iš maestro Juozo Domarko bei gyvenimo klasikinės muzikos meka tituluojamoje Vienoje.
– Kuo koncertas visai šeimai skiriasi nuo įprasto?
– Koncertas visai šeimai turi turėti labai aiškią programinę idėją, kuri įprastam koncertui nėra privaloma. Pavyzdžiui, įprasto vakarinio koncerto pirmojoje dalyje skamba koncertas solistui ir orkestrui, o antrojoje – simfonija. Koncerte visai šeimai privalo būti aiškus naratyvas – per muziką pasakojama istorija. Svarbu, kad jaunesniems šeimos nariams būtų įdomu – kad koncertas prikaustytų jų dėmesį, tad ruošiantis dažnai tenka pasukti galvą, kas galėtų jaunąjį klausytoją sužavėti, sužadinti jo smalsumą.
– Kaip sudaroma tokių koncertų muzikinė programa?
– Koncertas visai šeimai yra skirtas ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems, tad programa turi būti universali ir suprantama skirtingo amžiaus klausytojams. Čia labai svarbi ir stilistinė muzikos kūrinių vienovė. Šiuo atveju prie Ravelio patogu derinti Debussy, be to, man labai patiko žodžių žaismas kūrinių pavadinimuose. Prancūziškai la mer (jūra) ir la mère (motina) skamba vienodai. Iš čia man ir kilo koncerto pavadinimo idėja: Ma mère la mer. Žodžių žaismas išvertus pavadinimą į lietuvių kalbą neatsispindi, tačiau jis įgauna prasmę muzikinėje koncerto programoje: Ravelio „Ma mère l’Oye“ („Mano Motušė Žąsis“) ir Debussy „La mer“ („Jūra“) sieja ne tik vienodai skambantys žodžiai, bet ir labai gimininga muzikos stilistika.
– Kaip į šį bendrą naratyvą įsikomponuoja E. Humperdincko operos „Jonukas ir Grytutė“ uvertiūra?
– Pagal sumanymą, Jonukas ir Grytutė yra visi į koncertą ateisiantys klausytojai. Kaip ir Jonukas ir Grytutė, jie paklysta miške, tačiau pakliūva pas Motušę Žąsį, kuri juos ramindama seka pasakas. Koncertas sąmoningai pradedamas Humperdincko operos uvertiūra, nes šis kūrinys atveria klausytojo fantaziją tolesniems Motušės Žąsies pasakojimams.
– Ar svarbi tokiuose koncertuose nemuzikinė informacija: pasakojimas, personažai, vaizdai?
– Tikrai taip. Šį koncertą ves aktorė Aušra Pukelytė. Neatsitiktinai koncertui pasirinktos ir Motušės Žąsies pasakos. Motušė Žąsis yra daugelio šalių folkloro personažas, Lietuvoje žinoma kaip sakmininkė. Ji vaizduojama kaip moteris, kuri gyvena kaime, gano žąsis ir pasakoja mitus, pasakas, istorijas. Ravelio siuita „Ma mère l’Oye“ sudaryta iš pasakų, kurių vienos yra labai populiarios, tokios kaip „Miegančioji gražuolė“ ar „Gražuolė ir pabaisa“, kitos – mažiau žinomos. Aktorė įkūnija Motušės Žąsies personažą ir seka pasakas klausytojams.
– Kaip manote, ar tinkama muziką skirstyti į muziką vaikams – paprastą ir muziką suaugusiesiems – sudėtingą?
– Muzikoje, kaip ir visur kitur, egzistuoja daug stereotipų. Toks muzikos ir kitų meno sričių skirstymas į paprastą–sudėtingą, vaikišką–nevaikišką man nėra priimtinas. Galbūt labai akademiška ar atonali muzika jaunajam klausytojui ir sunkiau suprantama, tačiau impresionizmas, nors atlikėjui sudėtingas, klausytoją paveikia stipriau, sakyčiau, net atitinka sėkmingos rinkodaros principus. Skirtį tarp paprastos ir sudėtingos ar vaikiškos ir nevaikiškos muzikos puikiai paneigia Prokofjevo ir Stravinskio pavyzdžiai: Prokofjevo muzika gausiai naudojama Holivudo produkcijoje, o Stravinskio baletai-pasakos yra visapusiškai labai sudėtingi kūriniai. Debussy „La mer“ atlikėjams taip pat nėra paprasta: čia daug tempų kaitos, sudėtinga ritmika, faktūra.
– „Mano motina jūra“ – jau trečiasis jūsų rengiamas koncertas visai šeimai. Kaip į simfoninę muziką reaguoja jaunieji klausytojai?
– Pastebiu, kad jaunąją auditoriją impresionistinė muzika labai paveikia. Gyvenant Paryžiuje vakariniame filharmonijos koncerte teko girdėti ir matyti Stravinskio „Petrušką“, atliekamą su lėlėmis. Nors lėlių teatro formatas buvo skirtas visai šeimai, dirigentui taip patiko lėlės, kad buvo nuspręsta jų neatsisakyti ir koncerte suaugusiesiems. Įdomu, kad prancūzai turi labai gilią koncertų visai šeimai tradiciją, kuri atsispindi ir prancūziškos muzikos repertuare: XX a. kompozitoriai daug kūrė remdamiesi mitais, legendomis ir pasakomis. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl prancūziškos partitūros be galo spalvingos.
– Kokią muziką labiausiai mėgstate diriguoti?
– Prancūzišką. Mane žavi prancūziška instrumentuotės tradicija: skirtingos orkestro spalvos, tembrų naudojimas, turtingas skambesys. Manau, kad nuo Berliozo laikų prancūzams lygių šia prasme nėra. Tačiau labai mėgstu ir vokiečių-austrų muziką: Brucknerį, Brahmsą, o Mahlerio muzika yra viena didžiųjų mano gyvenimo meilių. Kiekvienam muzikantui labai sunku išsirinkti mėgstamiausią kompozitorių, stilių ar žanrą, tačiau jeigu turiu galimybę rinktis, mano koncertų programose dažniausiai atsiduria prancūzų kompozitoriai.
– Jūsų dirigento veikla yra labai plati: diriguojate įvairiems simfoniniams ir kameriniams orkestrams, Vilniaus sakralinės muzikos chorui „Adoramus“, teko vadovauti ir berniukų chorui „Varpelis“. Dirigento veikla skirtinguose žanruose – kliūtis susikoncertuoti į tikslą ar atvirkščiai, papildo viena kitą?
– Skirtinga muzikinė veikla tikrai viena kitą papildo. Ne kartą esu minėjęs, kad dirigento darbas yra darbas su žmonėmis, tiksliau – darbas su skirtingų žmonių psichologija. Ar kolektyvas, kuriam vadovauji, laiko instrumentą rankoje, ar muzikuoja savo balsu, yra tik dirigento darbo specifika, bet ne pagrindas. Be to, juk kai kuriuose žanruose – pavyzdžiui, operoje, – susilieja ne tik instrumentinė ir vokalinė muzika, bet ir šokis, vaidyba. Papildomumas dirigentui labai svarbus.
– Studijuojate LMTA doktorantūroje pas profesorių Juozą Domarką. Kokius esminius dalykus perėmėte iš maestro?
– Manualinę techniką. Būtų labai drąsu teigti, kad tikrai ją perėmiau, nes manualinė profesoriaus Domarko technika yra labai gera. Tiksliau būtų sakyti, jog tikiuosi, kad man pavyko ją dalinai perimti, kaip ir maestro dramaturginį požiūrį į muziką, tam tikrus muzikinio mąstymo principus, pagarbą atlikėjui ir sugebėjimą vesti visą kolektyvą.
– Studijavote Muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Vienoje, mieste, kuriame dirigavimo tradicija yra labai sena. Kuo ji skiriasi nuo turimos Lietuvoje?
– Man labai pasisekė, kad teko prisiliesti prie dviejų skirtingų, bet labai svarbių dirigavimo mokyklų. Profesorius Domarkas yra Ilyos Musino mokyklos atstovas. Vienoje remiamasi profesoriaus Hanso Swarowsky mokykla. Swarowsky buvo labai analitiškas dirigentas – braižydavo partitūras, besiruošdamas jose išanalizuodavo viską, ką tik įmanoma. Toks gilus mokslinis žvilgsnis į partitūrą leidžia dirigentui labai sąmoningai suvokti, ką, kodėl ir kaip jis daro. Savo paties dirigavimo technikoje bandau šias dvi skirtingas mokyklas sujungti.
– Kas yra dirigento interpretacija ir kaip ji gimsta?
– Anksčiau klaidingai maniau, kad dirigentas susigalvoja kūrinio interpretaciją savo galvoje ir vėliau kaip Viešpats Dievas ją nuleidžia iš viršaus: apreiškia visiems, ir visi turi jai paklusti. Bet supratau, kad toks komunikacijos modelis su orkestru neveikia. Manau, kad dirigento pareiga – suvienyti skirtingas interpretacijas. Tai labai sudėtinga, nes savą interpretaciją turi ir dirigentas, ir kiekvienas muzikinio kolektyvo atlikėjas, tad svarbu ne tik visą kolektyvą įtikinti savuoju kūrinio girdėjimu, bet ir suderinti kartais visai nesuderinamus dalykus, kurie nėra dirigento pirminės interpretacijos išdava. Galiausiai turime baigtinį rezultatą, kuris nuo pirminio dirigento kūrinio vizijos gerokai skiriasi. Susinchronizuoti daug skirtingų žmonių į vienį labai sudėtinga.
– Ar galima įžvelgti skirtingų orkestrų interpretacijų tendencijas?
– Tikrai taip. Visi žinome Vienos ar Berlyno filharmonijų orkestrų ypatumus, labai skiriasi ir skirtingų Lietuvos orkestrų muzikinis suvokimas, nes skirtingas kiekvieno kolektyvo darbo pobūdis, tradicijos. Pavyzdžiui, Klaipėdos kamerinis orkestras yra įpratęs groti be dirigento, todėl muzikantai vienas kito klausosi labai įdėmiai; dideliam simfoniniam orkestrui dirigento reikia labiau. Svarbi ir darbo atmosfera, kultūrinė aplinka. Kiekvienas orkestro muzikas ateina į jau susiformavusį kolektyvą, turintį tam tikras tradicijas, kurias jis natūraliai priima.
– Kas jus labiausiai žavi muzikos pasaulyje? Kodėl jame esate?
– Man brangios visos meno rūšys, bet muzika žmogų paliečia labiau nei kiti menai. Kiekvienas gyvas muzikos kūrinio atlikimas yra laikinas, jis pajėgia žmogui sužadinti itin plačią emocijų skalę – per labai trumpą laiką muzikoje gali daug kas įvykti. Nežinau kodėl, bet labiausiai žmogų paveikia garsai.
– Ačiū už pokalbį.