– Ką įdomaus žadate publikai festivalio „LNOBT Open“ koncerte „Ispanijos naktys“, kurį pats diriguosite?
– Šis renginys svarbus geopolitiniu požiūriu, nes koncertas skiriamas Lietuvos ir Ispanijos diplomatinių santykių 100-mečio jubiliejui. Per pastaruosius dvidešimt metų Ispanija Europoje tapo svarbi pilietinių žmogaus teisių srityje. Be to, Ispanija – avangardizmo šalis. Tai tauta, turtinga muzikos kūrėjais ir atlikėjais: Madrido karališkasis teatras yra vienas svarbiausių pasaulyje, kartu su Barselonos, Valensijos, Bilbao, Sevilijos, Tenerifės ir kitais ispanų teatrais. Dialogas tarp Lietuvos, esančios Europos šiaurės rytuose, ir Ispanijos ES pietvakariniame pakraštyje reiškia politinę ir kultūrinę Europos vienybę.
Kadangi Ispanijos ambasada Vilniuje parodė norą bendradarbiauti su teatru, nusprendėme į koncerto programą įtraukti tik ispanų kompozitorių muziką, atliekamą LNOBT orkestro bei solistų iš Lietuvos ir Ispanijos. Gimė mintis apie „Ispanijos naktis“: tai šiltos, liaudies muzikos ritmų kupinos naktys.
Enrique's Granadoso operą „Goyescas“ labai norėjau diriguoti, nes tai itin retai atliekamas kūrinys. Net operos partitūra yra rankraštis! Tiesa, yra keletas koncertinių įrašų, bet tai opera, kuri beveik nestatoma. 1915 m. sukurtas „Goyescas“ pagrįstas nuostabiais ispaniškais ritmais – tai meilės ir pavydo istorija, vienaveiksmė opera keturiems solistams, chorui ir orkestrui, kurią sudėtinga atlikti, bet labai gražu klausytis: joje skamba fandangas ir nepaprastai gražus Intermezzo. Tai tarsi Richardas Straussas, prabilęs ispanų kalba.
Antroje koncerto dalyje atliksime Joaquíno Rodrigo „Concerto de Aranjuez“ gitarai ir orkestrui. Tai ikoninis kūrinys ispanų muzikos istorijoje su nepaprasto grožio antrąja dalimi, kurios muzika ne kartą buvo naudota kino filmų garso takeliuose. Be galo ispaniškas ir įtaigus kūrinys.
Koncertą baigsime labai garsia Isaaco Albénizo siuita „Asturias“, originaliai sukurta fortepijonui, kurią simfoniniam orkestrui aranžavo puikus vokiečių-ispanų dirigentas Rafaelis Frühbeckas de Burgos.
Žodžiu, tai bus Ispanijos ritmų, skonių, kvapų kupina graži vasaros naktis Vilniuje! Rafinuotas orkestro koloritas ir kartu šalies, kuri Lietuvai kultūriškai labai tolima, pristatymas. Menininkai turi kurti tiltus, ir čia puiki galimybė.
– Ar Jums pačiam artimas ispanų muzikos koloritas?
– O, tikrai artimas! Esu italas, kilęs iš Romos, užaugau ir gyvenu šalyje, kuri iš trijų pusių apsupta Viduržemio jūros. Ispanus vadiname savo pusbroliais, su jais dalijamės ne tik ta pačia jūra, bet ir labai goliardišku požiūriu į gyvenimą. Pavyzdžiui, ispanui ir italui malonumas valgyti prie stalo ir kalbėti apie politiką, futbolą, religiją – viską, apie ką Šiaurės šalyse paprastai prie stalo nekalbama. Mus vienija ir aistra raudonam vynui, pomėgis vakarieniauti labai vėlai. Esu romietis, man vakarienė yra 22 valandą vakaro. Jei pagalvotume apie Lietuvą, tai visai kas kita – čia vakarienė 19 valandą ar anksčiau, pietūs vidurdienį. Ispanijai ir Italijai būdingas šiltas klimatas, taigi mėgstama užsibūti lauke iki vėlaus vakaro.
Jaučiu ispaniškus ritmus. Jie, žinoma, nepriklauso mano kultūrai, bet jie man labai artimi. Modestas Musorgskis, Nikolajus Rimskis-Korsakovas ir daugelis kitų didžių kompozitorių kūrė ispaniškus kaprisus bei savo muzikoje naudojo ispaniškus ritmus. Georges Bizet buvo prancūzas, niekada nesilankęs Ispanijoje, tačiau sukūrė operą „Karmen“. Tad ispaniško šokio ritmas užkrečia. Ne tik flamenkas, bet ir bolero, fandangas, habanera, chota ir daugelis kitų – tai ritmai, kurie dabar yra mūsų europietiškos tradicijos dalis, jie naudojami ir populiarioje muzikoje. Pagalvokite apie Ricky Martiną ar Madonną! Viskas ateina iš ispanų liaudies muzikos.
Man taip pat labai patinka ispanų aktoriai Penélope Cruz, Javieras Bardemas. Prisiminkime gražų Woody Alleno filmą „Viki, Kristina ir Barselona“. Ispanijos kultūra yra paveldas, kuris priklauso visai Europai, ne tik Ispanijai.
– Į koncertus keliaujame ne vien dėl puikios muzikos, bet ir dėl solistų. Ar išvysime garsių, įdomių scenos veidų?
– Matysime keturis solistus. Viena iš jų – Ieva Prudnikovaitė, kelis kartus dainavusi Karmen: jai puikiai tinka ispaniškas repertuaras. Matysime ir Steponą Zonį – jaunosios kartos lietuvių baritoną, atkeliaujantį po didžiulės sėkmės operoje „Don Karlas“. Taip pat pakviesti du ispanų solistai: sopranas Beatriz Diaz ir tenoras Manuelis Gómezas Ruizas. Tai ispaniškosios sarsuelos profesionalai, garsūs ne tik savo tėvynėje, bet ir kituose Europos teatruose. Išvysite ir gitaros meistrą José Manuelį Dapeną: tai ypatingą karjerą padaręs gitaristas, jo pasirodymą Lietuvoje stipriai parėmė Ispanijos ambasada. Gitara yra ispaniškojo repertuaro instrumentas: prisiminkime vien didįjį Paco de Lucía! Už ispanus čia geresnių nėra, todėl smagu, kad vieną geriausių gitaristų pasaulyje atsivežame į Lietuvą.
Orkestre skambės absoliučiai fantasmagoriška, išraiškinga spalvų paletė, nuo maksimalaus forte iki minimalaus pianissimo. Nes išgirsti obojų, grojantį ispaniškų ritmų solo, yra įtaigu. Net jei Vilniuje šiek tiek šalčiau nei Sevilijoje, su ispaniška muzika mintimis bus galima persikelti į Ispanijos paplūdimius ir pasivaikščioti po alyvmedžių giraites, pajusti Don Kichoto žemę, kurią visi pažįstame iš romanų ir filmų. Tai vakaras, kuris vienai nakčiai sužadins tolimos šalies skonius ir kvapus.
– Prisiminkite ryškiausius praėjusio teatrinio sezono renginius: kas įspūdingiausio, Jūsų akimis, įvyko teatre?
– O, tų įvykių buvo išties daug. Man pačiam svarbiausias sezono įvykis buvo „Rožės kavalieriaus“ premjera – turiu prisipažinti, kad ji man kelia didžiulį pasididžiavimą. Kai pirmą kartą pasiūliau statyti R. Strausso „Rožės kavalierių“, buvo ir skeptiškų nuomonių: „Gal tai pernelyg sudėtinga, gal tai kūrinys, kurio mūsų publika nepamils, tai nėra tas repertuaras, kurį dažnai statome...“ Bet įvyko priešingai – premjera patyrė visuotinę sėkmę! Negaliu pamiršti, kaip grįžęs prie dirigento pulto po pirmojo premjeros veiksmo išgirdau publikos ovacijas – to Lietuvoje dažniausiai nebūna.
Vertėtų išskirti ir naująją „Traviatą“, kurią dirigavo LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila. Prabangus Fabio Ceresos režisuotas spektaklis labai patiko visuomenei, bilietai buvo išparduoti, o tai labai svarbu. Ne vienam lietuvių dainininkui šis spektaklis suteikė galimybę sugrįžti koncertuoti į tėvynę, o Edgaras Montvidas už savo vaidmenį netgi pelnė „Auksinį scenos kryžių“!
Jaudinantis buvo ir Giuseppe's Verdi „Requiem“, atliktas Sausio 13-ąją. Man tai buvo maldos akimirka, leidusi pasijusti mane priėmusios kultūros dalimi. Kultūros, kuriai stengiuosi atiduoti geriausia, ką galiu, kad pateisinčiau man suteiktą pasitikėjimą.
Olga Peretyatko – dainininkė, kurios nebereikia pristatyti. Gala koncerte ji buvo nuostabi, orkestras taip pat buvo fantastiškas! Džiaugiuosi tuo ir esu labai patenkintas teatro sezonu.
– Ateidamas į teatro operos meno vadovo pareigas, išreiškėte lūkestį pakelti teatro ir orkestro kartelę į aukštesnį lygį. Ar dabar jau galite sau pripažinti: „Mes tai padarėme“?
– Nesu tas, kuris pripažįsta savo paties nuopelnus – tai turi pasakyti žmonės, kurie vertina mano darbus: orkestras, teatras, publika, Kultūros ministerija. Esu menininkas, norintis siekti tobulumo, o kad būtume tobuli, dar reikia daug nuveikti. Turiu viziją šiuolaikiško, bet tam tikrais aspektais ir tradicinio teatro, į kurio spektaklius veržtųsi tiek žmonių, kad visiems nepakaktų vietų!
Šiemet turėjome du kviestinius dirigentus – tai Rafaelis Sanchezas Araña su „Karmen“ ir Marcello Bufalini su „Ernaniu“. Jie pagyrė orkestro ir choro lygį, aš tuo didžiuojuosi. Bet tobulumas yra ilgas kelias. Norėčiau išeiti iš teatro tik tada, kai LNOBT bus laikomas vienu geriausių Europos teatrų, kai visa Europa sakys: „Oho, koks neįtikėtinas teatras!“
– Pabaigai pakalbėkime apie tai, kas laukia LNOBT žiūrovų kitame sezone.
– Ateinantis sezonas bus šiek tiek trumpesnis, nes teatras užsidarys renovacijai. Operos mylėtojams pristatysime G. Verdi „Rigoletą”, režisuotą Franco Zeffirelli. Tai bendras LNOBT, Veronos teatro ir Omano teatro pastatymas, priešmirtinis F. Zeffirelli darbas, kurį įgyvendinti ėmėsi ilgametis režisieriaus asistentas Stefano Trespidi. Lietuvai tai ypatingas įvykis, nes Niujorko „Metropolitan Opera“ išgarsėjo būtent F. Zeffirelli darbų dėka. Be abejo, ir pati opera, kurią Vilniuje diriguos R. Šumila, labai graži.
Na, o aš sugrįšiu čia diriguoti „Montekių ir Kapulečių” su atnaujinta solistų sudėtimi. Tai opera, kurios pastatymu aš debiutavau Vilniuje. Taip pat diriguosiu Wolfgango A. Mozarto „Idomenėją”, į sceną grįš ir Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas”. Surengsime du svarbius simfoninius koncertus, rodysime „Traviatą”, „Bohemą” bei daugelį kitų spektaklių. Džiaugiuosi, kad pagaliau repertuare matome ir baroko muzikos koncertą „Virtuosissimo”.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ingrida Milašiūtė