– Gerbiamas dirigente, kuo ypatinga H. Purcellio operos muzikinė kalba?
– Žavu grįžti prie muzikos, kuri nesuteršta plačių, emocingų romantizmo potėpių: XVII–XVIII a. muzikoje viskas dar „plonais teptukais“ juvelyriškai tapoma, orkestre dar nėra galingų varinių pučiamųjų. Opera „Didonė ir Enėjas“ – iš to pačio XVII amžiaus, kaip ir Vilniaus žemutinėje pilyje skambėjęs „Elenos pagrobimas“. Ji – santūri, išlaikyta, telpanti ankstyvojo Baroko stiliaus rėmuose, bet šioje muzikoje tebeaidi ir Renesanso muzikos atgarsiai, harmonijos nenusistovėjusios, o polifonizmas dar nepilnai įsigalėjęs. Pasikartojantiems muzikiniams motyvams kaskart parenkama vis kitokia ornamentika.
– Ar barokinė opera – tai sritis, kurią netgi muzikos profesionalams tenka studijuoti atskirai?
LNOBT orkestro muzikantų grupė, pasivadinusi ansambliu „Cappella Concertante Vilnense“, jau keletą metų gilinasi į Baroko muzikos atlikimo paslaptis. Ansamblio koncertmeisteris, garsus smuikininkas Dimitris Karakantas atvyks pagroti ir dviejuose „Didonės ir Enėjo“ spektakliuose.
Aš pats Baroko muziką giliau pažinau studijuodamas Sibeliaus akademijoje Helsinkyje. Suomijoje gilesnės šios muzikos atlikimo tradicijos nei Lietuvoje: prieš Velykas ir Kalėdas su teorbomis ir liutniomis ten gieda visos bažnyčios. Vėliau kartu su Didonę dainuosiančia Aiste Pilibavičiūte kartu lankėmės Baroko muzikos meistriškumo kursuose Kopenhagoje, kur ši muzika taip pat labai gerbiama ir skamba nuolat.
– Aptarkime operos partijas ir jas pristatysiančius dainininkus...
– A. Pilibavičiūtei tekusi Didonės partija – įdomiausia ir labiausiai išplėtota šioje operoje: pagrindinė veikėja turi nemažai arijų su orkestru. Ypač garsi finalinė Didonės rauda „Kai aš gulėsiu žemėje“ („When I am laid in earth“), kurioje Didonė prieš mirtį mintyse kreipiasi į mylimąjį: „Prisimink mane, prisimink mane, bet pamiršk mano likimą...“
O štai Enėjo partija, kurią operoje atliks Tomas Pavilionis, gana kukli: gal todėl, kad pirmoji H. Purcellio operos premjera 1689 m. nuskambėjo Londono privačioje mergaičių gimnazijoje, kurioje tiesiog nebuvo berniukų, o gal todėl, kad mitologinis didvyris Enėjas šitoje operoje anaiptol neatrodo gerietis. Audros jūroje atvytas prie Kartaginos krantų, jis suvilioja karalienę Didonę ir ją palieka, o ši, praradusi garbę, nusižudo. Operos libretas, kurį parašė Nahumas Tate’as, iš esmės labai primena „Madam Baterflai“ siužetą. Tik siužetas ir muzikinė medžiaga neišplėtoti tiek, kiek vėlyvesnėse operose: čia viskas kondensuota, koncentruota, ką atspindi ir kūrinio trukmė.
Įdomu, kad vieną iš partijų atliks Julija Stupnianek-Kalėdienė, kuri buvo A. Pilibavičiūtės ir dar vienos šioje operoje pasirodančios solistės Evelinos Volodkovič dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tad „Didonės ir Enėjo“ scenoje susitiks dvi Lietuvos operos solisčių kartos.
Išgirsite ir jauną kontratenorą Ovidijų Astrauską, sopranus Joaną Gedmintaitę ir Moniką Pleškytę, tenorą Lauryną Aksamitą. Ir, žinoma, nuostabųjį LNOBT chorą, tiksliau, kamerinę jo grupę. Choras šioje operoje veikia kaip pasakotojas, pristatantis žiūrovams vaizduojamus įvykius.
– Kas pasirodė sudėtingiausia ruošiantis premjerai?
– Pagrindinis sunkumas – atsijoti skirtingas muzikinio kūrinio redakcijas, nes per daugiau kaip tris šimtmečius, prabėgusius po operos sukūrimo, prie „Didonės ir Enėjo“ padirbėjo ne vieno muziko ranka, ir skirtingų partitūros versijų prisirinko ganėtinai daug. Tuo labiau, kad ne visa H. Purcellio sukurta muzikinė medžiaga yra išlikusi, o kažkas įtraukta į operą iš to paties kompozitoriaus šokiams parašytos muzikos.
Ir dar – pasirodymas lauko scenoje, kurioje gali būti ir karšta, ir lietinga, ir vėjuota. Sudėtingas bus ir įgarsinimo procesas: juk aš, dirigentas, chorą matysiu tik ekrane.
– Jūs pirmą kartą diriguosite festivalyje „LNOBT Open“. Bet gal teko būti šio festivalio klausytoju?
– Taip, opera „Didonė ir Enėjas“ – mano debiutas LNOBT vasaros festivalyje. Prisipažinsiu: iki šiol nesilankiau jame net kaip žiūrovas, nes per Jonines paprastai būdavau išvykęs, o po jų visoje Lietuvoje rengiama daug koncertų.
Šįkart išvykti jau nebeišeis, nes birželio 23 dieną – repeticijos, 25-ą – vėl repeticijos. Tad H. Purcellio garbei ir festivalio „LNOBT Open“ žiūrovams paaukosime Joninių laužus.
