– „Bohema“ – vos antroji (po „Figaro vedybų“) opera, kurią diriguojate LNOBT. Ar smagu sugrįžti į savo vaikystės miesto teatrą?
– Dabar gyvenu Austrijoje ir dažniausiai diriguoti man tenka šioje šalyje, taip pat Vokietijoje, Šveicarijoje. Su orkestrantais paprastai bendrauju vokiečių kalba, kuri man tapo sava dar nuo dirigavimo studijų Grace, Leipcige ir Ciuriche laikų.
Repeticijose kalbėti lietuviškai man netgi neįprasta, bet labai smagu. Nors LNOBT dirbu tik antrą kartą, vos įėjusi į šį teatrą jaučiu, kad tai „sava”. Ypač tai atsiskleidžia per humoro jausmą. Turbūt sunkiausia išvažiavus į užsienį yra pajusti, kad tavo humoro jausmo žmonės nesupranta, nes jie tiesiog juokauja kitaip. Pirmaisiais emigracijos metais perprasti vokišką humorą man buvo rimtas iššūkis! O Vilniuje net po 14 metų gyvenimo svetur vis dar jaučiuosi esanti namie.
– Šiuo metu esate laisva menininkė, turite galimybę pasirodyti su įvairiais pasaulio orkestrais. Ko dažniausiai baiminasi dirigentas prieš pirmąjį susitikimą su nepažįstamu jam muzikiniu kolektyvu?
– Eidama į tokią repeticiją galvoju, kokie susiklostys tarpusavio santykiai, ar gerai suprasime vieni kitus. Čia panašiai, kaip dviejų žmonių susitikimas. Būna, kad vos įkvėpus ką nors sakyti tau atsako: „Taip, taip, žinau...“. O būna, kad aiškiniesi gerą valandą ir vis tiek jauti, kad tavęs gerai nesupranta. Taigi naujo orkestro „prisijaukinimo“ laikas dirigentui būna labai skirtingas.
– O nepriklausomos dirigentės statusą „prisijaukinote“ visam laikui ar visgi planuojate ateityje nuosekliai bendradarbiauti su vienu konkrečiu orkestru?
– Artimiausius keletą metų liksiu laisvai samdoma dirigente, bet turiu minčių vėliau tapti meno vadove ir gyventi kiek sėslesnį gyvenimą. Pasiūlymų jau turiu, galbūt jų atsiras ir daugiau, nes pastaruoju metu žymiuose pasaulio teatruose turėjau nemažai sėkmingų pastatymų, kurie susilaukė atgarsio. Esu išranki, niekur neskubu ir savo atsakymo duoti neskubėsiu, nes man labai svarbu, kur ir su kuo reikės dirbti.
Paprastai konkursai į orkestrui vadovaujančio dirigento postą nebūna rengiami – dėl to apsisprendžia teatro arba filharmonijos vadovybė kartu su orkestru. Dažnai keli numanomi pretendentai iš anksto kviečiami konkretiems projektams, o juos įgyvendinus priimamas galutinis sprendimas.
– Aplinkui žiebiantis šventinėms eglutėms, atsigręžkime atgalios: kokie jums buvo 2022-ieji? Kokiais nuveiktais darbais labiausiai džiaugiatės?
– 2022-ieji man prasidėjo kaip reta nedėkingai: sunkiai apsinuodijusi turėjau atšaukti savo pasirodymą naujametiniame „Karmen“ spektaklyje Frankfurto operoje. Teatras man skubiai surado pamainą, tačiau spektaklis vis tiek buvo atšauktas, nes paaiškėjo, kad nemažai dainininkų ir orkestrantų išguldė koronavirusas. Taigi, nors Naujuosius sutikau ne šampaną, o vandenį su druska gerdama, – kas žino, galbūt tas apsinuodijimas mane išgelbėjo nuo ilgesnės ir sunkesnės ligos?
Jau sausio mėnesį dirigavau simfoninį koncertą su Miuncheno filharmonijos orkestru naujutėlėje, praeitų metų rudenį atidarytoje „Isarphilharmonie“ koncertų salėje – jį atsimenu kaip širdžiai mielą projektą.
Ryškiausias mano šių metų operos pastatymas įvyko Vienos muzikiniame teatre – tai Leošo Janačeko opera „Laputės gudruolės nuotykiai“. Grojo Vienos simfoninis orkestras, o pastatymą režisavo Stefanas Herheimas, kuris tarptautiniuose operos apdovanojimuose ką tik pripažintas geriausiu 2022 m. režisieriumi. Tai buvo puikus kūrybinis darbas su nuostabia trupe, kurios dėka minėta L. Janačeko opera, sukurta dvidešimto amžiaus pradžioje, tapo viena iš mano mėgstamiausių.
Pasirodymai su „Bohemos“ spektakliais Vilniuje man taip pat labai svarbūs, nes 2006 m. pačiai teko dalyvauti šio pastatymo premjeroje Kongresų rūmuose. Tada mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir dainavau mokyklos chore, o „Bohemos“ spektakliams reikalingas vaikų choras. Šalia jaunesnių mokinukų scenoje buvome ir mes – trys penkiolikmetės „dičkės“ su kailinėmis kepurėmis. Iki šiol prisimenu, kaip nekantriai už salės durų laukdavome savo išėjimų, o ypač – Miuzetės valso antrame operos veiksme. Miuzetę vaidinusi Asmik Grigorian jau tada buvo užburianti atlikėja.
Atsimenu ir tai, kaip dirigentas Gintaras Rinkevičius mums parodydavo kiekvieną įstojimą, kiekvieną natą! O dabar pati stoviu jo vietoje ir diriguoju „Bohemą“. Sunku tuo patikėti, bet jausmas geras.
Šios operos libretą laikau pačiu genialiausiu, nes šalia subtilumo jame yra daugybė trumpų, skanių pokštų, kurių visų publikai išgirsti ir suprasti tikriausiai neįmanoma, nes nemažai veikėjų pokalbių scenoje vyksta tuo pačiu metu.
– Dauguma dainininkų „Bohemos“ spektakliuose – jauni, dar pradedantys savo karjeros kelią arba jau stipriau jame „įsibėgėję“ Lietuvos atlikėjai. Ar, gyvendama užsienyje, visus juos pažįstate?
– Daugelį solistų kaip dirigentė čia sutinku pirmą kartą. Anksčiau teko dirbti tik su Monika Pleškyte, Aiste Pilibavičiūte ir Liudu Mikalausku. Netgi garsųjį Merūną Vitulskį scenoje gyvai matau pirmąkart, nors, žinoma, apie jį ir apie kitus lietuvių atlikėjus esu daug girdėjusi. Stengiuosi sekti Lietuvos operos naujienas, pastatymus, premjeras. Labai džiaugiausi, kai LNOBT repertuarą papildė „Rožės kavalierius“, domėjausi, kaip sekasi naujajam „Rigoletui“, nors ir neturėjau galimybės pamatyti spektaklių. Bet socialinėse medijose uoliai stebiu LNOBT pranešimus, todėl daugelį lietuvių atlikėjų neakivaizdžiai pažįstu.
G. Šlekytės diriguojamus „Bohemos“ spektaklius LNOBT dar galima išgirsti gruodžio 1, 2 ir 3 dienomis. Mimi partiją pasikeisdamos atlieka Kamilė Bonté ir Aistė Pilibavičiūtė, Rudolfo – M. Vitulskis ir ispanų tenoras Gillenas Munguia, Miuzetės – M. Pleškytė ir debiutantė Marija Arutiunova. Debiutų „Bohemos“ spektakliuose yra ir daugiau: Kolino partiją pirmąkart atlieka Paulius Prasauskas, Benua ir Alčindoro – L. Mikalauskas.