Atidarymo koncertui „Credo in pace“ diriguosiantis Robertas Šervenikas Vilniaus festivalyje aktyviai dalyvauja nuo pat pradžios, tad, galima sakyti, yra savotiškas jo ambasadorius. Būtent čia, Vilniaus festivalyje, užsimezgė ne viena dirigentui svarbi ir širdžiai miela muzikinė draugystė, įkvėpusi vis drąsiau eiti pasirinktu muziko keliu.
Pirmajame festivalio koncerte R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, britų violončelės žvaigždė Sheku Kanneh-Masonas ir ukrainiečių pianistas Dmitri Levkovichius atliks Krzysztofo Pendereckio, Mieczysławo Weinbergo, Ludwigo van Beethoveno ir Arvo Pärto kūrinius.
Belaukdami Vilniaus festivalio, su dirigentu R. Šerveniku pasikalbėjome apie jo profesijos džiaugsmus ir iššūkius, santykį su orkestro nariais, muzikines draugystes ir kūrinių interpretacijų paieškas.
– Vilniaus festivalyje dalyvaujate kone kasmet, nuo pat jo įkūrimo 1997-aisiais. Kuo šis festivalis jums svarbus asmeniškai?
– Vilniaus festivalis man padovanojo daug naujų muzikinių pažinčių ir atvėrė daug kelių į naujus projektus. 1997-aisiais Gintauto Kėvišo pradėtas festivalis buvo didelis valstybinės svarbos renginys, sakyčiau, net reiškinys – į Lietuvą atvyko daug ryškių muzikinio pasaulio asmenybių. Turint omenyje tuometinę politinę ir kultūrinę Lietuvos būklę, tai buvo su niekuo nepalyginamas dalykas. Vėliau galimybės ėmė keistis – pradėjome keliauti: atlikti, diriguoti, girdėti daug platesnį muzikos repertuarą nei iki tol. Tačiau tuometiniame kontekste Vilniaus festivalis man buvo iššūkių ir galimybių metas kartu su muzikos pasaulio žvaigždėmis atlikti programas, kurias man patikėdavo. Teko pirmą kartą diriguoti ir lietuviškų kūrinių, nuo kurių užsimezgė ilgos kūrybinės draugystės su lietuvių kompozitoriais.
– Pirmajame Vilniaus festivalyje užsimezgė ir jūsų draugystė su festivalyje dalyvavusiu Mstislavu Rostropovičiumi, tuomet buvote jo asistentas. Papasakokite apie pažintį su šiuo žymiu dirigentu ir violončelininku, kurį ne kartą minėjote kaip vieną pagrindinių savo įkvėpėjų.
– Pažinties ir draugystės su Mstislavu Rostropovičiumi neįmanoma prilyginti niekam kitam, nes ši ryški asmenybė man imponavo ir kaip žmogus, ir kaip muzikantas – violončelininkas ir dirigentas. Per mūsų bendravimo dešimtmetį man teko laimė pažinti jį iš arčiau. Pirmoji mūsų pažintis įvyko Paryžiuje, jo bute. Vos atvykusį, jis mane priėmė ypa
dėmesingai. Sėdėjome prie Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ partitūros ne vieną valandą, vartėme puslapius; jis man pasakojo, kaip aš turėčiau paruošti orkestrą. Po kelių savaičių prie šio kūrinio jau kartu dirbome su žymaus dirigento Justuso Frantzo įkurtu Tautų orkestru, kuriame grojo muzikantai iš viso pasaulio. Pamenu: Vokietijoje vieną dieną repetavome dešimt valandų tik su pietų ir vakarienės pertrauka ir važiavome į Evian le Bene (Évian-les-Bains) vykusį festivalį, kuriame turėjo būti „Romeo ir Džuljetos“ premjera su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupe. Maestro Rostropovičius pradėjo repeticiją su orkestru nuo pačių sudėtingiausių baleto numerių ir per pertrauką man pasakė: ,,Manau, reikalai bus geri.“
Kitą dieną turėjau repetuoti su orkestru kelis numerius, kurių natos atvyko iš Vilniaus. Mačiau Rostropovičių repeticijoje, bet jai pasibaigus jis dingo. Susitikęs kitą dieną, išgirdau, kad su mano diriguojamu orkestru jis norėtų groti kaip solistas. Tąkart labai nustebau ir, nors priėmiau tai kaip komplimentą, tikrai nemaniau, kad toks koncertas kada nors įvyks, net nesvajojau. Bet po metų įvyko, ir ne vienas, o keturi. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru maestro atliko Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema, Camille’io Saint-Saënso Koncertą violončelei ir naują Sofijos Gubaidulinos kūrinį „Sonnengesang“ („Saulės giesmė“ – aut. past.) su Kauno valstybiniu choru. Apie pažintį ir bendravimą su Rostropovičiumi galėčiau pasakoti daug, nes tie prisiminimai labai gyvi – tiek scenoje, repetuojant ar koncertuojant, tiek kalbantis su juo dviese apie muziką, gyvenimą, politiką, kultūrą. Visa tai esu išsaugojęs atmintyje ir džiaugiuosi, kad man teko patirti aštrų Rostropovičiaus protą, jo muzikinį talentą, patarimus, humanistinį požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje.
– Baletas „Romeo ir Džuljeta“ tapo savotišku jūsų muzikinio kelio leitmotyvu – juo ne tik pradėjote pažintį su Vilniaus festivaliu ir Rostropovičiumi; jau gana ilgai jį diriguojate Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene. Kaip ten patekote?
– Į šį teatrą patekau per rekomendacijas, ne per agentūrą, kaip šiandien įprasta. Gavau laišką, kviečiantį atvykti ir diriguoti pagal Gubaidulinos muziką statomą baletą. Kitame sezone jau dirigavau Jeano Sibelijaus, Antono Brucknerio muziką, vėliau man buvo pasiūlytos Johanneso Brahmso, Piotro Čaikovskio simfonijos ir baletas „Spragtukas“, Adolphe’o Adamo „Žizel“, taip pat ir Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“. Šį baletą Miunchene 1968-aisiais pastatė legendinis choreografas Johnas Cranko, tad jis teatro repertuare yra nuolatos, nors ir su pertraukomis.
– Įprastai diriguojate simfoniniam orkestrui, tačiau ne taip seniai tapote Kauno valstybinio choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Kuo kitokia ši patirtis? Juk diriguoti orkestrui ir chorui – ne tas pats.
– Su Kauno valstybiniu choru dirbu dar tik trejus metus. Per šį neilgą laiką esame paruošę įvairių programų, net ir tokių, kurių šiaip jau milžinišką repertuarą turintis choras dar niekada nebuvo atlikęs. Man nauja ir neįprasta choro dirigento funkcija, kai tenka paruošti chorą kūriniams, kuriuos koncertuose chorui ir orkestrui diriguoja kitas dirigentas. Tai visiškai nauja patirtis, prie kurios dar tik pradedu priprasti: keista, kai galutinis kūrinio skambesys priklauso nebe nuo manęs. Esu buvęs tik tokiose situacijose, kai pats dirigavau kito chormeisterio paruoštam chorui – tai visai kas kita, nes turėdamas net ir vieną ar dvi repeticijas galiu įgyvendinti savo kūrinio interpretacijos viziją.
– Koks jūsų santykis su ankstesniu choro vadovu ir įkūrėju Petru Bingeliu? Šiandien jo jau nebėra, tačiau tęsiate jo ilgą ir gražų darbą.
– Nebėra jau daugelio kompozitorių ir atlikėjų, su kuriais man teko susipažinti, dirbti kartu. Su Petru Bingeliu buvau pažįstamas daugelį metų. Pirma pažintis įvyko man studijuojant Sankt Peterburge – grįžęs į Lietuvą, buvau nuėjęs su juo susipažinti, planavau pas jį atlikti praktiką. Vėliau įstojau į simfoninio dirigavimo specialybę ir planai pasikeitė. Ryškiausi mano prisiminimai apie Bingelį išliko iš pasiruošimo lietuvių kompozitorių kūrinių premjeroms, kurių daugelis įvyko Vilniaus festivalyje. Mus visuomet siejo geras ryšys, po koncertų Bingelis sakydavo tik gerus žodžius. Net galiu sakyti, kad Bingelis mane tam tikra prasme įtraukė į naujos, šiuolaikinės lietuviškos muzikos sūkurį – muzikos, kuri prieš tai man buvo visiškai nepažįstama. Šios programos man buvo svarbios augant, tobulėjant kaip dirigentui.
– Kas jums svarbiausia dirigento darbe? Kaip „atrakinate“, atskleidžiate kūrinius, randate sau artimas jų interpretacijas?
– Kūrinio ruošimas, tinkamos interpretacijos radimas yra labai didelis darbas, ypač jeigu kūrinys yra naujas, iki tol neatliktas. Interpretacija labai priklauso nuo kūrinio autoriaus reiklumo ir atlikėjams duodamos laisvės. Yra kompozitorių, kurie nieko neleidžia koreguoti. Aš ir neturiu tikslo kūrinio keisti, tačiau matydamas, kad galiu pasiūlyti kitokį sprendimą, visuomet drąsiai siūlau. Ruošiant kūrinius, labai svarbu kalbėtis su jų autoriais – ne tik siūlyti savo korekcijas, bet ir klausytis jų patarimų, pageidavimų; toks kūrybinis bendradarbiavimas praturtina mane kaip atlikėją. Tačiau teko sutikti ir tokių, kurie į repeticijas ateina nenoriai, kitaip sakant, visiškai pasitiki atlikėjais. Pirmas kūrinio atlikimas yra labai svarbus – juk taip galima gerą kūrinį sugadinti, o vidutiniškam suteikti įdomesnių atspalvių.
– Kaip dialogas vyksta su klasikais, romantikais ir kitais kompozitoriais, kurių jau nebėra? Juk nedaugelis jų paliko detalias nuorodas dirigentui.
– Dirigentui pats svarbiausias dokumentas yra partitūra – tai, kas užrašyta natomis. Yra įvairios to paties kūrinio atlikimo tradicijos, su kuriomis galima susipažinti klausantis garso įrašų ir pajausti, kaip kūrinys skambėjo prieš šimtą metų, kaip jis skambėjo vakar. Bet man atrodo, kad labai svarbu tikėti tuo, ką pats girdi toje muzikoje – tuo, ką nori perteikti orkestrui, ir perteikti taip, kad jis suprastų, ką naujo reikia išgirsti kūrinyje, ar apskritai galima išgirsti ką nors naujo. Ir pats dirigentas, retrospektyviai žvelgdamas į savo įrašus, jaučia skirtumus, kurie atskleidžia kitokią jo patirtį, kitokį požiūrį į tą pačią partitūrą, kitokį instrumentų girdėjimą. Su patirtimi įgyjama ir laisvė, ir drąsa kūrinį interpretuoti savitai. Juk gyvename pasaulyje, kuris ypač greitai keičiasi, tad ir mūsų, atlikėjų, ir klausytojų asociacijos girdint tą pačią muziką būna labai skirtingos.
– Jūsų atsakymas sufleruoja, kad dirigento profesijoje labai svarbu santykis su atlikėjais – choro ar orkestro nariais. Juk svarbu, kad orkestras pulsuotų vienu ritmu.
– Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru dirbu jau daug metų, tad orkestro muzikantai mane pažįsta – žino mano galimybes, mano darbo pobūdį, mano charakterį. Didelę patirtį sukaupęs orkestras moka ir daugelį kūrinių, kuriems diriguoju, tačiau juos groti taip, kaip orkestras groja visada, nėra labai įdomu. Kažką naujo jame atrasti svarbu ne todėl, kad skambėtų kitaip – mano tikslas yra kūrinį interpretuoti taip, kaip aš pats jį jaučiu. Muzikoje viskas yra matuojama nedideliais nukrypimais nuo tradicinio atlikimo, tačiau kiekvienas nedidelis nukrypimas gali išsivystyti į naują įdomią kryptį. Ruošdamas kūrinį, stengiuosi, kad orkestras būtų kaip instrumentas, kaip bendramintis, kuris nesipriešina mano sumanymui, bet yra mane suprantantis interpretacijos bendraautoris. Visų mūsų bendras tikslas yra vienas – koncertas. Juk muzika veikia mūsų psichiką, mūsų jausmus ir patirtį ne tik individualiu, bet ir globaliu lygmeniu – tai, kas dabar vyksta pasaulyje, nugula į muzikos kūrinių interpretacijas, kurios, reaguodamos į kontekstą, įgyja daugiau dramatizmo, daugiau meilės, aistros arba džiaugsmo. Nors visa tai yra pačioje muzikoje, interpretuodami ją mes sukuriame savo istoriją, kurią klausytojas supranta savaip. Jeigu muzika klausytojo nepalieka abejingo, vadinasi, muzikos magija įvyko. Ir kiekvieną kartą ji būna vis kitokia, atliepianti konkrečią situaciją ir jos kontekstą.
– Kas jums yra sėkmė jūsų darbe?
– Sėkmė yra jausti malonumą dirbant. Jausti, kad koncertas buvo įdomus, ryškus, man yra didžiausia laimė. Per kiekvieną koncertą atlikėjai patiria didesnį ar mažesnį psichologinį stresą, kartais jis visus paveikia pernelyg smarkiai, ir rezultatas nebūna toks, kokio nori. Tokiais atvejais aš jaučiuosi labai blogai, nes diriguoti koncertą yra didelė atsakomybė, nors rezultatas priklauso ne vien nuo manęs, bet ir nuo orkestro, choro, solistų. Tad būti interpretaciniame unisone, pulsuojančiame su muzika, yra sėkmė. Tuomet visa savo dvasia jaučiu pakylėjimą. Muzika yra visokia, tačiau svarbu, kad muzikantas, atlikdamas kūrinį, tuo metu jį mėgtų. Labai svarbu atsiduoti, ieškoti, surasti ir įpūsti muzikai ugnį, kad ji būtų gyvybinga, nenuobodi.
– Ar turite muzikinę svajonę – norimą atlikti kūrinį, atlikėją, salę, kurioje svajojate stovėti ant dirigento pakylos?
– Džiaugiuosi, kad gyvenime pasitaiko daug įdomių ir netikėtų susitikimų ir pasiūlymų, tad kol kas mintyse neturiu nieko konkretaus. Svajonių yra daug, bet jeigu apie jas daug galvosi – neišsipildys, taip jau yra. Man dažnai nutinka, kad daugelis pasiūlymų ateina nelauktai ir netikėtai – vieną dieną tiesiog gaunu kvietimą dalyvauti festivalyje, su kuriuo iki tol neturėjau nieko bendra. Mes visuomet linkę tokius pasiūlymus sureikšminti, manyti, kad gavę vieną ar kitą kvietimą esame ypatingi, tačiau juk niekada nežinai, kiek dirigentų anksčiau to pasiūlymo atsisakė. Kita vertus, kiekvienas kvietimas reiškia, kad viename iš daugybės muzikos kontekstų atėjo mano eilė, ir tai įpareigoja atsiduoti darbui, kuriam mane pakvietė, o svarbiausia – atlikėjams nesugadinti noro groti. Apie tai dažniausiai ir galvoju.
– Dėkoju už pokalbį.