Dizainą sovietinėje Lietuvoje tyrinėjantis Juozapas Blažiūnas: net ir iš buities galima spręsti apie visuomenės traumas

Sovietinis laikotarpis apipintas mitais – vieni šį metą įvardina kaip niūrų ir tamsų, kai kurie į jį žvelgia su nostalgija. Panašiai reaguojama ir kalbant apie anuometinę architektūrą, monumentalius statinius, paminklus. Tokių ženklų šiandienos visuomenė norėtų regėti kuo mažiau, bet yra ir šį natūralų apsivalymo vyksmą stabdančių balsų. Meno teorijos mokslų daktaras, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius bei Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Juozapas Blažiūnas įsitikinęs, kad tai patirtos traumos pasekmė. „Sunku suvokti, kiek tai yra įsiskverbę į mūsų gyvenimą... Tie, kurie gimę ir augę sovietiniais laikais, yra traumuoti. Atvirai galima sakyti, jeigu tu buvai Sovietų sąjungos pilietis ir gyventojas, naudojaisi to meto teikiamais buitiniais dalykais, užaugai tame – sunku persiorientuoti“, – įžvalgomis dalinosi J. Blažiūnas, vienas „Kaunas 2022“ organizuojamo Tarptautinio dizaino tinklų forumo pranešėjų, kuris vyks spalio 14 d., Kauno Žalgirio arenos amfiteatre.

Iš ko ir į ką ateiname?

Kad būtų galima geriau suprasti sovietinį mąstymą, J. Blažiūnas nupiešė to meto buitį. „Įsivaizduokite, jūs užaugote nedideliame, apšnerkštame bute, kur žemos lubos, kur už sienos girdisi visi kaimynai. Nėra jokios galimybės gauti didesnį būstą, čia gyveni su visa savo šeima, o ilgainiui šiame bute įsikuria tavo vaikai su savo vaikais. Viena vonia, prie jos eilė išsirikiavusi. Elektriko, santechniko neprisikviesi... Viską pats meistrauji. Aišku, viską galima buvo gauti per pažintis, o jei ne – tai tyliai ramiai pasisavinti (šiais laikais tai laikoma vagyste). Tai buvo masinis reiškinys: kas dirbo gamyklose, jos gaminiais ir prekiavo. Matote, iš ko ir į ką mes ateiname“, – kalbėjo jis.

Pasak J. Blažiūno, visi, kurie galėjo kažką sukurti – nepriklausomoje Lietuvoje gyvenę, dirbę ir baigę mokslus įvairiose užsienio šalyse, daugiausiai Prancūzijoje, Italijoje.

„Antrajam pasauliniam karui baigiantis, daugelis (apie 80 proc.) iš jų pasitraukė. Pasiliko pavieniai, kurie turėjo pataikauti sovietiniam režimui. Miestai buvo ištuštėję – ir tremtys, ir visokie kitokie dalykai... Iš kaimų žmonės plūstelėjo į miestus, tik dėl to, kad čia sukurtos darbo vietos. Toks persikėlimas buvo netgi skatinamas. Reikėjo visus apgyvendinti, tad buvo statomi namai – ir silikatinių plytų, ir blokiniai. Būstus reikėjo apstatyti, juk nepakanka iš kaimo atsigabenti skrynią – ant malkos neatsisėsi, reikėjo baldų“, – konstatavo pašnekovas.

Baldai, kaip pasakojo J. Blažiūnas, būdavo kuriami pagal standartą, numestą iš Maskvos, adaptuotą Lietuvai – funkcionalūs, minimalistiniai: „Jeigu nusipirkai baldus, juos turėsi visą savo gyvenimą, negana to, paliksi palikimą ir savo vaikams, nes nebuvo taip paprasta juos įsigyti.“

J. Blažiūnas išvedė paralelę ir su šiandienos reiškiniais – anuomet taip pat buvo statomi daugiaaukščiai namai, kuriuose viskas įrengta, tačiau priešingai nei dabar, tokie būstai buvo skirti nusipelniusiems darbuotojams – inžinieriams, pasižymėjusiems spartuoliams.

„Dažniausiai – penkiaaukščiai namai, dalis tokių buvo pastatyta Žirmūnuose, Antakalnyje, juose jau būdavo įrengtas interjeras. Sustatyti baldai, patiestas kilimas, stovėdavo skalbimo mašina. Parodomieji butai, atspindintys socialistinį vaizdą. Panašūs butai buvo statomi netgi su specializuotomis parduotuvėmis, sugrįžtantiems iš Vakarų, kuriuos atviliodavo tėvynės ilgesys ar ieškant „geresnio“ gyvenimo. Vilniaus Žygimantų gatvėje yra vienas namas, kuriame gyveno atvykėliai iš Argentinos“, – pasakojo J. Blažiūnas.

Vyravo masinė produkcija

Meno kūrinių naudojimas, J. Blažiūnas tęsė, anuomet buvo aiškiai reglamentuotas. „Dailės kombinato gaminių buvo galima pamatyti įvairiose įstaigose, netgi privaloma, kad interjeras būtų papuoštas kažkokiomis vazomis arba pakabintomis lėkštėmis. <...> Pasižiūrėjus iš laiko perspektyvos, pamatai, kad tai, visų pirma, masinė produkcija, ne vienetinė, pasenstantis dizainas. Dabartiniais laikais į tokias vazas keistai žiūrėtum, gaminys neturi kažkokios didelės išliekamosios vertės. Na, nebent galėtų būti kaip vienetinis sovietinės Lietuvos dizaino atspindys, bet tikrai ne muziejinė vertybė, kurią galima demonstruoti kaip unikalų eksponatą“, – neabejojo pašnekovas.

Tais laikais, pasak J. Blažiūno, dizaineris tebuvo sistemos „varžtelis“. „Aišku, kai kurie sugalvodavo ką nors įdomesnio, bet kol idėja „pereidavo“ per visą filtrą, komisijas, mažai likdavo kažko originalaus – išgryninamos formos, pakeičiamos spalvos, viskas suniveliuojama, perdaroma... nuo pradinio sumanymo smarkiai nutolstama. Teko susipažinti su dizaino tėvu įvardijamo Felikso Daukanto įvairiais darbais. <...> Plokštelių grotuvo, naujametinio šokolado įpakavimą buvo sugalvoję... Dirbdavo ir atlikinėjo užsakymus, kurie ateidavo „iš viršaus“. Tačiau kol pereidavo visus etapus iki gamybos – užtrukdavo ne mėnesį, ir ne tris. Nustatydavo visus parametrus, aprobuodavo – ilgas procesas. Kai jau „paleisdavo“ į gamybą kokį nors dizainerio sugalvotą raštą – trisdešimt metų tą patį produktą ir gamindavo. Masinės gamybos produktas, ne ekskliuzyvas. Dėl to apie sovietinį dizainą sudėtinga kalbėti“, – pažymėjo jis.

Pasvarsčius, ar tik ne dėl šių priežasčių anuomet buvo taip populiaru įsigyti autorinius dailininkų paveikslus, J. Blažiūnas pastebėjo, kad meno kūriniai tapdavo gera dovana – kažko vertingesnio ir funkcionalesnio tiesiog negalėdavai įsigyti.

„Būdavo autorių, kurie laikyti „nutolusiais nuo sistemos“, neįleidžiami į parodas. Atrodytų, kad juos sovietų valdžia užgniaužė ir nuslopino, bet jie gerai gyveno. Jų kūriniai nebuvo standartiniai, kažkas išskirtinio, didesnė vertybė. Taip plito ir Vinco Kisarausko, ir Valentino Antanavičiaus, ir Algimanto Jono Kuro, ir Povilo Ričardo Vaitiekūno, ir visų grandų kūryba. Tik dėl to, kad tai vienetiniai, unikalūs kūriniai, dėl to jie buvo brangūs, tikrąja ta žodžio prasme. Tai būtų galima pavadinti nematomu pasipriešinimu. Išskirtiniai, vienetiniai darbai, parodantys tavo meninį skonį, išsilavinimą“, – atkreipė dėmesį J. Blažiūnas.

Kaip įsivertinti sovietinės architektūros, skulptūrų ir paminklų vertingumą? „Kartkartėmis visuomenėje kyla bangos ir diskusijos. Kalbant apie sovietinę architektūrą, galvojame, kad tai yra unikalūs, gražūs paveldiniai dalykai, bet, daugeliu atveju, tokie patys pastatai buvo statomi įvairiuose Sovietų sąjungos miestuose. Tokią pačią Geležinkelio stotį galima surasti išlikusią Rusijoje – keturiuose ar penkiuose miestuose, o Oro uosto projektas irgi nevienetinis“, – apie kartotinių projektų adaptavimą visoje Sovietų sąjungoje kalbėjo pašnekovas.

Niekada nebus taip, kaip buvo

Saugoti sovietinį paveldą galbūt būtų įmanoma, bet, anot J. Blažiūno, neretai tai liečia ideologinius dalykus.

„Nepamirškime vieno dalyko. Kalbant apie Antakalnio kapinėse esančius paminklus – tai yra ideologiniai dalykai, kurie yra stiprūs, o karo metu – ypač veikia. Prisiminkime, kas prie to paminklo eidavo padėti gėlių – tai rusų pasaulio žmonės, pasiilgę Sovietų sąjungos, to „gero“ gyvenimo, kur galėdavai teoriškai nieko neveikti, tik gerti, vogti ir gyventi“, – galimas grėsmes įvardino jis.

Paveldas, J. Blažiūno pastebėjimu, atskira tema: „Esame pakankamai traumuoti, trys kartos yra veikiamos to laiko. Mūsų vaikų vaikai jau galės apie tai kalbėti be traumos. Taip, anuomet buvo nemokamas gydymas, o mes dabar susiduriame su problemomis socialinėje srityje... Sovietmečio paliestiems žmonėms sudėtinga naudotis technologijomis, dėl to neretai juntama nostalgija laikams, kai viskas buvo gerai ir aišku, tačiau technologijos nestovi vietoje, jos eina į priekį. Niekada nebus taip, kaip buvo. Jeigu tu nori, kad būtų kaip buvę, vadinasi tu užstrigai laike. Jeigu tu nenori jokių pokyčių, tu ne tik laike užstrigai, bet ir erdvėje“, – sakė J. Blažiūnas.

Visi šie procesai, anot pašnekovo, yra neišvengiami: „Kultūros neįmanoma užkonservuoti kaip tokios, jeigu ji nesikeičia – žlunga. <...> Visi pasaulio pokyčiai neišvengiami. Mes negalime sustabdyti pasaulio pokyčių, pakeisti jų, to neįmanoma padaryti! Jeigu staiga nustoja vystytis technologijos, pasaulis žlugtų pakankamai greitai. Stovintis vanduo pradeda smirdėti.“