Dizaineris Mantas Lesauskas: tarpusavio santykiuose tampame ir medžiotojais, ir objektais

Sostinės galerijoje (AV17) savo parodą „Trofėjai – persirengimo kambarys“ pristatantis dizaineris Mantas Lesauskas pasakojo, kad rengdamasis šiai ekspozicijai jis ieškojęs nekasdieniško santykio su daiktais, aplinka, kai kuriomis temomis, į kurias neįmanoma rasti greito atsakymo. M. Lesausko manymu, temos nepatogumas įdomus pats iš savęs, stimuliuoja kūrybai. Dizainerio pastebėjimu, kai kalba pasisuka apie gyvūnų apdorojimą mėsai, dažnas įsivaizdavimas, kad neva ši problema išnyksta, jei atsisakoma natūralių kailių. „Savo darbuose būtent ir gvildenu šią įtampų kupiną tematiką“, – kalbėjo kūrėjas, kurio iš taurių medžiagų sukurti mažaserijiniai dizaino objektai, atrodytų, tiesiog reikalaute reikalauja kritinės žiūrovo refleksijos.

Kiekvieną dieną ruošiamės medžioklei

Deja, anot M. Lesausko, tenka pripažinti, kad ekologinės idėjos vis dar iki galo nėra priimamos, todėl yra reikalingas meninis ir kūrybiškas priėjimas prie šios temos, kviečiantis pokalbiui.

„Aišku, jei paanalizuotume kailio industriją, suprastume, kad ji daro dar didesnę žalą gamtai. Kita medalio pusė, kai gyvūnai auginami vardan kailio... Nepatogu mąstyti, čia nėra vieno atsakymo“, – sakė M. Lesauskas, pristatomuose objektuose panaudojęs gyvulinės ir augalinės kilmės materijas, etiškai išgautus kailius ir odas.

Objektų parodos pavadinimas „Trofėjai – persirengimo kambarys“ tarsi automatiškai asocijuojasi su medžiokle. Tačiau autorius, narpliodamas šią temą, prisipažino labiau galvojęs apie tai, kas yra trofėjai.

„Ar mes esame medžiotojais? Tarpusavio santykiuose tampame ir medžiotojais, ir objektais. Anksčiau esu sukūręs daug kūrinių, susijusių su persirengimais, garderobu. Pastebėjau, kad kultūros antropologų tekstuose dažnai pabrėžiama, jog kasdieninė rytinė ruoša – rengimasis ar dažymasis yra iš tiesų traibalistinis pasiruošimas dienos kovai. Kokią tą kovą susigalvojame, tai jau ateina iš mūsų pasąmonės. Taigi išeitų, kad kiekvieną dieną ruošiamės medžioklei, – samprotavo dizaineris. – Įžvelgta paralelė atvedė prie siekio gilintis į medžiagas. Šios asmeninės kūrybinės praktikos tikslas – analizuoti tai, kas yra neįprasta, kas priverčia mus mąstyti, jausti, kad tikrai gyvename.“

Nesiekia, kad kuriami objektai būtų prabangūs

Parodos anotacijoje rašoma, kad M. Lesausko kūriniai „pasižymi prabanga, elegancija, unikalumu“. Visgi, galvojant apie meną, šios kategorijos užima toli gražu ne pagrindinę vietą. Šiai minčiai pritarė ir kalbintas dizaineris, sakydamas, kad ir kaip būtų – mažaserijinio kolekcionuojamo dizaino objektai šiuo metu išgyvena pakilimą tarptautiniu mastu.

Dizainas, anot jo, pasiskolina nemažai menui būdingų raiškos formų. Baldai pavadinami funkcionaliomis skulptūromis, medžiagos taurumas kūriniams suteikia prabangos – taip esą atsitinka natūraliai.

„Nesiekiu, kad kuriami objektai būtų prabangūs, tačiau dėmesys tokioms medžiagoms kaip bronza, žalvaris, akmuo ar marmuras, atsakingas jų naudojimas, įtraukiant į tai savo amatą išmanančius profesionalus – visa tai priverčia atsimušti į žodį „prabanga“, tarsi užburtas ratas. Paties žodžio „prabanga“ norėčiau netgi vengti. Tai per greita reakcija, jei kažką įvardijame tokiu apibrėžimu“, – pažymėjo M. Lesauskas.

Pritardama pastebiu, kad dizainerio plėtojama konceptualiojo ir socialinio dizaino kryptis, regis, visiškai priešinga prabangos kategorijai. „ Kai ką nors bandome apibrėžti, dažnai nepelnytai susiauriname. Beveik visas papildomą funkciją turintis dizainas referuoja temą ar problemą – savyje turi užkoduotą kontekstualumą. Manuoju atveju – per atsakingą ir etišką medžiagų panaudojimo analizę. Objekto meno kūriniai nebūtinai visada kuriami vardan komforto. Taip, įprasta, jei kuriame gultą – norime pasiekti maksimalų komfortą. Man regis, kad reikia rasti tą poziciją, kad jis būtų maksimaliai komfortabilus: vizualiai keltų intrigą, atkreiptų į save dėmesį. Antraip mūsų buitis labai nuobodi pasidaro, nestimuoliuojanti ką nors įžvelgti, pamatyti. Objekto meno kūriniai leidžia pajausti, kad gyvename tokioje kultūroje, kuri yra nevienalytė, nevienoda. Vien pigių baldų parduotuvės nepakanka...“, – įsitikinęs pašnekovas.

Mantas Lesauskas

„Kai ką nors bandome apibrėžti, dažnai nepelnytai susiauriname.“

Atstūmimas – irgi jausmas, kritika inspiruoja pokalbį

Visgi nuomonė, kad lietuvių dizaineriai išgalvoja niekam nepanaudojamo dizaino daiktus, vis dar gaji mūsų šalyje. Įdomiausias paradoksas, kad būtent lietuvių dizainerių sukurti kūriniai užsienyje skina aukščiausius apdovanojimus. Kaip tai paaiškinti?

„Yra netgi patarlė: „Savo krašte pranašu nebūsi“. Kuriu interjerus, kurie paklūsta užsakovų norams, taip pat ir netiražuojamus objektus. Tai viena raiškos formų, kuri man asmeniškai labai svarbi. Ką mano kiti, palieku spręsti jiems. Atstūmimas – tai irgi jausmas. Kritika – pati savaime inspiruoja pokalbį. Pastebėjau įdomų reiškinį – dar studijų metais rodydavome savo kūrinius parodose, šalia jų stovėdavome, bet komentarus išgirsdavome jau nueinant žiūrovui. Negalėdavai diskusijos tęsti, net jos pradėti. Eksponuojant kūrinius kitose, tarkim, Vakarų valstybėse, netgi ta priešiška nuomonė (neva per daug kainuoja ar darbas atliktas neprotingai) iššaukia įdomius pokalbius. Pradedi diskusiją, nesiekdamas pakeisti nuomonės. Paroda – geras formatas tokiems pasikalbėjimams“, – pastebėjo dizaineris.

Paklaustas, kas svarbiausia objekto meno kūrėjui, M. Lesauskas pasvarstė, kad turbūt pagrindinė užduotis yra meno galių ribų praplėtimas. „Mano vienintelis tikslas – ne trivialus aspektas. Tas temas, apie kurias įprasta kalbėti šiuolaikiniame ar moderniame mene, perkelti į funkcionalių objektų lauką, kur tie daiktai vis dar turi funkciją, bet jų forma, kažkokios savybės pakankamai neįprastos, stimuliuojančios gilesnius apmąstymus“, – aiškino idėją dizaineris.

Kūrybinį savo kelią, M. Lesauskas sakėsi, galima būtų pavadinti duobėtu. „Ilgą laiką po studijų savo dėmesį skyriau dėstymui, o ne asmeninei kūrybai. Todėl jaunam kūrėjui šiandien patarčiau neišsigąsti itin plataus kuriančiųjų lauko. Kai socialinėje medijoje pradedame stebėti kūrėjus, atrodo, šimtai tūkstančių milijonų tai kuria, kam ir aš tai turėčiau daryti? Svarbu suprasti, kad kiekvienas indėlis į kultūrą yra vertingas, tereikia drąsiai rodyti savo kūrybą, atskleisti ir „išlukštenti“ save. Dažnai jaunimas palūžta ir nesiekia asmeninių kūrybinių ieškojimų. Todėl palinkėčiau daugiau drąsos – tikrai ne viskas dar sukurta, ne viskas atrasta“, – ragino atsiduoti kūrybai M. Lesauskas, Vilniaus dailės akademijos dizaino katedros docentas.

M. Lesauskas – ilgametis dizaino tyrėjas ir objekto meno kūrėjas. Autorius yra Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros absolventas, 2011 m. įgijęs meno licenciato laipsnį. Nuo 2009 m. dėsto aukštosiose mokyklose, vadovauja baigiamiesiems darbams, dalyvauja įvairiuose dizaino ir meno projektuose Lietuvoje bei užsienyje.