Dokumentinį filmą apie Marcelę Kubiliūtę sukūręs režisierius: žvalgė – ne vienintelis jos nuopelnas Lietuvai

Kinematografai ne sykį yra pabrėžę, kad kurti dokumentinius filmus apie istorines asmenybes – gan sunki užduotis dėl daugelio aspektų. Mažai likę rekvizitų, apibrėžiančių tam tikro laiko tikrovę, neišlikę / sunaikinti archyvai, be to, trūksta ir biudžeto. Kino profesionalai negaili kritikos – jaunųjų kūrėjų darbai, anot jų, neretai primena patriotinius užsakominius kūrinius. Kad ir kaip būtų, Atgimimo laikotarpiu šis žanras ėmė vis labiau populiarėti: sukurta nemažai istorinių veikėjų portretų, atsirado dokumentinių juostų apie laisvės kovas, rezistenciją miškuose, tremtinius. Į kino kūrėjų akiratį ne kartą pateko ir žvalgybos legenda vadinama Marcelė Kubiliūtė, kurios 125-ąsias gimimo metines šiemet minime.

Dokumentinio filmo „Žvalgė Marcelė Kubiliūtė“ režisierius Justinas Lingys prisipažino ryžęsis prisidėti prie tyrinėjančių šią neeilinę asmenybę todėl, kad jos darbai yra labai dideli ir svarbūs Lietuvai.

„Tai ne pirmas filmas, kurį esu sukūręs istorine tematika, šiokia tokia patirtis yra, o be to, M. Kubiliūtės asmenybė buvo įdomi – apie ją mažai kalbama, bet jos darbai svarbūs Lietuvai. Kai ėmiausi kurti filmą, informacijos apie ją praktiškai nebuvo, buvau vienas iš tų pirmųjų, kuris šią asmenybę bandė prikelti. Bet, aišku, ne pirmasis, nes apie M. Kubiliūtę žinojo tam tikruose sluoksniuose, tyrinėjo istorikai, bet plačiai visuomenei viešai nebuvo skelbiama. Informacijos buvo mažai, nes sovietmečiu informacija apie priešininkus (vis dėlto, M. Kubiliūtė buvo žvalgė) buvo užslaptinta. Įdomu tai, kad, kai reikėjo surasti kokių nors atvaizdų, praktiškai, jų beveik niekur nebuvo, net ir archyvuose. Iš pradžių, tik vieną tokią mažą nuotraukytę turėjau, vėliau medžiagos ėmė gausėti“, – pasakojo J. Lingys ir pridūrė, kad kuo toliau, tuo labiau darėsi įdomu sekti istoriniais pėdsakais.