Dokumentinį filmą apie ukrainiečių herojus rengiantis Orlovas: karo vaizdų ir taip daug, o aš noriu parodyti viltį

Fotografas Sergejus Orlovas veždamas humanitarinę pagalbą į karo nualintą Ukrainą įsikvėpė minties imtis kurti dokumentinį filmą, kad parodytų, koks stiprus ten yra savanorystės judėjimas. Tai, anot jo, itin svarbu, šiandien viskas yra tuo pagrįsta. „Šalis nebuvo pasirengusi tokiam karo mastui, tad žmonės organizuojasi patys, kiekvienas įneša savo įnašą. Jie atrodo kaip didelis skruzdėlynas! Nors nėra jokio procesų valdymo, dėl bendro reikalo kiekviena skruzdė atneša kažką savo. Karo vaizdų yra ir taip daug, jų pasipils dar daugiau. Visi nuo jų pavargę, todėl ypač svarbu parodyti viltį, kuri yra labai didelė. Ukrainiečiai nuostabūs tuo, kad nelaukdami karo pabaigos iškart tvarkosi. Bučoje, užėjęs į pilnai sugriauto namo kiemą pamatai, kaip ukrainiečiai tvarko griuvėsius, nes jų toks mentalitetas – namuose turi būti švaru, gražu ir tvarkinga, nepaisant nieko“, – pradeda pasakojimą S. Orlovas.

Ikonos ant šovinių dėžių

Viskas, anot S. Orlovo, prasidėjo nuo parodos „Ikonos ant šovinių dėžių“, vykusios Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinyje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kurios kuratoriumi jis buvo. Parodos autoriai – žinomi Ukrainos menininkai Sofija Atlantova ir Oleksandras Klimenko, siekiantys paremti mobiliąją Pirogovo Pirmąją savanorišką mobilią ligoninę (Pirogov First Volunteer Mobile Hospital, PFVMH) – nevalstybinę iniciatyvą, padedančią įdarbinti civilius medikus, gelbėjančius gyvybes Rytų Ukrainoje.

„Bendradarbiavome su organizacija „Rebuild Ukraine“. Tai JAV lėšas surenkanti ir Lietuvoje veikianti, paramą Ukrainai teikianti organizacija, su kurios iniciatyva minėtos ikonos atsirado Lietuvoje. Pakeliui į JAV, aš buvau tas, kuris atliko pervežimą, ir jau Lietuvoje inicijavau parodos LNDM organizavimą. Vienos iš tokių kelionių metu pristačiau reikalingas priemones mobiliai ligoninei, kuri veikia nuo 2014-ųjų. Paramedikai ir juos saugojantys kariškiai vyksta į fronto liniją, lig tol jie veikė šalies rytuose, bet kai prasidėjo karas – jų veikla išsiplėtė į visą Ukrainos teritoriją. Turi bazes Kyjive, už jo ribų. Menininkas O. Klimenko, kuris tapo ikonas ant šovinių dėžių, yra šios organizacijos savanoris, jis iš savo meno tą organizaciją palaiko (buvo laikas, kai ir visiškai išlaikė). Tad vienos tokios kelionės metu mes parsivežėm šio autoriaus kūrinius, su tikslu juos parduoti Amerikoje, o surinktas lėšas skirti paramai. Deja, atsirado problemų su logistika. Tad nusprendžiau suorganizuoti parodą, kuri įvyko LNDM“, – kalbėjo S. Orlovas.

Kadangi pats yra fotografas, S. Orlovui kilo mintis, kad būtų svarbu parodyti, kaip Ukrainoje veikia savanorystė: „Susisiekėme su O. Klimenko, jis palaikė šią iniciatyvą. Kadangi vyko logistiniai judėjimai su mobilia ligonine – reikėjo greit išvykti. Susiruošiau ir išvažiavau filmuoti. Planas buvo laikytis O. Klimenko linijos, papasakoti istoriją per konceptualų meną – šovinių dėžė, daiktas, kuris skirtas nešti mirtį – tampa gyvybės simboliu. Paties pagrindinio herojaus istorija tokia – ką už savo menus uždirba, viską atiduoda savo šaliai, pasilieka lėšų tik savo ir šeimos pragyvenimui. Dirbo taip, kad iš nuovargio teptuko rankose negalėjo laikyti... Prasidėjus karui tapo savanoriu, dalyvavo mūšyje dėl Kyjivo.“

Bet dokumentika ir karas, kaip pažymėjo S. Orlovas, daro savo korekcijas, tematika gerokai išsiplėtė. „Ukrainoje buvau dvi savaites, aplankiau Kyjivą, priemiesčius – liūdnai pagarsėjusius Irpynę, Bučą, Borodianką... Černigove patyrėme avariją, čia jokių kelių eismo taisyklių nebėra – miestas stipriai nukentėjęs po okupacijos, nuo apšaudymų. Stebėjome atlaisvintas teritorijas, kalbėjomės su sutiktais žmonėmis, lydėjome medikus. Dalyvavau etmono Petro Konashevych-Sahaidachny kanonizacijoje – paskelbimo šventuoju ceremonijoje. Daug simbolinių įvykių įvyko per tą kelionę ir filmavimus. Surinktą medžiagą dabar reikia sumontuoti, prie šio darbo prisijungė menininko O. Klimenko duktė, kuri studijuoja režisūrą“, – pasakojo jis.

Niekas nežino, kada gali atskristi raketa

S. Orlovas vadovauja vizualinio turinio kūrimo agentūrai, užsiimančiai foto / video turiniu ir grafiniu dizainu. „Esu profesionalus fotografas, filmmakeris, o šitame projekte buvau dokumentalistu. Dokumentika man artima, nors tai nėra mano profesinė veikla, kurią vykdau kasdien – kuriu komercinį, reklaminį turinį. Bet tiesa yra tokia – karo metu tenka pakeisti savo kryptis, veiklos formatą“, – kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, ar fiksuojant karo tikrovę sugriūva visi dokumentikos apibrėžimai, S. Orlovas sakė, kad
kol kas filmavimai nevyko karo zonoje, o užnugaryje, atlaisvintose teritorijose.

„Taip, ten yra savi pavojai, susiję su bendra karo padėtimi šalyje. Be abejo, niekas nežino, kada gali atskristi raketa – nuolat girdima oro pavojaus sirena, į kurią mažai kas tekreipia dėmesį. Žinoma, reikia atsargiai ir atsakingai elgtis atlaisvintose teritorijose, ten palikta „lauktuvių“, kiemai užminuoti. Sakau, kol kas, nes yra mintis sugrįžti, vykti su tais pačiais medikais iš mobilios ligoninės – dabar jau į rytus, kur vyksta karo veiksmai“, – planais dalijosi jis.

Būsimos dokumentinės juostos darbinis pavadinimas „Paslėpti herojai“, nes, kaip pabrėžė S. Orlovas, svarbu parodyti žmones, kurie kiekvieną dieną dirba savo darbą. „Labai daug sutiktų žmonių – tylūs didvyriai. Černigove mus lydėjo vienintelio likusio viešbučio portjė, kuris prieš pat karo pradžią pabaigė tarnybą kariuomenėje. Jis iškart prisistatė atlikti prievolės, pasakė, kad nori įsitraukti, tačiau gavo atsakymą, kad pagal jo specializaciją vietos nėra, bet galintis eiti į žvalgybą. Priešo okupuotame mieste šis vos 24-erių vaikinukas važinėjo po miestą su dviračiu (tai labai pavojinga, bet kada gali nušauti) ir pranešinėjo saviškiams okupantų pozicijas... Ir tai tik vienas pavyzdys.“

Pagrindinė žinutė – apie viltį

Be pilno žmonių įsitraukimo, susivienijimo į vieną tvirtą kumštį, S. Orlovas įsitikinęs, toks pasipriešinimas, kokį matome Ukrainoje dabar, nevyktų. „Visi žinome, kad agresorius to nesitikėjo, teigė, kad užteks vos dviejų ar trijų dienų, ir viskas bus užimta... Todėl būtent tai svarbu parodyti – žmonių istorijas. Karas yra likimai, gyvenimai. Filmavome katalikiškų ir rusiškų Velykų laikotarpiu, todėl daug kalbėjome apie viltį ir simbolizmą“, – sakė jis.

Visą šią iniciatyvą S. Orlovas manė įgyvendinsiantis savo lėšomis. „Laikas tapo svarbiu faktoriumi, nebuvo kada derinti ar ilgai ieškoti prodiuserių ir rėmėjų, kaip yra įprasta prieš imantis kokio nors projekto... Tad ši stadija vyksta dabar. Šito projekto ant savo pečių „nepavešiu“ arba jis nukentės... Bet, manau, kad viskas bus gerai, surasime ir prodiuserį, ir rėmėjus iš draugiškų verslų“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad darbai nesustojo, tik labai reikia pagalbos juos tęsiant.

Dokumentinio filmo kūrėjai planuoja, kad platinimo metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos paramos organizacijoms: „Iš mokamų platformų už peržiūras ar kitais būdais rinktos lėšos bus skirtos paramai. Padarysime viską, kad turinys būtų stiprus ir įdomus. Pragmatiškai matau, nieko neteisdamas – žmonės Lietuvoje ir Europoje pavargo aukoti... Tačiau kai nuvažiuoji ir pats visa tai pamatai savo akimis – imi žiūrėti kitaip, tai paliečia. Tikiu šiuo projektu, tačiau jis sudėtingas ir sunkus... <...> Pagrindinė žinutė – apie viltį. Tai nėra filmas apie karo baisybes, sielvartą. Taip, to yra, bet tie žmonės, kuriuos buvau sutikęs, jie nesikoncentruoja į sielvartą ir pyktį, o į tai, kad reikia tvarkytis, reikia daryti. Kad ir kaip pompastiškai skambėtų – tai žūtbūtinė kova, nuo kurios priklauso išlikimas.“