Dokumentinio filmo „Čia buvo Vilnius“ kūrėjas: svarbu išsaugoti tam tikras vietas, o ne kardinaliai jas pakeisti

Vadinamosios miesto simfonijos žanro įkvėptas operatorius Eitvydas Doškus sukūrė dokumentinį filmą „Čia buvo Vilnius“. Tačiau į režisieriaus amplua kūrėjas žiūri atsargiai, sako, kad jam labiau prie širdies Jono Meko sugalvotas terminas – filmininkas. „Patinka filmuoti, nejaučiu jokio streso ar įtampos. Labiau esu, kaip J. Mekas sakytų, filmininkas. Filmo režisūra prasidėjo tik jį montuojant, tai buvo gan sudėtinga – daug medžiagos reikėjo sudėti į konkretų kūrinį“, – sakė E. Doškus, kurio filmo premjerą Lietuvoje lydės žymių kompozitorių Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus gyvai atliekama muzika.

Kiekvienas miestą mato skirtingai

Kinematografinę medžiagą įvaizdino muzika. Miesto simfonija – ne vien todėl, kad filmas atskleidžia autentiškus Vilniaus bruožus ir transformacijas, bet ir, kaip pažymėjo E. Doškus, dėl ypatingo dėmesio jame skambančiai muzikai.

Filmui garso takelį sukūrė gerai žinomi kompozitoriai P. Kilbauskas ir V. Kisevičius. Miesto simfonijų žanras tapo inspiracija, kuri, kaip tikino E. Doškus, jį lydėjo iš seniau.

„Dar studijų metais norėjau sukurti filmą apie miestą ir kaimą. Kai šią idėją papasakojau savo jau amžinąjį atilsį draugui Audriui Kemežiui, jis paragino geriau daryti apie kažką vieną – arba miestą, arba kaimą. Taip sukūriau trumpą esė apie savo gimtąjį kaimą... O su miestu – filmuojant, vienaip ar kitaip, visą laiką tenka susidurti“, – kalbėjo jis.

E. Doškus prisiminė ir kitus A. Kemežio žodžius. „Dirbau jo asistentu viename filme, reikėjo ieškoti lokacijų. Susitikome, Audrius sako, žinai, kiekvienas miestą mato skirtingai – atvažiavęs iš kaimo, ar iš kito miesto. Kai tu ieškosi, pabandyk pažiūrėti savu kampu, kas tau patinka. Vėliau pradėjau filmuoti ir per savo namų langą, pradėjau pamatyti pokyčius. Per tą patį langą – vienaip atrodo vienu metų laiku, kitu – kitaip. Ar lyja, ar sninga“, – pasakojo kinematografininkas.

Filme „Čia buvo Vilnius“ yra vaizdų, kurie liudija tai, kas liko užmarštyje. E. Doškus neslėpė – įkvėpimu tapo režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas–portretas „Laikas eina per miestą“. Šitaip nusitiesė laiko tiltas tarp dviejų skirtingų kartų kūrėjų.

Vilniaus miestas, anot E. Doškaus, labai sparčiai keičiasi, o tais metais, kai buvo kuriamas filmas – ypač. „Ir popiežius buvo atvažiavęs, ir Dalai Lama, ir Dainų šventė... Miestas stipriai ruošėsi, daug pokyčių atsitiko, ir jis nuolat keičiasi... Norisi tai užfiksuoti, kad tai išliktų. Apskritai, svarbu išsaugoti tam tikras vietas, jas restauruoti, atnaujinti, o ne kardinaliai pakeisti, kaip dabar mėgstama daryti su daug kuo – nugriauti, pastatyti naują. Tas pats įvyko ir su Reformatų parku, ir su Profsąjungų rūmais, su ta pačia Lukiškių aikšte“, – apie autentiškumo išsaugojimą kalbėjo pašnekovas.

Iš Alytaus rajono kilęs E. Doškus juokdamasis pasakojo, kad pirmoji pažintis su Vilniumi įvyko, kaip daugeliui moksleivių iš regionų – pateko į ekskursiją, kai atsidarė „Akropolis“, tačiau turėjęs ir galimybę paatostogauti sostinėje: „Kai buvau paauglys, praleidau savaitę pas pusseserę, tada pirmą kartą nuėjau į kino teatrą, gyvenau Šeškinėje, o Vingio parke pirmą kartą važinėjau riedučiais... Teko keletą kartų gulėti ligoninėje, ten susiradau daug draugų, irgi naujos patirtys. Tokie prisiminimai.“

Kai 2006-aisiais E. Doškus įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jį Vilniuje pasitiko draugas, kuris jau čia studijavo.

„Kartu įsėdome į troleibusą, ir būtent čia sutikau ta pačia kryptimi keliaujantį vieną geriausių savo draugų ir kolegų – operatorių Audrių Budrį. Toks pirmasis sutapimas. Po rugsėjo pirmosios nuėję prie Vilnelės susipažinome su aktoriumi Vainium Sodeika... Vilnius turi daug kampų, yra labai įvairus, užsukęs į kokį nors kiemą kaskart nustembi, ką ten gali rasti “, – apie Vilniaus daugiasluoksniškumą kalbėjo E. Doškus.

23 minutės iš 80 valandų medžiagos

23-ijų minučių trukmės dokumentinis filmas „Čia buvo Vilnius“ sumontuotas iš 80-ies valandų filmuotos medžiagos. Kaip pasakojo E. Doškus, iš pradžių į filmą norėjosi labai daug ką sudėti, buvo sunku ko nors atsisakyti, gaila neparodyti.

„Kadangi turėjau padaryti 20 minučių su trupučiu formatą, tai galiausiai reikėjo pradėti viską „švarinti“, laikytis konstrukto. Visgi filmas išėjo abstraktus, poetinis, kiekvienas gali pamatyti, pagalvoti, pastebėti skirtingai“, – pažymėjo kūrėjas.

Filmo montavimo pradžioje, tęsė E. Doškus, daug darbo įdėjo Ignė Narbutaitė: „ Išbandėme nemažai skirtingų variantų, vėliau pats bandžiau dėlioti, galop pasikviečiau savo draugę, montažo režisierę Gintarę Sokelytę, kuri padėjo dar labiau „iššvarinti“. Ji pažvelgė šviežiu žvilgsniu.“

Filmo pavadinimas padiktuoja ir klausimą: kurgi tas tikrasis Vilnius? E. Doškus samprotavo, kad, ko gero, labiausiai miestą atspindi įplaukimas upe į jį. „Kažkaip iš gamtos, nes Vilnius iš pradžių buvo kaimukas, o tas įplaukimas į miestą – pradedant nuo mažyčių pastatų – į megapolį, savo masteliu daro įspūdį. Atrodytų, tai, kas buvo, ir tai, kas dabar yra. Upė seniau buvo labiau įveiklinta – ir plautis drabužiams, ir kažkur nuvykti, ir kažką pergabenti. Upė figūruoja ir senose fotografijose“, – pastebėjo režisierius.

Paklaustas, kuris, jo manymu, užfiksuotas vaizdas labiausiai „kalba“ iš dabartinės perspektyvos į ateitį, E. Doškus svarstė, kad, ko gero, daug pasako vienas neįprastas gegužės rytas.

„Buvo tokia istorija. Atsikėliau vieną gegužės rytą, viskas jau žaliavo, ir staiga... pradėjo stipriai stipriai snigti! Paėmiau kamerą ir važiavau filmuoti, jaudinausi, nes nežinojau, ką fiksuosiu, bet jutau, kad tai kažkas ypatingo, retai taip būna. Nuvažiavau pradžioje į vieną vietą, į kitą – pradėjau filmuoti peizažus, labai jie man atrodė įdomūs, nors filmavau juodai baltai – sulapojęs miestas, o ant jo taip stipriai sninga... Žvelgiant iš šiandienos, tarsi globalinio atšilimo reiškinys – tu gali jį užčiuopti, pamatyti, atrasti“, – dalijosi įspūdžiu režisierius.

Labai keista atmosfera

Ypatingas jausmas E. Doškų apėmė ir filmuojant dėl pandemijos aptilusį miestą: „Atsimenu pačias pirmąsias dienas – išėjau filmuoti vienas su kamera, mieste buvo vos keli žmonės, visiškai pasikeitęs miesto garsas... Sutikti reti praeiviai vienas į kitą žvelgė įtartinai: ką tu čia veiki lauke? Jauteisi kaip miesto džiunglėse, atrodė, kad iš pasalų kažkas stebi, bet kas gali įvykti, turi būti atidus. Labai keista atmosfera.“

E. Doškus pasakojo, kad per pandemiją teko filmuoti Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“, čia irgi nepavyko išvengti to keistojo laiko ženklų. „Taip atsitiko, kad pandemijos pradžioje filmavimus teko nutraukti, darbus pratęsėme vasarą, o baigėme rudenį. Filmuojant vieną filmo sceną į kadrą pateko dezinfekcinio skysčio buteliukai, iškilo klausimas – ar palikti juos, ar nuimti? Tarsi kokie subtilūs ženklai, laiko, kuriame esame – nusprendėme palikti“, – apie kiekvienos detalės kadre svarbą prakalbo režisierius.

Dabartinis laikas pilnas blogų žinių, karo nerimo, visko, ko galima ir negalima tikėtis. Tačiau, anot E. Doškaus, ne visas pasaulis kvėpuoja tuo pačiu. „Priklauso nuo to, kur tu gyveni... Turėjau kelionę – per tris savaites teko perskristi per tris kontinentus – iš Pietų Korėjos į Norvegiją, po to į Gvatemalą. Atsiduri skirtingame kosmose, kur jaučiasi visai skirtingi dalykai. Jeigu mes stipriai jaučiame karą Ukrainoje, tai kitose šalyse – jis lyg ir mažesnis, ten kiti dalykai svarbesni, kitkas vyksta. Taip, tai svarbu, tai atlieps kūrybą, bet daug priklauso ir nuo to, kurioje pasaulio vietoje esi. Kitur – kitokie virsmai“, – pažymėjo jis.

Studijų metais E. Doškus stažavosi Paryžiuje, kino studijoje „Re Voir“, kur, anot jo, praplėtė savo akiratį, supratimą apie kiną. „Važiavau atlikti praktikos, papuoliau į eksperimentinių filmų laboratoriją / studiją, ten pamačiau tai, su kuo nebuvau čia, Lietuvoje susidūręs. Vykau būdamas labai jaunas, antrame kurse. Ten atvažiuodavo Jonas Mekas su savo filmais, kiti režisieriai, jie darydavo peržiūras... Aha, gali būti ir taip, ir tokie filmai! Akademija bando padaryti amatininkus, o ten pamačiau, kad gali būti kitaip, tai man atvėrė akis, stiprus įspūdis“, – padariusią įtaką stažuotę prisiminė režisierius.

Grįžęs E. Doškus įsitraukė į eksperimentinio kino laboratorijos veiklą. „Prasidėjo kitas etapas, atsirado naujas judėjimas, sujungęs daug narių. Kurdavome filmus, peržiūras, filmuodavome su 8 mm, 16 mm kameromis“, – apie naujas kitokio kino patirtis kalbėjo jis.

Šiandien E. Doškus prie eksperimentinio kino kūrybos sugrįžta tik kartkartėmis – reikėjo pasirinkti, kur labiau koncentruotis. „Taip atsitiko, kad nuėjau į klasikinį kiną. Bet kartais tenka dirbti su menininkais, filmuoti jų filmus, ten yra daugiau to tokio eksperimentinio kino, improvizacijos juosta, ne tokio naratyvinio kino. Svarbu atrasti tai, kas tau patinka, daryti iš savęs“, – sakė jis.

E. Doškus – vienas žymiausių šiandienos lietuvių kinematografų. Su Šarūnu Bartu, Deimantu Narkevičiumi, Emilija Škarnulyte ir kitais pasaulyje pripažintais kino bei videomeno kūrėjais bendradarbiaujančio operatoriaus darbai įvertinti „Sidabrine gerve“ ir „Ąžuolu“ – pagrindiniu Lietuvos kino operatorių prizu. E. Doškaus nufilmuoti filmai ne kartą rodyti Kanų, San Sebastiano ir kituose prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Du specialūs „Čia buvo Vilnius“ (prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Meno avilys“) seansai – peržiūros–koncertai – Lietuvos medicinos bibliotekoje ( Kaštonų g. 7, Vilnius) vyks rugsėjo 23 d., 18 val. ir 19.30 val.