Dokumentinio filmo premjeroje – net du Vilučiai: vienas prispaustas metų naštos, kitas – jaunuolis, drąsiai nardantis po vandeniu

Kino teatre senamiesčio „Pasaka“ pristatytas naujasis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Homo Vilutis“, pasakojantis apie menininką Mikalojų Povilą Vilutį. Juostoje atsiskleidžia sudėtingas herojaus charakteris, nevengiama kalbėti ir apie mirtį, tobulumo, amžinybės ilgesį, – klodus, iki kurių dokumentininkams tikrai nėra lengva prasibrauti. „Baisiai savęs nekenčiu, bet myliu dar baisiau“, – pačioje filmo įžangoje paskelbiama M. P. Vilučio citata, kuri, ko gero, ir atskleidžia vis apie save primenantį taip svarbiu čia tapusį dvilypiškumą.

Tas pats žmogus, tame pačiame laike

Po išankstinės filmo peržiūros vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavęs režisierius V. V. Landsbergis stebėjosi, kad šiame dokumentiniame filme galima išvysti du Vilučius – vieną prispaustą metų naštos, ir kitą – jaunuolį, kuris drąsiai nardo po vandeniu (M. P. Vilutis užsiima povandenine žūkle, – aut. past.).

„Tas pats žmogus, tame pačiame laike. Šis paradoksas – stiprus raktas į M. P. Vilučio esmę“, – sakė jis.

Režisierius V. V. Landsbergis yra sukūręs daugybę menininkų portretų – Stasio Eidrigevičiaus, Šarūno Saukos, Jono Meko, Viliaus Orvido ir kitų. Kaip į režisieriaus akiratį pateko grafiko, mąstytojo ir rašytojo asmenybė?

„Taip atsitinka, kad akiratyje atsiranda ir priartėja žmogus, pradedi juo domėtis, staiga supranti, kad apie jį nėra filmo, ir netgi šiek tiek nustembi. Taip buvo su Antanu Sutkum, reikia gi pasidžiaugti žmogumi, kol turime, kol gali pabūti, pasikalbėti. Apskritai, kažkuria prasme skaudi tema – tėvų, tėvų rato karta, – atrodo tokie mamutai, dinozaurai. Menininkas Petras Repšys... tokie žmonės, apie kuriuos norisi kalbėti, iš jų išgirsti daug“, – apie herojaus pasirinkimą naujam dokumentiniam filmui kalbėjo režisierius.

Juo labiau, režisierius anksčiau su M. P. Vilučiu yra bendravę ir kituose meniniuose pasibandymuose.

„Buvo spektaklis „Sriuba“, bandžiau dramaturgiją sudėlioti pagal Vilučio tekstus, jau buvau „pamėsinėjęs“, patyrinėjęs. Bet kinas – visai kita kalba, reikėjo ieškoti kitos stilistikos ir kampo, pasitikėti pačiu Mikalojumi, kur link jis vedė, kiek jis atsiskleidė, kiek leido save tyrinėti. O jisai gana atviras ir pasitikintis, atsirado raktas šito filmo ne tiek į meno, menininko pasaulį, kiek apskritai – į žmogiškąją problemą, žmogaus, sulaukusio tam tikro amžiaus, galvojančio apie amžinybę, bendraujančio su savo artimiausiu ratu, vis gvildenančio – kas aš, ką aš čia darau, ar teisingai, ką dar galiu spėti padaryti, kokie dalykai svarbiausi“, – esmę nupasakojo V. V. Landsbergis.

Ne toks, kokį įsivaizdavo

Dokumentinio filmo pagrindiniu herojumi tapusio ir pirmą kartą juostą išvydusio M. P. Vilučio paklausus, kaip jis jaučiasi, šis atsakydamas juokavo, – pakenčiamai.

„Kai manęs paklausia, kaip jautiesi, atsakau – dar jaučiuosi. Su filmu viskas tvarkoje, tiesa, iš tikrųjų galvojau, kad bus kitoks. Jis buvo man netikėtas tuo, kad ne toks, kaip įsivaizdavau. Maniau, bus daugiau durnumo, daugiau dalykų, kurie galbūt galėtų būti įdomesni žiūrovui. Bet, iš esmės, gerai. Sunku dabar apibūdinti, dar nespėjau jo suvirškinti. Kodėl man patiko visas šis renginys, visas filmavimas, visa tai, kas vyko? Todėl, kad ten, kur yra Landsbergiai, ten žmonės jaučiasi laisvi“, – pabrėžė M. P. Vilutis.

Menininkas stebėjosi, kad operatoriaus Povilo Baltino išvis nesimatė, jis filmuodamas nė kiek netrikdė.

„Susėdome su broliu, mums atrodė, kad kalbamės lygiai taip pat lyg būtume vieni. Filmas išėjo tikras, man nereikėjo būti kažkuo kitu negu esu, nereikėjo įtikti. Patiko akcentavimas ne į tai, kas aš esu, bet kaip aš gyvenu. Koks mano gyvenimas, kaip jisai vyksta, kas man svarbu. Nebuvo taip, kad aš, didis menininkas, sėdžiu nuo ryto iki vakaro ir kuriu amžinas vertybes. Gyvenu taip, kaip man gera gyventi, kūryba vyksta mano viduje. Net nenoriu, kad ten kas nors kištųsi: tai – mano sritis“, – kalbėjo M. P. Vilutis.

Filmas turi savo gyvastį

Pokalbį moderavusi Jolanta Kryževičienė stebėjosi režisieriaus sprendimu, kodėl filmuojant filmą apie dailininką jo paveikslai yra parodomi pačiame juostos gale, o visas filmas – daugiausia M. P. Vilučio filosofavimai.

„Protingavimai... Filmas turi savo gyvastį, buvome nemažai nufilmavę dalykų apie dailę, Mikalojaus komentarus... <...> Vėliau pamačiau, kad tai visiškai nedera, išprievartausime filmą apie gyvenimą ir žmogų. Svarbiausia dominante pasidarė – apie senatvę, apmąstymą visų problemų, kurios „atsitinka“. Atviravimas, netgi su psichoanalizės elementais pasirodė daug svarbiau, visiems aktualu. Visi, anksčiau ar vėliau, – išeisiantys, turintys tai apmąstyti, pasiruošti, susidėlioti, kas vertinga nuveikti“, – kūrybinį sumanymą aiškino režisierius.

Filmo eiga, anot V. V. Landsbergio, natūraliai sekė dabartinę M. P. Vilučio būseną. „Jo dominantės – karjeros, susvarbinimas meniškų dalykų – antrame, trečiam plane, gyvenimas nukonkuravo. Straipsnių yra daug apie M. P. Vilutį, gali nueiti į parodas, susirasti internete jo paveikslus, pasimėgauti tuo. Aišku, Mikalojus yra vertas ir filmo apie jo dailę, bet šitas kampas, bent man, pasirodė aktualesnis, artimesnis ir, manau, kažkuria prasme, žiūroviškesnis“, – sakė V. V. Landsbergis.

Jis svarstė, kad galbūt jame konkuruoja dvi profesijos – kino režisierius su filologu. „Šitos dvi specialybės – ir padeda, ir trukdo. Mėgaujuosi, kai žmogus mąsto, rišliai, skaniai vartalioja žodžius, mintis. Pasimaudyti tame, šitame sms'ų laikotarpyje, kai nustojame kalbėti, kai ilgais sakiniais nebemokame išdėlioti minties... išgirsti kitą... Gražiausios scenos – ir kai jie patyli su P. Repšiu. Tie žvilgsniai, tie tylūs murkimai... koks yra gražus žmonių santykis! Menotyra kine galimas dalykas, bet man, šiuo atveju, nepasirodė, kad filmas to norėtų. Filmas kaip kūdikis, jis pasakė, kad ne, šito man dabar nereikia“, – vaizdžiai palygino režisierius.

Patylėjimų mažėja

Aktorė, menininko dukra Aldona Vilutytė po filmo peržiūros tikino sukaupusi daug emocijų: „Ką man parodė pačiai šitas filmas? Ir tai, kad aš nepamačiau nieko naujo (ne blogąja, o gerąją prasme), kad esame labai artimi. Turime tam tikrus ritualus, kurie užfiksuoti, dėkinga V. V. Landsbergiui, kad kaip metraštininkas užfiksavo tas akimirkas.“

A. Vilutytė prisipažino bandžiusi filmą žiūrėti kaip eilinis žiūrovas. „Galvoju, gali atrodyti nemažai vietų surežisuota, kad tėvas specialiai kalba, bet iš tikrųjų – taip yra, – mano mama ir tėtis su metais vis kalbesni. Tokių „pamurkimų“, patylėjimų – jų mažėja. Anksčiau būdavo gera su tėvu patylėti, dabar atėjo kitas laikas – kalbėti. <...> Pabuvau su tėvais, su šeima, su P. Repšiu, kuris mane nuo kūdikystės pažįsta, su Julium Sasnausku. Viskas labai subjektyvu“, – dalijosi pastebėjimais A. Vilutytė.

Apstu to, kas tiksliai nusako dailininką

Teatrologė Daiva Šabasevičienė pažymėjo, kad režisieriui pavyko sukurti filmą, kuris atitinka meninius kriterijus.

„Susitiko du poetiniai laukai, atsiskleidžia meninio lauko genetika. Kaip ir pats filmo herojus pastebėjo, filme svarbūs visai kiti dalykai, nei dabar yra populiarūs. Galvojant apie sovietmetį, jis įpratino „skaičiuoti“ meną kaip gyvenimo aprašyme – gimiau, baigiau, patekau į meninį lauką. <...> Tačiau pasaulinėje praktikoje biografijose kreipiamas dėmesys į paralelinius, prigimtinius dalykus. Filme yra apstu to, kas be galo tiksliai nusako dailininką, visiškai išskirtinę asmenybę“, – atkreipė dėmesį ji.

Teatrologė menininko M. P. Vilučio paveikslus pavadino „skrodžiančiais“, ji citavo režisierių V. V. Landsbergį, kuris kažkada, anot jos, yra tiksliai pasakęs, kad „tik kūrėjas gali judinti visuomenės evoliuciją“.

„Būtent kuriančios asmenybės gali daryti kažkokias jungtis mūsų visuomenėje. Lietuvių profesionalus menas egzistuoja ne nuo mūsų kartos, ne nuo amžininkų. Ką ir kaip M. P. Vilutis sako, – aprėpia protėvių mintis. Jis tampa meno filosofu, kuris be galo įdomus. Niekada netikėjau, kad per tokį trumpą laiką, per valandą galima tokių dalykų išskleisti“, – sakė ji.