Domantas Razauskas prie ketverto prideda nulį: šansas groti daugiau didesnių koncertų – vienintelis jubiliejaus pliusas

Dainų autorius ir atlikėjas, poetas, kompozitorius, gitaristas, publicistas, radijo laidų vedėjas, skaitovas... Visa ši eilutė – apie Domanto Razausko kūrybinę veiklą. Kalbantis su kūrėju, natūraliai iškilo pasamprotavimai apie kūrybingą asmenybę, – galbūt, kovo 24 d., kai skaičiuoja savo 40 pavasarį, jau žinąs paslaptį, kas tai, – galbūt ja ne tampama, bet gimstama? „Niekada sau neuždavinėjau tokių klausimų. Per savo keturiasdešimt metų neteko sutikti nekūrybingų žmonių. Mačiau tokių, kurie bandė iš visų jėgų apsimesti tokie nesą, simuliuoti, slėptis po kažkokiomis kaukėmis. Bet jeigu nusimeti, nubrauki smėlį nuo to sekreto, kuris įkastas žemėje, pamatai, kad kiekvieno esmė, esencija lygiai ta pati. Kūrybingumas yra pas kiekvieną mūsų programiniame kode, algoritme įrašytas“, – sakė D. Razauskas.

Kiekviena asmenybė – kūrybinga

Anot D. Razausko, sunku pasakyti, kas yra kūrybinga asmenybė: „Kiekviena asmenybė – kūrybinga. Klausimas, – kiek, kokioje srityje, kiek panaudoji tą kūrybą – šviesai, tamsai, koks vektorius tos kūrybos, kur ji veda, kiek tavo amatas tau svarbus ir t.t. Šitie klausimai vėliau tampa, ko gero, svarbesniais. O kad kiekvienas geba ir gali kurti, ir kuria, manding, akivaizdu.“

Kiekvienas, tęsė D. Razauskas, kažkokiu metu blokuojame kūrybingumo prasiveržimo galimybes.

„Nes šitos kūrybingumo energijos, galios – pavojingos. Jos yra nepažinios, tu negali jų planuoti, į kažkokią strategiją, planą sudėti, formulę įrašyti, o kai negali – truputėlį gąsdina. Žmogui, kuris bando apsimesti racionaliu, racionaliame, prognozuojamame pasaulyje, kartais šitos kūrybinės galios atrodo nesaugios, pavojingos. Tikrai žinau tokių, kurie laiko save technokratais arba tiksliųjų mokslų apologetais, atstovais, ir iš visų jėgų įrodinėja, kratosi, sakydami, kad „kūryba ne mano sritis, esu žmogus, kuris skaičiuoja“. Bet tai tėra kaukės – jie lygiai tiek pat kūrybingi, jeigu paleistų tą srovę, trykštų ne mažiau, negu pas bet kurį tariamą humanitarą“, – įsitikinęs kūrėjas.

Su mintimi, kad toks neigimas, ko gero, yra tarsi apsidraudimas nenutolti nuo žemiškojo pagrindo, D. Razauskas nenorėjo sutikti.

„Nesame apsibrėžę, ką turime galvoje, sakydami kūryba, bet nesuvesčiau visko, kad tai yra emocinė versus racionalioji, praktiškoji pusė. Meno arba kūrybos redukavimas į kažką emocinio, emocingo, man gan svetimas. Kitą kartą – emocijos trukdo kūrybinei raiškai, kitą kartą – jos gali padėti, bet nesutinku su stereotipu, kad menininkas yra hiper emocingas, emocijų nekontroliuojanti, isteriška asmenybė. Anaiptol! Iš istorijos žinome absoliučiai fantastiškų, puikių rašytojų ar muzikų, kurie buvo gan nykūs ir praktiški bambekliai. Prisiminkim, kad ir Johną Ronaldą Ruelį Tolkieną – „Žiedų valdovo“ autorių. Regis, tokie pasakiški pasauliai, o žmogus buvo lingvistikos profesorius. Gana nyki asmenybė, kiek pasiskaitai jo interviu... Arba Luisas Kerolis, „Alisos stebuklų šalyje“ autorius – jo amžininkų sutartinai apibūdinamas kaip vienas nykiausių buities žmonių, be to, matematikas. Tai šia prasme, kūrėjo kaip emocijomis trykštančio, besitaškančio stereotipas – jis man yra kartais dirbtinas ir juokingas“, – kalbėjo D. Razauskas.

Po šituo stereotipu, D. Razausko manymu, slypi daugiau grafomanijos negu tikrosios kūrybos, ypač – muzikoje.

„Man taip atrodo, iš šalies žiūrint. Kai prisidengdamas kažkokia emocija [sakai]: viskas mano jausmai, emocijos... Banaliom klišėm besitaškant, iš tikrųjų pasislepia tikri dalykai. Žinoma, be tam tikro intelektinio pasiruošimo, be tam tikro žinių bagažo tu negali atpažinti banalybių. Kalbant apie poeziją, negali reikalauti atpažinti banalybes žmogaus, kuris apskritai neskaito“, – sakė jis.

Domantas Razauskas

„Kūrybingumo energijos, galios – pavojingos. Jos yra nepažinios, tu negali jų planuoti, į kažkokią strategiją, planą sudėti, formulę įrašyti, o kai negali – truputėlį gąsdina. Žmogui, kuris bando apsimesti racionaliu, racionaliame, prognozuojamame pasaulyje, kartais šitos kūrybinės galios atrodo nesaugios, pavojingos. Tikrai žinau tokių, kurie laiko save technokratais arba tiksliųjų mokslų apologetais, atstovais, ir iš visų jėgų įrodinėja, kratosi, sakydami, kad „kūryba ne mano sritis, esu žmogus, kuris skaičiuoja“. Bet tai tėra kaukės – jie lygiai tiek pat kūrybingi, jeigu paleistų tą srovę, trykštų ne mažiau, negu pas bet kurį tariamą humanitarą“

Keičiant tik estetinį muzikinį drabužį

D. Razauskas neslėpė – stebėdamas viešąją muzikinę kultūrą, matai ir aiškiai atpažįsti tuos žmones, kurie yra intelektualiai žingeidūs, kurie turi bagažą, yra apdovanoti tam tikromis savybėmis, specifiniu kalbos jausmu.

„Kitaip tariant, apsiskaitę, ir besirūpinantys tuo. Paprastai, ant pirštų gali juos suskaičiuoti, – visoje košėje, visame sraute, didžiulės daugybės tų, kurie neturi to savo intelektinio stuburo. Jo neturintiems užtenka kartoti tas pačias klišes, keičiant tik estetinį muzikinį drabužį. Tokių muzikinių grupių labai daug, kartais netgi pakritikuoju, kad mes pernelyg lengvai apsidžiaugiame, kaip kyla muzikinė kokybė, kaip čia randasi įvairiausių alternatyvų. Terminas „alternatyva“ pats savaime nieko nereiškia, tai tėra drabužis. Tai, kad tu būdamas kvailas apsirengsi stilingai ir gražiai – tavęs nepadarys nė kiek protingesniu arba išmintingesniu, arba tuo, kurio mintys kviestų permąstyti esminius žmogiškuosius ir netgi nežmogiškuosius dalykus“, – pastebėjimais dalijosi D. Razauskas ir pridūrė, kad lygiai taip pat yra su muzika, su daina.

Pasirinkimas priklauso nuo to, kiek įdedi laiko ir noro ieškoti

Paklaustas, kokius pokyčius matantis šiuolaikinės muzikos pasaulyje, ar kaip tik – vyrauja štilis, sakė, kad čia nėra teisingo atsakymo, tai visada yra žiūrinčiojo perspektyvos klausimas.

„Dažnai gaunu nusiskundimų ar komentarų iš žmonių, kad nėra ką klausyti, o kai imi domėtis, pamatai, koks įvairus muzikinis laukas, vyksmas. Jis yra pasakiškai įvairus, drįsiu pasakyti, kad tai yra pliusas. Kita bėda, kad pats laukas nutolęs nuo masinių informavimo priemonių, jos yra tapusios absoliučiai nerelevantiškos karjeros atžvilgiu. Radijo, didžiųjų portalų ar televizijų era, dariusi didžiausią įtaką muzikanto karjerai yra pasibaigusi. Čia turiu pasakyti, ko gero, ačiū Dievui, nes tau nebereikia lįsti prie muzikos redaktorių, grūsti į radijo stotis savo dainų, tam, kad tu išpopuliarėtum, surinktum areną, ar apskritai, norėtum paskleisti / paviešinti savo kūrinį“, – su technologijomis, su socialiniais tinklais ir platformomis atėjusį formos pasikeitimą įvardino D. Razauskas.

Tad apie tendencijas, D. Razausko pastebėjimu, kalbėti sudėtinga. „Klausydamiesi pagrindinių radijo stočių (ne nišinių), susidarome tokį įspūdį, kad tos muzikos yra tiek, ir ji yra tokia. Tai, ko gero, 0,5 proc. to paveikslo, kuris egzistuoja. Yra begalės įvairių žanrų, labai kūrybingų, įvairaus amžiaus žmonių, tie žanrai persimaišę. Nekalbant apie vieną konkretų žanrą – akademinę muziką, džiazą, elektroninę muziką – visko yra labai daug. Daug koncertų, atlikėjų, kūrėjų, platformų, eksperimentų, ko tik nori“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad pasirinkimas priklauso nuo to, kiek įdedi laiko ir noro ieškoti, domėtis, atrasti.

Anot D. Razausko, ta era jau praėjo, kai kokiais 88-aisiais, įjungus vef'ą virtuvėje išgirsdavai beveik viską, kas yra sukurta Lietuvos roko padangėje: „Išgirsti „Foje“, „Kardiofoną“, „Antį“... Ir tai, vis tiek tuo metu neišgirsdavai eksperimentinio, avangardinio judėjimo, ar pankų, kurie irgi buvo. Bet, tarkim, išgirsti didesnę dalį to, kas vyko. Dabar viskas absoliučiai pasikeitę – tu turi dėti dideles, rimtas pastangas, naršyti po daugelį įvairiausių kanalų, platformų, kad susidarytum vaizdą, galų gale – eiti į gyvus pasirodymus, suktis tuose burbuluose, ratuose, kad susidarytum bent kažkokį įspūdį.“

Prakeiksmas ir laimė

Tai, D. Razausko pastebėjimu, nėra nei gerai, nei blogai, – tiesiog technologijos visais laikais istorijoje lėmė meno, muzikos žanrų gimimus, vystymąsi.

„Jeigu ne elektra, elektrinės gitaros – nekalbėtume apie roką, jei ne kompiuteris – nežinotume apie elektroninę muziką. Socialiniai tinklai ne tik mus segmentuoja į kažkokius burbulus, bet ir muziką“, – kalbėjo jis.

Ir dirbtinis intelektas?... „Sunku pasakyti, kiek jis dirbtinis... Bent jau muzikos industrijoje besisukantys žmonės puikiai žino, kad populiarieji, neva atsitiktinai tau muziką metantys grojaraščiai, dažniausiai yra [pateikiami] visiškai ne atsitiktinai, o susimokėta ir pateikta, sugeneruota daug perklausų. Taip, dirbtinis intelektas egzistuoja, jis yra – stebi mūsų kasdienius paspaudimus, siūlo žanriškai kažką panašaus, bet visgi yra, neatmeskime, didelio verslo piršto intereso“, – atkreipė dėmesį jis.

Muzikos industrija, D. Razauskas tęsė, gigantiška, susijusi su beveik visomis kitomis pagrindinėmis šalies industrijos kryptimis – persikryžiavusi.

„Nė vieno kito meno žanro arba krypties nėra viešojoje erdvėje tiek daug kaip muzikos – nuo prekybos centrų iki kino teatrų, turizmo iki automobilio, taksi, telefono. Nėra nei dailės tiek, nei juoba literatūros, poezijos, teatro, kiek yra muzikos. Čia yra ir jos prakeiksmas, ir laimė“, – įžvalgomis dalijosi D. Razauskas.

Pasak D. Razausko, prakeiksmas yra tas, kad muzika dažnai suniveliuojama iki foninės pramogos: „Į ją nebežiūrima kaip į kultūros reiškinį, kaip į meną. Asmeniškai man visiškai neįdomi muzika kaip pramoga, todėl sąmoningai visada vengiu jos kaip fono. Kitiems, priešingai, muzika yra tapusi gyvenimo fonu, jiems dirbtinis intelektas arba korporatyvinis euras siūlo grojaraščius, ir to puikiausiai užtenka. Reikia aiškiai atskirti, tuos kelis dalykus – muziką kaip kasdienybės foną, ir muziką kaip meną, kultūros sritį, šaką.“

Tokios „foninės“ muzikos vertė, D. Razausko įsitikinimu, krenta, niveliuojasi.

„Tu nebekeli jai jokio reikalavimo – kokybinio, meninio, tau užtenka jos kaip elementariausio fono prekybos centre ar taksi, bendraujant, – tiesiog neerzinantis foniukas. Tada tu tiesiog tampi tuo baisiuoju mainstream'o vartotoju, kuriam nelabai svarbu, apie ką daina, kokia, kas, kaip, kokia akordų progresija, kokia aranžuotė, instrumentuotė ir t.t. Didžioji dauguma žmonių, kurie vartoja muziką šitaip. Mano kelias priešingas, – nuo vaikystės, iš šeimos atėjęs, kur buvo daug muzikalių, muzikuojančių, ir muzikų“, – pasakojo jis.

Muziką D. Razauskas tikino besistengiantis vartoti visiškai kitaip. „Man ji yra meno forma, kryptis, jai turiu kauptis specialiai, pats susirasti, klausytis, nedaryti jokių kitų aktyvių veiklų klausantis muzikos. Beje, kiekvienas galėtų užduoti sau klausimą, kada paskutinį kartą apskritai klausėsi muzikos, nedarydamas nieko kito – ne naršydamas, ne dirbdamas, ne skaitydamas, ne vairuodamas, o tiesiog išklausęs visą albumą, tarkim, užsimerkęs. Iš vienos pusės, o iš kitos – tokio formato kaip vinilas sugrįžimas yra akivaizdus, kad muzika niekada nepraras ritualinės prigimties. Jos prigimtis yra ritualinė“, – konstatavo pašnekovas.

Dėl to ir daina, kad joje yra ir muzika, ir žodžiai

O dainų turinys, ar jis vis dar svarbus? „Reiktų klausti klausytojų... Nesu įprastas, statistinis klausytojas, galiu tik liudyti faktą, kad dvidešimt metų šiemet sueina, kai aš aktyviai koncertuoju ir praktiškai visą šį laiką mano pagrindinė veikla, ir pagrindinis pragyvenimas – muzika, koncertai. Tai, kad dvidešimt metų žmonės į tuos koncertus eina, leidžia daryti išvadą, kad yra dalis žmonių, kuriems svarbus turinys <...>, tam tikras reikalavimas kokybei išlieka. Ne tik muzikinei, bet tekstinei. Dėl to ir daina, kad joje yra ir muzika, ir žodžiai“, – kalbėjo D. Razauskas.

Muzika, anot kūrėjo, poezijai gali padėti skleistis, o gali ir visiškai sugadinti gerą eilėraštį.

„Yra eilėraščių, kurie visiškai sau pakankami, juose jau yra muzika – vidinė. Yra eilių, priklauso kas sudainuos, baliukyje su išderinta gitara, girtam atlikime gali pražūti geriausias tekstas, ir atvirkščiai – esu matęs bičiulių, puikių dainininkų, kurie juoko dėlei paima kokį nors kičinį šlagerį, ir staiga jų lūpomis perdainavus – jis suskamba visiškai kitaip. Svarbu, kas atlieka, už to žmogaus matai bagažą patirčių“, – apie intelektualinį svorį kalbėjo kūrėjas.

Į klausimą, kaip vertinantis lietuvių kūrybai primetamą niūrumą ir apibendrinantį apibūdinimą, tokį kaip lietuviškas kinas, lietuviška poezija ar lietuviška muzika, D. Razauskas atsakė, kad tai tėra stereotipai.

„Poezija neatskiriama nuo kalbos, ačiū Dievui, tai yra kalbos sultys, kalbos esencija. Žodžio menas, jis neišvengiamai turi savo savitumą ir tapatybę. Mūsų kalba, norime ar nenorime, banaliai skamba ar ne, bet ji yra išskirtinė, kaip ir kiekviena kita. Tai daro mūsų kūrybą išskirtine. Nė viena kita kalba neskambės taip, kaip mūsų. Niūrumas ar linksmumas [vyrauja] – reiktų klausti literatūrologų, apskritai, poezijos mažai skaitau, nelabai pastebiu kažkokius dalykus“, – sakė pašnekovas.

Per Pasaulinę poezijos dieną, D. Razauskas pasakojo dalyvavęs vienuose skaitymuose: „Negalėčiau pasakyti, kad jie buvo bent per plauką niūrūs, priešingai, pažįstu daugybę bičiulių rašytojų ir poetų, kurių esminis bruožas – puikus humoro jausmas. Priešingai negu kai kurių kitų žmonių, kurie skundžiasi, kad poezija yra kažkas liūdno, niūraus. Anaiptol. Apskritai, siekis visur kategorizuoti liūdna / linksma. Taip nebūna. Negali būti daina liūdna arba linksma. Vienam tai gali būti pati liūdniausia daina jo gyvenime, kitam – skambėti kaip žaidimas, trečiam – visiškas humoras, ketvirtam – rimta. Tą patį paveikslą 8 mljrd. žmonių matys visiškai skirtingai – perleidžiame per savo patirtis, ko esame viduje prisikrovę – mėsmales. Tai neišvengiamai skirtingas patyrimas.“

Pasak D. Razausko, apibendrinant labiau būtų galima sakyti, kad keičiasi rimavimo mados, kad verlibras dominuoja kokioje nors amžiaus grupėje, ar yra mažiau rimuojančių. „Čia galbūt kažkokios statistikos gali būti. Pavyzdžiui, muzikoje – statistiškai įrodyta, kad dabartinė pop muzika yra pati paprasčiausia ir primityviausia per visus iki šiol buvusius laikus. Muzikaliai paskaičiavus, kiek ir kokie yra harmoniniai, melodiniai sprendimai. Tai yra faktas, kurį gali pagrįsti paskutinių dešimtmečių statistika. Bet su poezija to negali padaryti, nebent bendrąsias tendencijas nubrėžti“, – samprotavo dainų autorius ir atlikėjas.

Jubiiejinio gimtadienio nesureikšmina

Kovo 24-ąją, D. Razausko gimtadienio dieną, jo asmeniniame kalendoriuje žėruos naujas skaičius – 40. Tačiau jubiliatas tikino, kad šis skaičius nėra jam kažkuo reikšmingas.

„Toks pat skaičius, kaip ir kiti. Žmonės turi keistą savybę sureikšminti nulius, atrodo, kad kažkoks riboženklis. Visiškai nekreipiu dėmesio, juokingi jubiliejų, gimtadienių, horoskopų sureikšminimai“, – tikino jis.

Bet iš viešųjų ryšių pusės, anot D. Razausko, koncertų organizatoriams smagu parašyti ant plakato, kad tai jubiliejinis koncertas, atrodo, tarsi reikšmingesnis.

„Tad man šis jubiliejus – proga sugroti daug koncertų įvairiausiuose miestuose – tuo esu labai patenkintas. Taip išeina, kad tu pats dovanoji, o ne lauki dovanų. Per tuos koncertus gali prisiminti senesnes dainas, pasikviesti tuos bičiulius, su kuriais seniau mateisi, kurie buvo svarbūs kūrybiniame kelyje – tai tiek. Daugiau nieko tas skaičius nesako. Šansas groti daugiau didesnių koncertų – vienintelis jubiliejaus pliusas. Ko gero, kiekvienas muzikantas tą jaučia, kai artėja apvalus skaičius, – proga pagroti. Smagu, gražu, gera vien dėl to“, – baigdamas pokalbį sakė kūrėjas.