– Viena jūsų pagrindinių domėjimosi sferų – pasitikėjimas ir su juo susiję visuomenės procesai. Kodėl ši sritis Jums svarbi?
– Mano akademinis pagrindas – filosofijos studijos. Dar jų metu pradėjau gilintis į fenomenus, kurie daro didelę įtaką mūsų gyvenimui. Kiek vėliau, filosofija, antropologija, istorija, psichologija ir kiti žmogiškieji mokslai, bandantys suprasti žmonių pasaulį, tapo mano kasdienybės dalimi. Juos teko pasitelkti ir taikyti praktikoje dirbant su miestų vystymu, valstybinio ar Europos masto strateginiais dokumentais, inovacijomis ir kt.
Dirbant su šiais reiškiniais, ėmė aiškėti vienas bendras vardiklis, darantis įtaką tolimesniems žmonijos žingsniams ir tam, kaip mes gyvensime ateityje. Tai yra pasitikėjimas. Tuomet pradėjau domėtis, kaip jis reiškiasi dabar, kiek daug nuo jo priklauso, nors tai yra kasdienybėje sunkiai pastebimas fenomenas.
Pavyzdžiui, kaip veiktų ar, tiksliau, neveiktų ekonomika, jei neturėtume pasitikėjimo, kaip pirktume internetu ar bendrautume su žmonėmis galvodami, kad jie mus visada nori apgauti arba panaudoti kiekvieną pokalbį prieš mus. Tad pasitikėjimas yra „medžiaga“, rišanti mūsų visuomenę, leidžianti gyventi ne pastovioje įtampoje.
Tačiau šiandien mes esame pamiršę, kad pasitikėjimas savaime nesusiformuoja – į jį privalome investuoti, kitu atveju jis susitraukia. Taip atsitiko ir šiandien – esamas pasitikėjimo lygis nurodo į būtiną transformaciją. Apskritai, šis terminas jau yra tapęs savotišku raktažodžiu visos Europos mastu – apie jo (at)kūrimo svarbą kalbama vis garsiau.
– Kas paskatino šiuos pokyčius?
– Pirmiausia svarbu akcentuoti per pastaruosius metus (ir čia kalbu ne apie vienerius ar dvejus metus) išaugusią takoskyrą tarp valdžios ir visuomenės. Iš valdžios pusės trūksta dialogo, bandoma įgyvendinti laikinus kadencijų tikslus, realizuoti atitinkamą politinę kryptį. Visi, kurie yra to užribyje, yra savotiškai ignoruojami. Tačiau besikeičiant politinei krypčiai, per tam tikrą kadencijų skaičių, į užribį pateks kiekvienas žmogus. Skiriant nepakankamai dėmesio užribyje esančių žmonių įtraukimui, vis labiau klesti populizmas, o pasitikėjimas krenta.
Tiesa, besikeičiančią pasitikėjimo dinamiką lėmė ir kiti faktoriai. Kai valdžia nuo žmonių tolsta, verslas prie jų artėja, bandydamas perprasti vartotojus ir atrasti efektyviausią būdą parduoti. Be to, per tam tikrą laiko tarpą permainos neaplenkė ir medijų – informaciją perduodančių komunikacijos priemonių. Juk svarbu ne tik tai, kokia žinutė yra perduodama, bet ir tai, kaip ji perduodama. Prisideda ir globalūs pokyčiai – nuo finansinių aspektų iki klimato kaitos iššūkių.
– Nacionaliniame kultūros forume skaitysite pranešimą, kurio ašis – plataus masto identiteto krizė. Kokie yra šios krizės požymiai ir kaip su tuo susijęs pasitikėjimas?
– Kartu su besikeičiančiu pasitikėjimo lygiu, turėtų keistis ir skirtingų valstybės sričių bei sektorių – verslo, valstybinis, kultūros, medijos – identitetai, nes žmonės į juos šiandien jau žiūri kitaip.
Deja, šie svarbūs segmentai ir toliau veikia iš inercijos arba bando naudoti įvairius trumpalaikius sprendimus. Tačiau tai yra gilesnė problema, nes mes turime persvarstyti, kas apskritai yra šie sektoriai. Juk kai nežinai, kas esi, sudėtinga imtis kryptingų veiksmų, leidžiančių pasiekti savo tikslus.
– Kokios priemonės padėtų spręsti šiuos iššūkius ir kokią rolę turėtų suvaidinti kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorius?
– Mano patirtis rodo, kad sukurti identitetą yra neįmanoma. Ką galima padaryti – jį atskleisti. Statant identitetą nuo nulio, jis tampa netvarus, žmonės jį automatiškai atmeta. Tačiau mes kol kas nežinome, kaip pasikeitė minėti identitetai. Norint juos apsibrėžti, mums reikia inicijuoti dialogu grįstą procesą, įtrauksiantį visas suinteresuotas šalis.
Vienas iš labiausiai vertų dėmesio kandidatų inicijuoti šį procesą yra KKI, gebantis kokybiškai megzti dialogą – su aplinka, istorija, ateitimi, visuomene, šį pokalbį įkūnijant per meną ir kitas veiklas. Tad jeigu sutariame, kad identitetų atskleidimas turėtų būti paremtas praktiniu dialogu, kultūros ekosistema galėtų užimti lyderio rolę ir inicijuoti šį metodais grįstą procesą.
Tolimesnis žingsnis turėtų įtraukti ir nevyriausybines organizacijas (NVO), kurios pastaruoju metu vis labiau veikia bendruomenių pagrindu, gauna vis daugiau resursų bei geba juos itin paveikiai panaudoti. KKI galėtų įgalinti NVO fasilituoti šį procesą. Nes būtent jos yra labiausiai lokalios, arčiausiai bendruomenių, su jomis turi betarpišką santykį. Be to, NVO ekosistema turi ir daugiausiai vidinės energijos, reikalingos minimo proceso įgyvendinimui.
– Kaip atrodytų konkretesni tokio proceso žingsniai?
– Pirma, turėtume pripažinti NVO poveikį kaip lygiavertį kitiems sektoriams. Kol kas matome, kad šis sektorius nėra statomas į tą pačią lentyną kaip, pavyzdžiui, verslas ar medija.
Antra, reikėtų sukurti paprastesnius įrankius, kurie leistų NVO lengviau gauti reikiamus resursus jų tikslų įgyvendinimui.
Trečia, turėtų įvykti tam tikras atsakomybių perskirstymas, kuris leistų KKI ekosistemai, kartu su NVO kaip lokaliu partneriu, įgyti daugiau galios spręsti, atrasti ir priimti reikiamus sprendimus. Tačiau tuo pat metu svarbu persvarstyti ir patį KKI, suvokti, kad tai nėra tik, pavyzdžiui, scenos menai, o jis turi ženkliai platesnį poveikį.
– Panašu, kad savo identitetą iš naujo turėtų atskleisti ir pats KKI sektorius, norėdamas įgalinti kitų sektorių pokyčius?
– Tikrai taip, juk kokybiškai ir vienu metu atlikti tą patį veiksmą gali nebent sinchroniniai plaukikai. Dažniausiai kažkas turi būti pirmasis. Juolab kad ir pačiai KKI ekosistemai aktualu reflektuoti savo augantį vaidmenį visuomenėje, didėjantį savo poveikį. Kelti klausimus, kaip tai keičia nusistovėjusias atsakomybes, kur nukreipti savo jėgas.
Šių atsakymų ieškojimas padėtų „užkurti“ integralų ir tvarų identiteto atskleidimo procesą. Faktas, kad jo metu bus įtrauktos ir kitos suinteresuotos šalys, kiti sektoriai. Tai galėtų pradėti savotišką domino efektą.
– Kiek laiko gali trukti šie procesai ir kokią naudą jie duotų?
– Identitetų atskleidimas gali padėti realizuoti kiekvieno sektoriaus potencialą, atlikti juose kokybinį šuolį ir tuo pat metu didinti pasitikėjimą. Jam augant randasi terpės, kuriose gali kurtis inovacijos, vykti eksperimentai, didėja žmonių noras kurti. Tačiau kiek tai užtruks priklauso nuo dėmesio, kurį skirsime procesų aktyvavimui ir įgyvendinimui bei pastangų, kurias įdėsime.
Lapkričio 25 d. vyksiantis kasmetinis, jau 7-asis, nacionalinis kultūros forumas sieks kritiškai pažvelgti į šalies kultūros sektoriaus svarbą ekstremalių pokyčių akivaizdoje, kylančius iššūkius ir potencialius sprendimus. Forumo metu KKI sektoriaus atstovai bei ekspertai, akademinės bendruomenės nariai ir politikai diskutuos apie tai, ką kultūra gali duoti valstybei ir visuomenei bei kokia trumpalaikė ir ilgalaikė pagalba šiam sektoriui yra reikalinga, siekiant maksimaliai atskleisti jo potencialą.
Renginys 9 val. 30 min. startuos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir bus transliuojamas tiesiogiai per Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą.
Daugiau apie Forumą galite sužinoti čia.