Knygoje „Užrašai iš Rokantiškių“ D. Katkus apie save ir sutiktuosius pasakoja plačiai, atvirai ir be užuolankų. Kviečiame skaityti knygoje publikuojamus maestro prisiminimus apie Benjaminą Gorbulskį, Virgilijų Noreiką ir Juozą Erlicką.
Virgilijus Noreika
Kai pradėjau studijuoti konservatorijoje, Noreika jau buvo garsenybė. Jaunoji žvaigždė. Tada operoje trūko tenorų, nors tikras spektaklių „arkliukas“ buvo Vladas Česas, primas Valentinas Adamkevičius, tačiau spektaklių buvo daugiau nei tenorų, tad Noreika iškart tapo matomas.
Atmenu, kad pradėdamas savo muzikos apžvalgininko karjerą, apie 1963 m., jau jaučiau, kad Noreika yra išskirtinis ir, „Komjaunimo tiesos“ užsakymu, padariau su juo pirmą savo gyvenime interviu. Susitikome „Vilniaus“ restorane – toks išstypęs, plonas, šviesiaplaukis, truputį kaimiškai atrodęs vaikinas. Pakalbėjo apie save, Kiprą Petrauską, spektaklius. Nurodė, ką rašyti ir kaip. Vėliau tas straipsniukas pasirodė taip iškarpytas, tarsi būtų kokia paprasta informacija.
Noreikos šlovė ir reikšmė nuolat augo. Jis buvo tikras visos mūsų kartos vokalo idealas. Nors į operą vaikščiojau retai, kiekvienas Noreikos pasirodymas tiesiog užburdavo savo artistiškumu ir prasmingumu. Atsimenu, kaip nuėjau į Vytauto Laurušo operą „Paklydę paukščiai“ iš anksto kritiškai nusiteikęs dėl temos. Spektaklio pradžioje į sceną įėjo V. Noreika. Man lūpa atkaro jau po pirmos frazės – toks buvo raiškus ir muzikaliai jautrus pirmasis sakinys. Taip ir išsėdėjau gaudydamas Noreikos vaidmenį, o ir opera pasirodė ne tokia, kokios laukiau.
Kitaip į Noreiką žiūrėti pradėjau jam tapus Operos teatro direktoriumi. Jo pirmoji žmona Žaneta buvo pianistė iš Kauno, tos pačios muzikos mokyklos kaip ir aš, tad buvome lyg ir pažįstami, nors ji ir mokėsi keliomis klasėmis aukščiau. Žaneta iškart pagarsėjo kaip direktorienė – buvo diktatoriška ir įtakinga. Teatruose visuomet verda intrigos, bet Operos teatras šiuo klausimu anuomet, ko gero, pirmavo Lietuvoje. Tose intrigose Žaneta atliko savo vaidmenį. Puiki pianistė, akompaniatorė, ji išgarsėjo koncertuodama su savo vyru, tačiau ir labai aktyviai kišdamasi į teatro reikalus. Apie jos santykius su vyru sklido legendos. Jie nesugyveno, mat Žaneta norėjo laikyti Virgilijų po padu.
O Noreika tapo ištikimu sovietinės nomenklatūros nariu. Dainuodavo visuose vyriausybiniuose koncertuose, palaikė gerus santykius su visa to meto partijos viršūne, pats buvo partijos narys. Iš tiesų sovietinių laikų teatro direktoriaus darbas buvo labai nelengvas. Sakyčiau – bjaurus. Jau vien ryšių palaikymas su valdžia buvo labai specifinis, reikalaująs nuolatinio prisitaikymo, padlaižiavimo, poreikio įsiteikti, norint ką nors gauti teatrui. Teatras privalėjo laikytis socialistinių, Maskvos nustatytų taisyklių ir jausti savo provincialų statusą. Turėjo neišsišokti. O dar spektaklių politika (ne viską būdavo galima statyti), laviruojant tarp įtakingų operos solistų užgaidų, reikalavo kiek kitokių savybių nei dabartinių teatrų direktorių.
Matyt, visa tai ir ano meto nomenklatūriniai papročiai versdavo Noreiką gerti. Teatre buvo toks specialus bufetas, kažkur prie administracijos patalpų, su dideliu apskritu stalu ir kėdėmis aplink. Keletą kartų lankiausi ten, atvestas teatro administratoriaus Ožkinio, ištikimiausio Virgilijaus Noreikos pagalbininko. Tai buvo tikra nomenklatūros pobūvių vieta po spektaklių ar švenčių. Uždara ir nematoma. Bet negirdėjau, kad į spektaklio sceną Noreika kada išeitų išgėręs. Apskritai spektakliams jis ruošdavosi kelias dienas, atsiribojęs nuo visko.
Neįtikėtina, bet išsiskyręs su Žaneta ir vedęs Loretą Noreika nepaprastai pasikeitė. Jaunutės Loretos pasirodymas teatre buvo sensacingas. Ji buvo tokia graži, kad užhipnotizavo ne tik visus teatro vyrus, bet ir žiūrovus. Ji buvo puiki šokėja – kukli ir labai darbšti. Jos tylus charakteris traukė ir teatro moteris. Loreta tapo Noreikiene ir staiga išdidus, kiek diktatoriškas direktorius tapo normaliu žmogumi. Nustojo piktnaudžiauti alkoholiu. Gal ir darbas konservatorijoje, bendravimas su studentais reikalavo išminties ir diplomatinių sugebėjimų. Atsakomybė už jaunus žmones gludino jo charakterio kampus.
Didžiulis smūgis Noreikai buvo, kai Nepriklausomybės pradžioje jis buvo pašalintas iš teatro direktoriaus pareigų. To meto naujieji politikai, ko gero, didžiausią smūgį sudavė tokiems kaip jis, bet ne tokiems kaip Komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Tas išliko kaip niekur nieko, o smūgis Noreikai buvo stiprus ir negailestingas. Jį vos ne 10-mečiui išmetė iš jo mylimos operos. Tačiau jis pasiekė išskirtinių laimėjimų kaip vokalo pedagogas ir po truputį sugrįžo į Lietuvos koncertinę sceną. Jo šuolis į Venesuelą buvo atsitiktinis, desperatiškas ir trumpalaikis. Darbas Estijoje – daug prasmingesnis.
Noreikos bendradarbiavimas su mūsų Šv. Kristoforo kameriniu orkestru prasidėjo 1997 m. gruodžio 28 dieną. Man tai buvo tikros pažinties su juo diena. Tai buvo labai kultūringas, dėmesingas ir aplinkinius gerbiantis žmogus. Noreika su visais bendravo apsuptas kažkokios pagarbos kitam auros. Paprastas, nepasipūtęs, nors ir garsenybė, išskirtinis menininkas.
Mane pritrenkė jo požiūris į koncertą. Kad ir koks menkas ir paprastas jis būdavo, Noreika kruopščiausiai rūpindavosi savo scenine išvaizda – ji būdavo nepriekaištinga, nesvarbu, ar koncertuotų Paryžiuje, ar nedideliame kaime. Atmenu, patarinėjo man, kad, turėdamas pilvuką, į sceną eičiau su korsetu, ką jis visuomet darąs. Kartą sukritikavo mano nelabai tinkamą kostiumą ir primygtinai rekomendavo ne pirkti krautuvėje, o užsisakyti „Lelijos“ fabrike, specialiai išmatuotą ir pasiūtą. Po jo rekomendacijos taip ir padariau – pasisiūdinau ten kelis. Stebino ir žavėjo jo atsakomybės jausmas. Atrodė, kad jam nėra eilinių koncertų – kiekvienam buvo atsidavęs. Šiuo atžvilgiu man priminė Adamkevičių, kuris nervindavosi prieš kiekvieną koncertą net ir kokiame nedideliame rajono miestelyje, kartodavosi žodžius ir būtinai prieš koncertą išgerdavo kavos su konjaku. Noreika taip pat net paprastų dainelių tekstus kartodavosi, o būdamas vyresnis net ir paprašydavo, kad, jei kas – padėčiau.
Tačiau visa tai buvo antraeiliai dalykai, palyginti su jo dainavimu. Dažniausiai kalbama apie jo balso grožį, muzikalumą, tačiau mane jis ypač pavergdavo savo aktoriniu meistriškumu. Man jis atrodė pats unikaliausias tarp viso pasaulio dainininkų. Net dainuodamas banalią popdainelę Noreika visuomet išlikdavo aktoriumi, kuriančiu tikrą, išgyventą prasmę. Jo vidinis persikūnijimas tiesiog stebino rečitaliuose. Manau, kad retas klausytojas, jusdamas tą turtingiausią vaidmenų paletę, suprato, kad tai ne kokių muzikinių stilių kaitos dalykai, bet kuriami nauji pasauliai.
Scenoje jis niekada nenuobodžiaudavo, buvimu ten jis tiesiog mėgaudavosi, kaip ir pačiu dainavimu. Gal todėl tvirtino, kad per balius už stalo labai nemėgdavo dainuoti, nors būdavo dažnai to įkyriai prašomas.
Noreika buvo protingas žmogus ir dar protingesnis dainininkas. Jo profesionalumas man darė didžiulį įspūdį. Jau būdamas garbaus amžiaus aiškino, kodėl gali taip ilgai dainuoti: „Kvėpavimas. Mane „La Scala“ išmokė kvėpuoti.“ Ilgai sekiau jo karjerą. Atsimenu, kaip iš lyrinio tenoro užaugo iki dramatinio, nors, pasklidus gandams apie šiuos siekius, daug kas šaipėsi. Tačiau Noreika pradėjo dainuoti „Otelą“ – ir dar kaip! Su fantastišku dramatinio aktoriaus talentu ir nuostabiu vokalu, visa vaidmens įkūnijimo jėga. Kadangi buvo labai protingas, sendamas mažino savo repertuarą, atsisakydamas to, kas jo amžiuje buvo fiziškai nebeprieinama. Tačiau viską darė taip, kad ta repertuaro redukcija visiškai neatsiliepė jo dainavimo kokybei. Fantastika.
Nors dainuodavo ir italų, rusų kalbomis, didžioji dalis Noreikos repertuaro buvo lietuvių kalba. Kalba dainuojant turi ypatingą prasmę. Žodžio fonetikos ryšys su reikšmės ištara yra unikalus ir kiekviena kalba jį turi savą. Tai nuostabus tautų dainavimo manierų įvairovės pamatas. Mes nekalbame kaip siuvamosios mašinos, kalbame mūsų tautos kalbai būdinga išraiška, tad tos žodžio prasmės ištaros kiekvienoje kalboje yra kitos. Net ir puikiai mokėdamas italų kalbą negali pajusti tokios reikšmės ištaros, kokią turėjo Luciano Pavarotti. O Noreika buvo pavyzdinis „lietuviškas dainininkas“. Tik lietuvis gali išjausti tai, ką sako Noreika. Nei gražios melodijos, nei dainavimas, nei gražaus balso rodymas, muzikiniai efektai tos kalbinės žodžio ištaros prasmės negali pakeisti. Šiandien tokių grynuolių kaip jis tarp mūsų dainininkų jau nebėra. Nebeliko tos prieškarinės Kipro Petrausko operos. Ir čia netikėtai iškyla Noreikos meno unikalumas. Galvoju, kodėl jis tiek daug dainavo paprastų lietuviškų dainų, šlageriais vadinamų? Noreika jas savo talentu pakeldavo į tikras meno viršūnes.
Benjaminas Gorbulskis
Benjaminas Gorbulskis buvo toks „naminis“ Kompozitorių sąjungos narys. Gyveno šalia, naujuose namuose, kartais vaikščiodavo į perklausas. Dažniausiai sėdėdavo „Neringoje“. Rašė visų stilių muziką – pradedant dodekafonija, baigiant daugybe dainų, kurios kartais iki skausmo primindavo amerikoniškus miuziklus. Pats Gorbulskis sakydavo: „Visa muzika jau parašyta, tik dar ne visi pinigai paimti.“
Tai buvo neįtikėtinu humoro jausmu apdovanotas žmogus. Nugyveno jis gražų bohemišką gyvenimą. Pasakojo, kaip kartą Klaipėdos viešbutyje išgelbėjo Vytautą Bložę, kai tas girtas bandė iššokti pro langą. „Nutvėriau už kojos...“ – girdavosi. Kartą sako: „Visi kalba – nėra mėsos, nėra mėsos... Išeinu iš „Neringos“, o Lenino prospekte – vienos kiaulės vaikšto.“
Pirmą kartą su Gorbulskiu susidūriau dar konservatorijoje, kai jis parašė Koncertą trombonui ir orkestrui, o jo solistas buvo Mindaugas Tamošiūnas – elegantiškas trombonininkas, vėliau tapęs „Oktavos“ vadovu. Buvo Gorbulskis pasiskelbęs, kad parašys koncertus visiems pučiamiesiems instrumentams. Ir rašė. Kadangi grojau kvartete, o Gorbulskis kvartetui nerašė, mačiau jį tik iš šono ir girdėdavau apie jį daugybę pasakojimų.
Kai jis už operetę „Meilė ir skarda“, kurią pastatė Kauno muzikinis teatras, gavo anais laikais nesuvokiamą 40 tūkst. rublių sumą, užsakė visus 80 Vilniaus taksi, sėdo į pirmą mašiną ir su visa ta procesija atvažiavo į „Neringą“, kurios nuolatinis lankytojas buvo. „Neringa“ anais laikais visada būdavo perpildyta. Įėjęs Gorbulskis durininkui liepė užrakinti duris, nieko neįleisti, o pats administratorės paprašė visiems įpilti po 50 gramų. Visi audringai praleido laiką iki pat nakties, kai kas maudėsi fontanėlyje ir panašiai. Paskui Gorbulskis nuvažiavo į Nidą ir ten nugirdė visus Nidos žvejus, kurių, tiesa, nebuvo taip daug. Kai pradėjau retkarčiais atlikti Gorbulskio kūrinius, visuomet, skirtingai nei kiti kompozitoriai, atlikėjus jis kviesdavosi į tą pačią „Neringą“, kur užsakydavo kraujinį bifšteksą, kurio šiaip meniu nebūdavo. Pats nulėkdavo į virtuvę, kur jį visos pažinojo, ir suorganizuodavo.
Į jo gyvenimo pabaigą tapome dar artimesni, bet jis manęs taip ir nepakvietė į savo namus pasirašyti ant garsiosios svečių sienos. Tačiau gatvėje susitikę pasikalbėdavome vis ilgiau. Kai buvo pradėti skirstyti butai naujai pastatytame kompozitorių name ir iš pradžių man jo nepaskyrė, Benjaminas mane labai užjautė, ir tai mane labai sujaudino. Vėliau, kai jis surengė savo 60-mečio jubiliejų „Erfurto“ restorane, kur sukvietė visą Kompozitorių sąjungą, buvau ir aš. Tada nesupratau, kad jis jau žinojo, jog mirtinai serga, ir tai buvo atsisveikinimo su visais balius.
Kai mirė, Gorbulskis buvo pašarvotas sąjungoje, o mes pirmininko kabinete užtikome jo asmens bylą su autobiografija ir įvairiais prašymais vykti į užsienį. Tuose mūsų atrastuose pareiškimuose ir prašymuose skaitėme su nuostabiu humoro parašytus tekstus. Rašė, kaip karo metais Rusijoje grojo „Lietuvos“ ansamblyje, kaip jį už girtavimą mėtė iš įvairių muzikos mokyklų, o savo tarybinį patriotizmą pateikdavo tokiu stiliumi, kad mūsų tarybinės ausys tiesiog linkdavo. Labai gražiai motyvuodavo, kodėl žmona turėtų gauti kelialapį į Krymą. Pagrindinis motyvas – „noriu pailsėti nuo žmonos“. Verkėme iš juoko.
Kitos tokios linksmos laidotuvės buvo tik kompozitoriaus Konstantino Galkausko. Šis tarp mūsų išgarsėjo savo eilėraščiais, kuriuos deklamuodavo per komjaunimo susirinkimus. O laidojo jį šaltą žiemą, gal vasarį. Suvarė visą studentiją į Antakalnio kapines. Gedulo maršą turėjo groti konservatorijos dūdų orkestras. Rektorius Jurgis Karnavičius prie duobės pasakė kalbą, duobkasiai paėmė už juostų, ir čia trenkė dūdos. Garsų nebuvo, tik kažkoks spiegimas, triukšmas, mat instrumentai sušalo ir normaliai groti nebebuvo įmanoma. Grojo tik didysis būgnas. Čia visus pagavo baisus juokas, o duobkasiai irgi neišlaikė, paleido tuos kaspinus, karstas dusliai dungtelėjo, o juokas tik dar labiau sustiprėjo. Karnavičius verkė apsikabinęs pušį, kad kiti jo nematytų, buvo kas ir ant sniego nugriuvo. Niekada turbūt nebebuvo tokios didžiulės, smagiai besijuokiančios eisenos kapinių centrinėje alėjoje. O Gorbulskio laidotuvės taip pat išsiskyrė smagumu. Kutavičius, kuris nuostabiai mėgdžiojo pažįstamų (tarp jų – ir mano) balsus, per šermenis kalbėjo Benjamino balsu. Sako, jau po laidotuvių kažkam paskambino ir pasakė kažką gorbulskiškai – žmogus kitame laido gale vos iš siaubo nenumirė.
Jau daug vėliau su Evelina Sašenko ir Liudu Mikalausku parengėme labai sėkmingą Gorbulskio kūrinių koncertą. Po tiek laiko jo dainose ir toliau švytėjo tikro talento šviesos.
Juozas Erlickas
Juozo Erlicko dar nepažinodamas, atėjęs į „Palangos“ restoraną, klausydavausi Kęstučio Antanėlio grojimo ir dar pasakojimų, kad toks Erlickas savaitėmis neišeina iš restorano – muzikantų kambaryje ir miega. Bet Erlicko rašymai man labai patiko, ypač recenzijos. Kokio tarybinio plunksnagraužio apsakymus ir knygas jis ištaškydavo su retu įžvalgumu ir nuostabia humoristine forma. Vis galvoju, kad tokio recenzento Lietuvoje daugiau ir neatsirado.
Jo paties rašiniai mūsų buvo ištisai naudojami („Čia policininkas Kontrimas, ištraukęs iš kišenės daiktą, panašų į pistoletą, vaikėsi moteriškes šaukdamas: „Aš atimsiu jums tą nekaltumo prezumpciją“.“). Tuo metu akino jo humoro jausmas – ėmėme po truputį draugauti. Vytautas V. Landsbergis buvo sukūręs skandalingą „Šėpos“ teatrą, į kurį kartais ir mane pasikviesdavo. Atsimenu, kartą Erlickas turėjo vaidinti, kaip mane kirviu nukerta. Taip užsimojo, kad iš tikro vos nenukirto. Po šitų įrašų gerai pabaliavodavome ir droždavome Pilies gatvės viduriu šaukdami: „Tri tankista, tri vesiolych druga...“ Mokėjo jis visokiausių rusiškų dainų, dainavo tokia kalėjimo blatnųjų maniera. Man patiko.
Nutariau savo įrašų studijoje „Tembras“ įrašyti dalį Juozo kūrinių, skaitomų jo paties. Pradėjo skaityti – nelaimė, jokio humoro, toks nesuvaidintai nuobodus, barbenamas tekstas. Bet nepasakysi to autoriui. Išgirdau iš Martinaičio, kad Erlickas visai neblogai dainuoja – net bandė jį dainuojantį įrašyti. Galvoju, gerai būtų ir kokia daina prie tų skaitymų. Įkalbėjau Vyšniauską, kuris puikiai grojo sintezatoriumi, ir pradėjome rašyti. Viena daina pagal Erlicko žodžius, kita, trečia – taip ir užsipildė visa kasetė su nuostabiu, ironišku, fantazijos pilnu Petro Vyšniausko akompanimentu. Kasetė buvo nepaprastai sėkminga. Gaila, kad paskui Erlickas susipyko su Vyšnia, bet dainavimo jau neapleido. Pradėjo maitintis iš tų koncertų, nors jo palydovai nepriminė lygiaverčių Juozui kūrėjų – taip jis su jais ir nusichaltūrino. Kai išgerdavo, ateidavo į mūsų studiją, liepdavo paleisti jo pirmą kasetę, klausydavo atsisėdęs ant grindų ir verkdavo. Bet ir dabar nepraleidžiu nieko, ką Juozas parašo. Dievas drėbtelėjo jam didelį talentą. Sukūrė jis savitą pasaulį, į nieką nepanašų, paradoksalų ir kraupiai realistišką.
Šiaip su juo būdavo nelengva. Kartą skambina ir sušniokščia: „Mirštu, gelbėk... Atvežk šnapso, nes neišlaikysiu.“ „Bet aš negaliu, jau išeinu pas studentus, jie laukia...“ „Padėk, būk geras...“ Imu taksi, perku butelį ir pas jį į namus. Užlekiu liftu į viršų. Skambinu, baladoju – niekas neatidaro. Tik kaimynas: „Juozas ką tik išėjo.“ Spėju, kad eis į rašytnamio kavinę „Suokalbį“, nulekiu su tuo buteliu. Nėra. Palieku – sakau, kad atiduotų tik Erlickui. Ar atidavė – nežinau, bet jis niekad to neprisiminė.
Kartą einame su Algimantu Čekuoliu Lenino prospektu. Čekuolis: „Paimkim, Donatai, šampano, gal susipažinsim su kokiom panom, praleisim gerai laiką.“ „Neringoje“ gaunam šampano. Suviliojame kažkokių studenčių ir keliaujam pas mane į Žvėryną. O čia priešais ateina girtas Erlickas. Pamatė šampaną – nebeatkabinsi. Nepatogu pavaryti. Taip ir nuvažiavome pas mane į Žvėryną. Ten Čekuolis savo pasakojimais apie užsienį linksmino panas, o Erlickas dar gerai išgėrė. Daviau jam virtos vištos, tai jis pasidėjo ant kelių lėkštę ir pradėjo lyg snūduriuoti. Visą vištą išdrabstė sau ant kelių ir fotelio. Pasidarė kažkaip nesmagu, tos panos pradėjo įtariai žiūrėti. Čekuolis sako: „Gal tu jį kaip nors išvesk?“ Prieinu, sakau: „Juozai, tu girtas, eik namo miegoti.“ O jis toliau murkso. Sako: „Įpilk man stiklinę konjako – išeisiu.“ Įpilu. Pakyla, eina prie durų ir vėl: „Neįpilsi dar – neišeisiu.“ Dar stiklinę. Išėjo. Po geros savaitės priėjo ir tarė: „Tu negeras žmogus, kodėl tu mane iš savo buto išvarei?“ Neturėjau ką atsakyti.
Paskui, kai buvo atidaryta kavinė „Pas Erlicką“, susitikdavome. Atidaryme net kalbą sakiau.