Pakitus vaikų auklėjimui – pakito ir pasakos
Grafikas, iliustratorius ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius DELFI pasakojo, kad yra parašęs tiek pasakų, kad jų visų tikrai jau nebeatpasakotų, tačiau vieną jų bruožą įvardijo nė nemirktelėdamas – jose nėra jokių baubų ar kitų gąsdinančių elementų. „Pasikeitė vaikų auklėjimas, labai pažengė į priekį. Juk anksčiau pagrindinis auklėjimo principas būdavo prigąsdinti, tačiau dabar to kategoriškai atsisakyta. Žinoma, kažkokie pagąsdinimai gal ir nieko tokio, tačiau kaip aklėjimo priemonė ji labai nevykusi. Galima padaryti daug žalos vaikui“, – pasakojo šiuolaikinių pasakų autorius.
Turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų Raudonkepuraitės, keliavusios per mišką aplankyti sergančios močiutės, istorijos. Anot K. Kasparavičiaus, ji – puikus pavyzdys, kokie gąsdinimo elementai būdavo įpinami senosiose pasakose. „Turbūt visose tų laikų pasakose galima to rasti: daugiau ar mažiau“, – pridūrė rašytojas.
Į prisiminimus nugrimzdęs pašnekovas tikino, kad kai pats buvo vaikas, jam visuomet norėdavosi daryti atvirkščiai nei kas liepia, todėl jo istorijose nerasite ir griežtų draudimų. „Jei jau labai norisi ko nors pamokyti, stengiuosi tai labai užmaskuoti“, – šyptelėjo daugybės knygų vaikams autorius.
Pasakos – ne tik vaikams
Pasidomėjus, kas įkvepia rašyti pasakas, autorius kiek padvejojo ir nusijuokęs tarė: „To turbūt neišmoksi, net jei labai norėsi, bet jei trūksta kelių varžtelių, tai gali bandyti rašyti“.
Istorijas mažyliams kuriantis autorius atviras – jis pats pastaruoju metu skaito tik vaikišką literatūrą, kitokiai tiesiog neberanda laiko, o ir kitiems suaugusiems pataria neapeiti vaikiškų knygų lentynų. „Pats pažįstu nemažai suaugusiųjų, kurie mėgsta vaikiškas knygas ir jas net kolekcionuoja“, – kalbėjo K. Kasparavičius, kuris ne tik rašo, bet ir akvarele iliustruoja savo pasakojimus.
Į rankas teptuką paėmęs Kęstutis realybę jungia su fantastiniais elementais. Subtiliuose pastelinių spalvų deriniuose dažnai gimsta sužmoginti gyvūnai ar kitos, realios, tačiau fantastiniais elementais pagardintos būtybės.
Istorijos – taip K. Kasparavičius vadina savo pasakas. „Tas žodis „pasaka“ man kiek keistai skamba“, – nusijuokė rašytojas, tačiau patvirtino, kad šie fantastiniai pasakojimai jam nuo vaikystės labai svarbūs.
Kviečia ne tik skaityti, bet ir klausyti
Kalbant apie pasakas, daugeliui akyse išnyra didžiulės sunkios knygos su spalvotais viršeliais bei šimtais nuo vartymo nutrintų puslapių, tačiau vertėtų šį įspūdį, kaip ir prieš tai aprašytą gąsdinimo elementą, padėti į tolimiausią lentyną ir leisti visam tam paskęsti dulkėse.
Nuo gruodžio 1-osios iki pat Šv. Kalėdų, kiekvieną vakarą, 18 val., DELFI portalo lankytojams K. Kasparavičius padovanos po įgarsintą pasaką. Tai tarsi savotiškas advento kalendorius DELFI portale, skaičiuojantis likusias dienas iki gražiausių metų švenčių.
„Žinoma, kad pasakų skaitymas ir jų klausymas labai skiriasi, tačiau nė vienas būdas nėra geresnis už kitą“, – paslaptingu balsu tvirtino pasakų rašytojas, kuris šįkart savo istorijas leido įgarsinti aktoriui Vidui Petkevičiui.
Suaugusius gali apgauti, vaikų – ne
K. Kasparavičiaus pasakas įgarsinusį Lietuvos kino ir teatro aktorių Vidą Petkevičių išgirsti tokiame vaidmenyje – reta galimybė. „Balsas gali atsibosti, todėl stengiuosi dažnai to neapsiimti, – DELFI kalbėjo V. Petkevičius. – Yra balsų, kurie per dažnai įgarsina animacinius ar kino filmus. Dažnai girdimi balsai įgrista.“
Vis dėlto, tai ne pirmas kartas, kai aktorius pasineria į magišką pasakų pasaulį. „Esu išleidęs pasakos „Bebenčiukas ir kvailutė“ plokštelę. Ne tik įgarsinau, bet ir pasakai sukūriau muziką. Tai labai graži pasaka, kurią ir man vaikystėje sekdavo. Paskui aš ją pats pasakojau savo vaikams, dabar girdžiu, kad ir mano vaikai savo vaikams ją seka. Ta pasaka taip ir keliauja“, – pasakojo aktorius.
Bebenčiuko istoriją Vidas apipina dainomis ir muzika. Šie elementai, anot pašnekovo, pasakai suteikia dar daugiau šarmo: „Mano anūkai tokiu būdu pasakojamas pasakas labai mėgsta, bet pasaka gali būti įtaigi ir vien tik ją raiškiai skaitant. Priemonių tikrai gali būti įvairiausių“.
Tiek prieš suaugusiųjų, tiek prieš vaikų auditoriją savo talentu it smuiku griežiantis aktorius tikras – vaikai nenuoširdumą mato iš tolo. „Suaugusiuosius gali apgauti, o vaiko – ne. Todėl stojant prieš vaikų auditoriją reikia daugiau ruoštis ir būti kuo natūralesniu, be jokių juokelių. Vaiko taip lengvai nenupirksi, o suaugusį galima – yra visokių būdų“, – šyptelėjo scenos artistas.
Vaikai patys išsirenka savo herojus
K. Kasparavičiaus pasakas įgarsinęs aktorius negailėjo komplimentų vilnijančiai rašytojo fantazijai ir išminties klodams. „Tos pasakos pritaikytos šiuolaikiniams vaikams. Ir nors kai kurios gal net per sunkios patiems mažiausiems, jos puikiai tiks vyresniems vaikams, – kalbėjo V. Petkevičius. – Jos visos parašytos šiuolaikiškai, su didele fantazija ir dideliu užsidegimu.“
Herojų ir rašytojo fantazijų keliais klaidžiojęs aktorius prasitarė, kad jo vaikystėje pasakų netrūkdavo, nors vaikystė buvo gana sunki. O šiuolaikiniams tėvams jis patarė vaikams sekti kuo įvairesnių pasakų: „Jie patys išsirenka ir visuomet prašo skaityti ne naują, o tą, kuri patiko. Ir mano vaikai taip sakydavo, ir mano anūkai taip pat sako. Vaikai patys nusprendžia, kas jiems gražiausia“.