Tekstas skirtas artėjančiai Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai
Neretai susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenėje vyraujančiame istoriniame naratyve vis dar gajus praeities pavienių veikėjų ir ištisų kartų istorinis įerdvinimas per atgyvenusį „Jie ir Mes“ naratyvą.
Deja, taikydami tokią primityvią klišę, patys save uždarome į nedidelį istorijos kambarį, kai turime galimybę vaikščioti po nuostabius istorijos rūmus. Per muziejus ir dėka muziejų galime ir turime išmokti priimti ir dalintis istorine erdve.
Ne fizine, o kultūrine, emocine ir mentaline. Tam kad išmoktume dalintis tokia bendryste ir dialogu paremta istorine erdve, pirmiausia, turime matyti bendrą vaizdą ir tuo pačiu ištirti detales.
Turime ir stebėti, ir sąveikauti. Muziejuje mes susiduriame su kita, praeityje gyvenusia Lietuvos dalimi ir kuomet muziejaus ekspozicijos, edukacinės programos ir eksponatai mus kalbina, mes atsiveriame ir klausomės, ką kita Lietuva mums pasakoja apie save.
Holokausto Lietuvoje suvokimo ir jo atminties raidą kultūroje, politikoje ir švietime galėtume vertinti kaip vingiuotą kelią, kuris iki šiol neaišku kur veda, kaip ir neaišku kas juo keliauja. Tiesa, per pastaruosius 3 dešimtmečius Lietuvoje buvo padaryta labai daug.
Trauminės Lietuvos istorijos skyriai, tokie kaip Holokaustas susilaukė didelio istorikų susidomėjimo ir šiandien turime įspūdingų rezultatų, kuriais galime džiaugtis: šimtai ir ko gero jau tūkstančiai mokslo renginių, tarptautinis bendradarbiavimas, šaltinių publikavimas, disertacijos, straipsniai ir monografijos. Apimtis tokia, kad nejučiomis gali pradėti suktis galva.
Vis dėlto, šioje vietoje norisi prisiminti A. Štromą, pasak kurio: „išbridusi iš tarybinės balos Lietuva tam, kad įtvirtintų save Europoje bei pasaulyje, turėtų užsibrėžti labai ambicingus kultūrinius bei kūrybinius planus.“ Į mūsų gyvenimo kasdienybę yra įsigyvenę daug svarbių erdvių: mokykla, sporto klubai, socialiniai tinklai, miesto erdvės ir kitos susibūrimo vietos.
Tarp svarbiausių ir plačiausiai naudojamų yra muziejai ir paveldo objektai. Kas jeigu ne muziejus su savo gebėjimu patraukliai pateikti pasakojimą pačiomis sudėtingiausiomis temomis tampa ne tik atminties ir istorijos pažinimo vieta, bet ir centrine šiuolaikiško laisvalaikio praleidimo vieta.
Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams po nepriklausomybės, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pakvies į naują padalinį – Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų. Muziejus, įveiklins istorinį Vilniaus geto bibliotekos pastatą Žemaitijos g. 4. Jau tapo įprasta praktika, kad moderniame muziejuje fizinei erdvei suteikiama tokia pati vertė kaip ir kolekcijai. Ir šiuo atveju, Vilniaus geto bibliotekos pastatas yra geriausias istorijos vyksmo perteikėjas, kurio kiekviena siena, kiekvienas kampas kalba ir laukia lankytojų.
Gyvename vartotojiškoje visuomenėje ir neretai girdime, kad mes esame tai, ką vartojame. Vis dėlto, ne mažiau svarbu ir tai, kad mus kaip asmenybes formuoja tai kur renkamės ir kaip mokomės.
Muziejus tai nuolatinio mokymosi erdvė. Pagal šiandien turimą koncepciją būsimame muziejaus padalinyje ypatingas dėmesys bus skiriama tarpdisciplininių, edukacinių, pažintinių patirčių mozaikai. Siekiamas rezultatas – atėjusio žmogaus virsmas iš lankytojo į dalyvį.
Holokausto Lietuvoje (tiek provincijoje, tiek ir didžiuosiuose miestuose) ir Vilniaus geto istorijos perteikimas ir įerdvinimas Žemaitijos g. 4 taps centrine Holokausto atminties ekspozicine vieta ir sudėtine didesnio Lietuvos istorijos naratyvo dalimi.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus su nauju padaliniu žengs dar labiau dinamiško muziejaus kryptimi. Naujame muziejuje parodos bus derinamos su kitų veiklų įvairove, sutraukiant įvairų lankytojų ratą, sąveikaujant kartoms ir kultūroms bei mokantis pažinti praeitį, tampant istorijos dalyviais.