Dar studijuodamas meno istoriją Berlyne, 2010 metais T. Schauppas pirmosios praktikos metu atsidūrė Sashos Waltz & Guests komandoje, su kuria keliavo į Paryžių, o vėliau į dramaturgijos praktiką gilinosi Nacionaliniame šokio centre Bukarešte. Nutraukęs magistro studijas Berlyne, Thomasas pasinėrė į praktiką ir iki šiol aktyviai kuria su choreografais Europoje ir už jos ribų. Į studijas jis grįžta nebent kaip dėstytojas, reguliariai bendradarbiaudamas su aukštosiomis meno mokyklomis Berlyne, Reikjavike ir net Pekine. Šiuo metu jis yra vienas iš seminarų bei tinklalaidžių „Kontekstualizuojant šokį“ kuratorių. Taip pat, drauge su kuratore Arnbjörg María Danielsen dirba ties Goethe Morph projektu* Islandijoje.
Vis dėlto įdomiausiu faktu jo biografijoje išlieka momentas, kuomet įgijęs bakalauro diplomą medicinos mokslų srityje Frankfurte, gana greitai Thomasas pasirinko antras bakalauro studijas - meno istoriją... Kas nutiko? „Tai – tikrai geras klausimas. Manau gyvenime kiekvienas pereiname amžių, sakykime nuo 15 iki 20 metų, kuomet iš esmės nelabai žinome, ką norime gyvenime veikti. Aš nebuvau išimtis. Pamenu kaip kartą tėtis sakė, jog vaikystėje niekuomet nenorėjau eiti į zoologijos sodą, vietoje to prašydavausi nuvedamas į muziejų. Tad kažkuria prasme visuomet domėjausi menu. Manau man reikėjo laiko tam, kad suprasčiau ir atrasčiau, kokia profesine forma aš galiu jame dalyvauti.“
Baigęs mokyklą Thomasas pasakoja „po keistų apylankų“ atsidūręs medicinos laboratorijos techniko specialybės studijose. Kaip tikina jis, vokiečių kalba tai skamba dar sudėtingiau, nors praktikoje, jau baigus studijas, darbe belieka „mygtukų spaudinėjimas“: „Iš tiesų, aš labai mėgau amerikiečių serialą „Ligoninės priimamasis“, todėl sugalvojau stoti į mediciną, bet Vokietijoje papulti į tokias specialybes yra labai sunku, tad pasirinkau „antrą variantą“. Studijos buvo labai įdomios, nuodugniai susipažinome su žmogaus anatomija ir daugeliu kitų medicinos mokslų pagrindų. Vis dėlto vėliau darbe tik mechaniškai spaudyti mygtukus man atsibodo, tad nusprendžiau viską keisti ir išsikrausčiau į Berlyną, kuris tuo metu vis dar buvo labai dėkingas tokiems likimo ieškotojams, kaip aš.“
Bet kas, buvęs Berlyne, patvirtins, jog nesusidurti su menais šiame mieste – neįmanoma. Būtent čia muziejus mėgęs vaikas tapo scenos menais susidomėjusiu studentu, labai greitai įtrauktu į patį teatro vidų. „Meno studijos Vokietijoje yra ypatingai akademiškos, sausos. Nors jos ir parengia labai stiprius teoretikus, mano draugai gana anksti įkalė man repliką „bet juk tu visiškai nežinai, kaip visa tai, apie ką kalbi teoriškai, yra sukuriama praktikoje!“. Tai iš tiesų privertė Thomasą susimąstyti ir ieškoti tos praktikos. Čia atsirado S. Waltz pavardė, o tolimesni keliai – jau istorija. Kaip prisimena dramaturgas, reikalai po pirmosios praktikos pradėjo judėti labai greitai, kaip ir augo sukauptų žinių arsenalas.
Bekalbėdami sutariame, jog daugelis šokio dramaturgų iš tiesų niekada nestudijavo dramaturgijos, kaip specialybės, ir čia pateko vedami keistų teorijos ir praktinio darbo susidūrimų. Bet kas, turėdamas teorinį meno studijų pagrindą, atsidūręs repeticijų salėje gana greitai supranta būtinybę pildyti savo žinias praktika tam, kad galėtų lygiaverčiai bendrauti ir bendradarbiauti su kūrėju. Ypatingai dirbant dramaturgo pozicijoje, reikalaujančioje reaguoti į kūrinį ne tik profesine, bet ir asmenine, emocine savęs dalimis. „Galima ateiti iš teorijos į praktiką, arba ir dar kitu – darbininko keliu. Tikrai nežinau, kaip skirtųsi mano perspektyva, žvilgsnis į pasaulį be patirties laboratorijos techniku. Labai svarbia konteksto ir žvilgsnio dalimi man visuomet išlieka „žmogaus nebuvusio teatro viduje“ perspektyva. Nežinau, kur šiandien būčiau be jos, ar galėčiau taip pat dirbti. Man visuomet svarbu priminti ir prisiminti paprastą faktą, jog be kūrėjų, spektaklio metu yra ir žiūrovas. Mes visuomet kalbame apie atskirtį tarp menininkų ir publikos, bandome ties tuo dirbti, bet man atrodo, kad per paskutiniuosius dešimt metų šis tarpas tik padidėjo. Deja. Žinau, kad taip kalbėdamas skambu provokuojančiai, bet šiame kontekste išpopuliarėjusi dramaturgija, kaip pozicija, kartais tampa kūrėjo alibi. Techniškai apie ją buvo pagalvota, bet nežinia, kiek iš tikro tai rūpėjo.“
Diskutuojant apie tai, jog tikriausiai ne tik Lietuvoje iki šiandien reikia aiškintis skirtis tarp dramaturgo ir pjesės autoriaus, kaip ir kas kartą iš naujo komandoje subalansuoti kūrėjų pozicijas, ateiname prie žodžio „empatija“.
man dramaturgija yra empatijos praktika,
kontekstualizuojanti ir tiesianti tiltus
tarp meno kūrinio ir visuomenės,
tarp darbo ir publikos
tarp kūrėjo atsakomybės ir bendros kūrybos,
tarp menininko ir institucijos
<...>
Tai – tarp socialių ir kultūrinių mainų įkūnyta praktika
iš produktyvios polemikos.
Ji ieško gyvos diskusijos –
susikertančios, feministinės ir įtraukiančios.
Ir šia prasme, aukščiau visko
Dramaturgija yra socialinė susitikimo praktika
gyvenant bendrystėje.
Perskaičiusi Thomaso apmąstymus apie dramaturgiją, prisimenu, jog visada sakau, kad didžioji dalis mano darbų teatre remiasi į: „Papasakok, apie ką nori kalbėti ir aš tau padėsiu būti suprastam“, todėl dramaturgija, kaip empatija, atrodo ypatingai artima sąvoka. Empatija iš tiesų yra pamatinis dramaturgijos dėmuo, – būti empatišku su žmonėmis, su kuriais dirbi ties labai jautriais, ką tik čia, salėje, atsiradusiais mažyčiais ir dideliais kūriniais.
„O taip ir tavo apibendrinimas yra puikus. Man tikriausiai teks jį pasivogti (juokiasi). Pagalba ir parama tam, ką kitas nori papasakoti žiūrovui. Beje, kaip tik vakar diskutavome su kolega, kad dramaturgai ir dramaturgai-choreografai tikriausiai ir skiriasi tuo, jog pirmieji visuomet bus suinteresuoti padėti kūrėjui išreikšti jų mintis, o antrieji patardami vis tiek bandys transliuoti savo idėjas. Bet kuriuo atveju, manau, kad su dramaturgais dirbti iš esmės ryžtasi kūrėjai sąmoningai žinantys savo silpnąsias vietas (tai gali būti ir paprasčiausi spektaklių aprašai). Taip pat tie, kuriuos domina kurti meną ne tik sau, bet ir kitiems. Visuomet išliks klausimas, kaip toli turėtume siekti savosios publikos, bet manau iš esmės per dažnai pamirštame koks iš tiesų mažas, palyginus su dramos, operos teatru, yra šiuolaikinio šokio publikos ratas.“
Suprasdamas, kokios abstrakčios gali pasirodyti jo pasirinktos temos, Thomasas priduria, jog sveika dažniau atsigręžti į paprastus klausimus vardan jau minėtos perspektyvos ir pasirenkamų dramaturgijos įrankių. Kokie jie? „Kai kas nors paklausia, kaip aš dirbu, suprantu, kad tai kas kartą skiriasi. Tai, kuo aš naudojuosi nėra iš anksto sukomplektuota įrankių dėžė. Mano principas yra rinkimas ir kaupimas tiek informacijos, tiek ir paties požiūrio, vedančio link vieno matymo taško. Ir visa tai vyksta būnant proceso viduje. Išlikti kiek atsitraukus, nors ir dalyvaujant vidiniuose procesuose.“
Visa tai tikra tiesa, bet ar nebūna taip, jog kartais aplanko mintis: ar tai, ką aš veikiu, galima pavadinti profesija? Juk tik sėdžiu ir sakau, ką galvoju... „Be abejonės, tikrai kartais galvoji: vau, už ką man moka pinigus, juk aš tiesiog sėdžiu ir išreiškiu pastebėjimus, mintis apie tai, ką matau, girdžiu, jaučiu, uodžiu, - viską, ką galima gauti iš kūrinio tuo metu. (Beje, dėl to man nėra labai priimtinas „outside eye“ (lt. akis iš šalies) terminas, nes manau, kad šis darbas reikalauja visų pojūčių pajungimo.) Tuo pačiu metu žinau ir suprantu, kad žodžiais išreikšti savo įžvalgas ir suvokimą, yra įgūdis. Ir tai nėra kažkas, ko mus moko mokykla, tėvai. Turi nuolat ties tuo dirbti pats. Tai tikrai yra gabumas. Tarkime, manau ir pati esi daug kartų susidūrusi su momentu diskusijoje po spektaklio, kai žiūrovai sako, jog jie nesupranta šokio, ar jiems sunku apibūdinti, ką jie jaučia... Tada supranti, kaip giliai negebėjimas išreikšti yra įsišaknijęs. Taip man primenama, jog gebėti tą daryti yra gabumas ir už tai gauti pinigus yra normalu. Lygiai taip pat, kaip ir turėti bei nuolat ugdyti savo kritinį mąstymą, - vieną esminių dramaturgo savybių. Ir visa tai kainuoja tikrai daug energijos.“
Iš tiesų, kartais labai sunku paaiškinti kitam, kodėl po repeticijos iš salės išeini išsunktas, nors iš šono gali pasirodyti, jog tik sėdėjai, stebėjai ir pasakei porą pastabų. Kūrinio, ypatingai dar nebaigto, kontekstualizavimas „čia ir dabar“ iš visų įmanomų pusių reikalauja didžiulio susikaupimo. Kitas dalykas – pastabos, kurias visuomet norisi perteikti atsargiai, neįjautrinant ir taip emociškai įkrauto kūrybinio proceso. Ar dirbant tokiose aplinkybėse nesinori apsistoti tik ties pažįstamais kūrėjais, susikalbėti „iš pusės žodžio“? „Žinoma, dirbant ilgus metus kartu, su kūrėju galima ne tik lengviau susikalbėti, bet ir galvoti ne apie vieno darbo struktūrą, o dėlioti ir bendrus kūrybos dėsnius. Vis dėlto kiekvienas projektas su nauja kūrybine komanda yra ne tik nauja patirtis, bet ir geras stimulas iš naujo perkratyti savo „įrankių dėžę“ ir perspektyvą. Mėgstu sakyti, jog aš žinau po truputį apie daug dalykų vietoje to, kad žinočiau daug apie vieną. Tą geriausiai ir ugdo darbas su naujais, kartais ir jaunesniais kūrėjais, įgaunant naujų požiūrio taškų, kvestionuojant savo veiklos modelius. Tai man teikia daug džiaugsmo. Be to, turiu prisipažinti, kad dabar kai esu 38-erių, imu savęs dažniau klausti, vertinti save iš naujo ir iš naujo, ar dar netapau dramaturgo kliše – vyresniu baltaodžiu išmintingu vyru? Galbūt tai daugiau vokiško teatro klišė. Nesakau, kad esu išmintingas, bet esu baltaodis ir tampu vis vyresnis. Todėl taip, konteksto įvairovė man labai svarbi. Be to, esu labai laimingas, galėdamas dirbti skirtingose šalyse, jos daugumoje išlieka Vakarų Europos ir Skandinavijos ribose.“
Daugiau informacijos apie nemokamą viešą paskaitą ieškokite čia.