Rugsėjo 30 d. kino teatruose pasirodantis Kristinos Buožytės ir Bruno Samper mokslinės fantastikos filmas daugeliu aspektų verčia naują lapą Lietuvos kino istorijoje. Vienas iš tokių pirmų kartų – vaidinantis dronas, visur lydintis pasaulį keisti užsibrėžusią 13-metę Vesper. Jį su kolegomis sukūrė vilnietis Simonas Jakubauskas. Patyrusiam drono pilotui šįkart teko daug įdomesnė užduotis.
– Simonai, kaip nutiko, kad iš drono piloto tapai filme vaidmenį sukūrusio mechanizmo valdytoju?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną rytą važinėdamas dviračiu miške sulaukiau vienos „Vesper“ prodiuserių Astos Liukaitytės skambučio. Taip užsikalbėjome, kad aš tame miške ir pasiklydau! Supratau, kad laukia įdomi avantiūra. Filmo kūrėjai norėjo sukurti tokį droną, kokį įsivaizdavo, bet iki galo įsivaizduoti jo negalėjo, nes nebuvo aišku, kokiomis sąlygomis jis turėtų veikti, kaip skristi. Taigi, išklausę pirmąją režisierių viziją, su komanda ėmėmės eksperimentų, kurie truko net pusę metų. Galiausiai save pavadinčiau Dariaus drono projekto vadovu, nes teko daryti viską.
– Vaidinantis dronas – tai šviežia naujiena?
– Lietuvos kine – taip. Žinoma, esame eksperimentavę kurdami reklamas, ir užsienyje yra pavyzdžių, bet toks vaidmuo, vienas pagrindinių filme – išskirtinis dalykas.
– Kino žiūrovui gali pasirodyti, kad tai labai paprasta – tiesiog užmauti butaforinę galvą ant mechanizmo.
– Taip, galų gale tai tėra galva, užmauta ant drono. Ir valdyti jį, jei esi įgudęs, nėra taip jau sudėtinga. Aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę, apsisuki – tiek čia to meno. Palyginčiau su žaisliniu automobiliu. Man, turinčiam nemažą patirtį, tokį darbą dirbti lengva ir smagu. Bet, taip, reikia daugybės valandų praktikos. Futbolo kamuolio ant kojos turbūt iš karto nepasukčiau (juokiasi).
Visgi, kad ši idėja veiktų, turėjome išspręsti ne vieną uždavinį. Į galvą – toliau vadinkime ją taip – turėjome sudėti visą ją skraidinantį mechanizmą, elementarų lenktyninį droną, ir tuomet grąžinti užduotį, nurodydami, kokio galva turi būti svorio, kur turi būti angos, kiti elementai, kad visa tai veiktų. Svoris negalėjo būti didelis, nes tuomet būtų reikėję ir „rimtesnio“ drono. Darėme modelius iš kartono, putplasčio, jie estetine prasme neatrodė labai gerai, bet mums svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip įgyvendinti viziją iš techninės pusės, kad darbo galėtų imtis dailininkai. Galiausiai galvos formos išlietos iš anglies pluošto, tai labai brangu, todėl eksperimentavome su paprastesnėmis medžiagomis. Ši stadija buvo šiek tiek „pasiklydusi vertime“ (juokiasi), užtrukome. Niekas nežinojo, kuo tie mūsų eksperimentai baigsis, bet tai ir buvo įdomiausia.
– Iš viso pagaminote šešias skraidančias galvas. Kam tiek?
– Na, visų pirma, filmavimo metu gali kas nors atsitikti. Negalėjome rizikuoti ir, jei ką, gaminti galvą iš naujo, nes grandžių labai daug, tuomet viskas paprasčiausiai sustotų. Be to, buvo dvi mechaniškai valdomos galvos su pritvirtintomis valdymo konstrukcijomis. Juos naudojome stambesniems planams, dialogams, kad veikėjas būtų stabilesnis. Dar turėjome vieną, sukurtą specialiai drono remonto scenai, į jį buvo galima įkišti ranką.
– Simonai, sakai, kad valdyti droną lengva, o ar paprasta tau buvo įsijausti į naują rolę, kai turi ne filmuoti, o paklusti režisierių nurodymams?
– Tik pradėjus filmavimus buvo gana juokingų situacijų – pavyzdžiui, prašymų „tiesiog ramiai pastovėti vietoje“. Bet tai dronui ir yra neįmanoma! Kuo lėčiau ir ramiau reikia judėti, tuo sudėtingiau. Lakstyti, tūsintis – tam jis, vikruolis, sutvertas. Todėl man labai patinka dabartinis „Vesper“ etapas, kai su dronu tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, bendrauti su žmonėmis, juos nustebinti. Filme jis, kaip ir tikrasis Darius, ramus, lėtas. Visgi labai tikroviškas, autentiškas, sąveikaujantis su aplinka, nes veikia pagal fizikos dėsnius – kompiuteriu pripieštas objektas nekurtų tokio įspūdžio.
– Vesper vaidmenį sukūrusi Raffiella Chapman, pasakodama apie darbą su dronu, minėjo, kad sudėtingiausia proceso dalis buvo jo keliamas triukšmas!
– O, taip... Kaip sakė Camellią suvaidinusi Rosy McEwen, ūžė lyg trys dulkių siurbliai. Beje, neseniai vieną renginį, kuriame lankėmės su dronu, teko palikti anksčiau – iškilmingas vakaras vyko uždaroje patalpoje ir mes tiesiog per daug triukšmavome (juokiasi). Iš tiesų ir filmavimo metu sudėtingiausia buvo viduje, nes dronas iš po savęs išpučia tiek oro, kad sukelia nemažą audrą ir pats dėl to pradeda blaškytis lyg laivelis jūroje.
– Dronas dalyvavo ir pasaulinėje „Vesper“ premjeroje Karlovi Varų festivalyje, taip?
– Manau, mums puikiai pavyko – dronui pasirodžius scenoje sužavėti plojo visi 2000 žiūrovų. Sukūrėme tą festivalio „dienos momentą“. Labai smagu buvo ir „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose. Dar išskirčiau popkultūros festivalį „Comic Con Baltics“. Jame žmonės visko prisižiūri, tad nusprendžiau neskraidyti tarp jų, vietoje to galvą laikyti ant stalo. Praeivis žvilgteli, kas gi čia ramiai guli, o tada įjungi droną ir prileki prie jo, reaguoji į judesius – ypač vaikams patiko su juo bendrauti, netgi liesti.
– Kokį įspūdį išsinešei iš „Vesper“ filmavimo aikštelės?
– Tikrai labai įdomu buvo dirbti su režisieriais Kristina Buožyte ir Bruno Samper, jie nuostabiai vienas kitą papildo. Didelį įspūdį paliko operatorius Feliksas Abrukauskas. Jis filmavimo aikštelėje, jei taip galima sakyti, atliko stabilizuojantį vaidmenį, yra puikus politikas. Bruno sužavėjo savo maksimalizmu ir atidumu detalėms – net mažiausiai samanėlei. Jo galvoje gimė specialiųjų efektų, kurie jau aikštelėje atrodė gerai, ir kompiuteriu juos vėliau reikėjo tik papildyti, idėjos. Šiame pasaulyje jis nardo kaip žuvis. Dabar, žiūrėdamas jau baigtą filmą, suprantu, kodėl tos detalės jam buvo tokios svarbios, nors aikštelėje iš pradžių ne visiems rodėsi įprasta.
„Vesper“ Lietuvos kino teatruose debiutuoja rugsėjo 30 dieną. Filmą kuria prodiuserių kompanija kompanijos „Natrix Natrix“ (Asta Liukaitytė, Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Kristina Buožytė, Lietuva), „Ruble Fish“ (Alexis Perrin, Prancūzija) „1080 Films“ (Benoit Ronald, Belgija).
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.