Dukrai nerimaujant dėl jos tėvo kurto vitražo likimo Šv. Onos bažnyčioje, kurija užtikrina, kad tokio sprendimo nėra ir nebuvo

Dailininko vitražisto, restauratoriaus Antano Garbausko dukrą Vitą Naumavičienę ir visą dailininkų bendruomenę stipriai suneramino išgirstas perspėjimas, kad šv. Onos bažnyčioje bus išimti jos tėvo kurti vitražai. V. Naumavičienė nė kiek neabejoja, kad nuo tokio likimo vitražus išgelbėjo viešas kreipimasis feisbuke, po kurio ji netgi sulaukusi skambučio iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos, su patikinimu, kad vitražai liksią. V. Naumavičienė šia naujiena džiaugėsi, tačiau į ją žvelgė kiek nepatikliai – ketinimus sugriovė viešumas? Savo ruožtu Vilniaus arkivyskupijos kurija ramina, kad „nėra ir nebuvo sprendimo keisti dailininko A. Garbausko sukurtus vitražus.“

Vertybės naikinamos tyliai

„Reiktų pasidomėti kurijos ekonomų tarnyba, nes iš tikrųjų paveldas naikinamas tyliai. Gražiai apmuturiuojama, nėra kaip įrodyti, kad jie neteisūs... Žinau iš žmonių, – ir kaimo bažnytėlėse, kur yra tos vertybės, jos naikinamos patyliukais, euroremontais. Viskas taip tyliai, ateini – opa, jau nebėra. Žinodama tai, supratau, kad ir su vitražais taip gali atsitikti (tikriausiai, taip ir būtų atsitikę, net neabejoju). Jeigu nebūčiau pajudinusi, jeigu ne visų reakcijos... Kai pamatė, kad visuomenė reaguoja, nori su manimi susitikti. Esu atvira pokalbiui, džiaugsiuosi, jei paaiškės, kad tai blefas, kad vitražai liks, bet iš to, ką sužinojau, tai tas sumanymas buvo, tik, greičiausiai, pavyks tai sustabdyti. Esu jau geresnėje nuotaikoje“, – kalbėjo V. Naumavičienė.

Apie šiuos ketinimus V. Naumavičienė pasakojo išgirdusi iš vitražistų gildijos: „Vitražistų gildija gauna užsakymą padaryti vitražus – jeigu gavo užsakymą, negi jie sugalvos? Ateis ir sakys, va, sugalvojom tave paerzinti... nesąmonė! Jie perspėjo, nes pažinojo mano tėvą.“

Šiemet šviesaus atminimo A. Garbauskas būtų minėjęs savo devyniasdešimtmetį. Vilniaus vaikų dailės mokyklos mokytojas ir direktorius, dėstęs M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vadovavęs mokyklos Dailės skyriui (jo steigėjas), anot V. Naumavičienės, išauklėjo ne vieną garsų Lietuvos menininką, sudarė sąlygas sovietinės valdžios persekiotiems menininkams užuovėją kurti ir dirbti, įkūrė restauratorių gildiją.

„Tėvas atkūrė vitražus Šv. Jonų bažnyčioje, ten viskas buvo absoliučiai išdaužyta... Studentuku būdamas ant pastolių laipiojo, piešė, fotografavo, <...> įkūrė gildiją, kad būtų galima vitražus restauruoti. Vitražus tikrai galima restauruoti! Aiškina, kad krenta, dūžta, bet nuėjau pasižiūrėti, visai gerai jie stovi. Mano pusbrolis ir pusseserė aukšto lygio restauratoriai, su licenzijomis, bet ne ne per juos sužinojau. Žmonės įspėjo, kad jeigu kurija sugalvojo, tai, sako, tu bejėgė kovoti su ja, bet aš nusprendžiau pakovoti“, – kalbėjo V. Naumavičienė.

Senieji bažnyčios skaidrūs vitražai šiaurinėje navoje, V. Naumavičienė pasakojo, įstatyti dar XVI a., bet jie irgi ne originalūs.

„Kai tėtis darė vitražus – dalyvavo ir meno taryba. Jis norėjo daryti figūrinį vitražą, neleido; 1988-aisiais pradėtas daryti – su saulutėmis, atkartojant Šv. Onos bažnyčios gotikines linijas. Buvo sumanymas ir kitoje pusėje panašius daryti, bet šviesesnius, deja, tėtis mirė, susirgo vėžiu ir nebeįgyvendino... Taip ir liko tėčio vitražas vienoje pusėje, 1988-ųjų metų, laikotarpio, kai visi pabudome, tapome laisvesni, traukėme trispalves... Gandas [apie ketinimus išimti A. Garbausko vitražus] buvo pasiekęs visus vitražistus. Išgirdusi apie tai, vos vietoje nenukritau, nulėkiau į Šv. Onos bažnyčią, žiūriu, stovi tie vitražai, dar viskas tvarkoje, bet parašiau feisbuke. Pagalvojau Dieve, brangus, negi galima taip imti ir pasakyti, – negražu, imsime ir įsidėsime, grąžinsime senuosius XVI a. vitražus“, – stebėjosi pašnekovė.

Viskas būtų įvykę greitai

V. Naumavičienė įsitikinusi, kad po užsakymo įvykdymo viskas būtų greit įvykę, spėjo ji, kad išėmimui būtų užtekę ir dviejų dienų.

„Jie aiškina, kad vėjas pučia, byra, krenta – tegu duoda mano pusbroliui, jis puikiai restauruos... kam daryti naujus? Tereikia reikiamus švinus sutvirtinti. Švinas minkštas, ilgainiui nuo saulės jis minkštėja – jei gerai sumontuoja, tai dešimt metų stovi gražiai. Bet nuo 1988-ųjų nieko nebuvo daroma, aišku, kad švinas nuo karščio šiek tiek paveiktas. Bet restauratoriai ne tokius dalykus restauruoja! Kai tėtis su pusbroliu tuos vitražus dėjo, sakė, kad ten metalinė konstrukcija, todėl metalas trinasi į šviną, o kai vėjas pučia – jį klibina, todėl reiktų įdėti membranas, kad nesiglaustų su metalu. Prancūzijoje lygiai taip pat daroma – jie deda stiklą iš išorės, kad rūgštiniai lietūs negriaužtų senovinio stiklo, stengiasi išsaugoti paveldą, ir pas mus taip turėtų būti“, – samprotavo V. Naumavičienė.

Dailininkė sakė, kad yra daug sunaikintų vitražų, toks jau šis menas esąs – dūžta, reikalauja restauracijos, kurio visiškai niekas nevertina. Dingo ir jos pačios kurtas vitražas, kuris buvo Butrimonių paukštyne. „Dingo ir dingo... Niekas nebežino, kur jis, su paukščiukais, nykštukais, o galėtų kokią nors salę puošti, dekoratyvus. Sunaikino. Daug yra tokių objektų... Tėčio buvo padaryti Rietavo bažnyčioje vitražai, apsidėje tie stiklai kabo, laikosi ant snarglių. Pusbrolis nuvažiavo, sako, reikia restauruoti, bet atsakymas – oi, ne, ne, neturime pinigų... Laukia, kol išbyrės, o paskui įdės plastikinius langus“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.

Vilniaus arkivyskupijos kurija: nėra ir nebuvo sprendimo keisti dailininko A. Garbausko sukurtus vitražus

Vilniaus arkivyskupijos kurijos Komunikacijos koordinatorė Živilė Peluritienė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie Vilniaus šv. Onos bažnyčios vitražus verta pastebėti – 2013-aisiais buvo atnaujinti (išimti, restauruoti ir vėl sudėti į vietas) kairės pusės ir priekinio fasado originalūs vitražai.

„Nėra ir nebuvo sprendimo keisti dailininko A. Garbausko sukurtus vitražus, esančius Šv. Onos bažnyčios dešinės pusės ir apsidės languose. Tai patvirtino tiek nuo 2018 metų Šv. Onos bažnyčioje tarnaujantis rektorius, tiek Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba. Su paveldosaugos objektais susiję klausimai sprendžiami vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, bendradarbiaujant su institucijomis, atsakingomis už kultūros paveldo apsaugą, bei susijusiais asmenimis, – patikino ji ir pridūrė, kad Vilniaus arkivyskupijos ekonomas ir vyskupas susitiko su p. V. Naumavičiene ir atsakė į visus klausimus bei abejones. P. Naumavičienė esą buvo patikinta, kad nėra ir nebuvo sprendimo keisti dailininko A. Garbausko sukurtus vitražus, esančius Šv. Onos bažnyčioje.

KPD ketina spręsti dėl Šv. Onos bažnyčios vertingųjų savybių papildymo A. Garbausko sukurtais vitražais

Kultūros paveldo departamento (KPD) l. e. p. direktoriaus pavaduotojas Robertas Motuzas pažymėjo, kad šiuo metu ponios V. Naumavičienės bei Lietuvos dailės istorikų draugijos minimi vitražisto A. Garbausko vitražai Šv. Onos bažnyčioje nėra saugomi kaip atskiri vertingi objekto elementai, tačiau sudaro bendrą vertingą bažnyčios visumos sprendinį, tad Kultūros paveldo departamento nuomone, jie negali būti demontuoti.

„Šv. Onos bažnyčios vertingosios savybės (saugotini elementai) buvo nustatyti daugiau nei prieš dešimtmetį ir tuomet vitražisto A. Garbausko XX a. pab. sukurti vitražai į bažnyčios vertingųjų savybių sąrašą nebuvo įrašyti, nes neatitiko vertintiniems dailės vertingųjų savybių pobūdžio objektams keliamo amžiaus cenzo reikalavimo“, – aiškino R. Motuzas.

Jo teigimu, Kultūros paveldo departamento specialistai numato apsilankyti bažnyčioje, fiksuoti situaciją bei artimiausiu metu spręsti dėl Šv. Onos bažnyčios vertingųjų savybių papildymo A. Garbausko sukurtais vitražais.

„Džiaugiamės aktyviu visuomenės bei Lietuvos dailės istorikų draugijos įsitraukimu į paveldo apsaugos klausimus. Aktyviai bendradarbiaujame su dailės istorikus, dailininkus ir kitus kultūros sektorius vienijančiomis organizacijomis bei aktyviai dirbame inventorizuojant bei suteikiant apsaugą XX a. antroje pusėje sukurtiems kūriniams: sieninei tapybai, freskoms, vitražams, mozaikoms ir kt. Numatyti ir tolesni bendri veiksmai šių kūrinių aktualizavimui, inventorizavimui, skaitmeninimui“, – akcentavo R. Motuzas.