Deja, apie šią problemą iki šiol kažkodėl vengiama garsiai kalbėti. Pirmiausia tai susiję su didžiuosiuose šalies muziejuose esančiomis kultūros ir meno vertybėmis, kurios anksčiau priklausė Lietuvos dvarams.
XVI a. pradžioje Lietuvoje ir Žemaitijoje dvarai palaipsniui tapo ne tik ekonominiais, bet ir politiniais bei kultūriniais centrais. Dvarų rūmus buvo stengiamasi papuošti žinomų Europos menininkų paveikslais, skulptūromis, baldais. Dvarininkai samdydavo ir žymesnius vietinius dailininkus, kad įamžintų savo šeimos narius, giminaičius, giminės pradininkus. Taip atsirado didikų giminių portretų kolekcijos, ilgainiui tapusios reprezentacijos ir atminimo apie savo protėvius išsaugojimo išraiška.
Paveikslai turėjo atskleisti ir šeimos bei giminės istorines šaknis, kilmę ir nuopelnus. Šie portretai tradiciškai buvo kabinami svečių kambaryje, kad ir protėviai savotiškai dalyvautų dvarų gyvenime. Deja, dvaruose sukauptas kultūros vertybes ilgainiui naikino ne tik sukilimai, okupacijos bei karai, bet ir 1922 metais Lietuvoje įgyvendinta žemės ūkio reforma, dvarininkams palikus tik 80 ha žemės.
Tai ne vienam dvarui buvo skaudi jų ekonominės gerovės netektis, privedusi prie dvarų valdytojų turto, tarp jų – ir kultūros bei meno vertybių išparceliavimo. Bet ir tokiomis sąlygomis Lietuvos dvaruose vis dar buvo saugomi nemaži turtai: knygos, paveikslai, baldai, archyviniai dokumentai.
1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šioms vertybėms iškilo rimtas pavojus, nes okupacinės sovietinės valdžios požiūris į dvarininkų, vadintų darbo žmonių išnaudotojais ir kraugeriais, nacionalizuotuose dvaruose buvusį turtą, tarp jų – ir į kultūros bei meno vertybes, buvo barbariškas.
Laimė, kad sovietinės valdžios Švietimo komisariate atsirado šviesesnių žmonių, kurie sudarė komisijas ir jas įgaliojo surašyti ir iš nacionalizuotų dvarų paimti saugoti ten dar išlikusias kultūros bei meno vertybes.
Žemaitijoje tokios komisijos sudėtyje buvo Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjas ir tuometinis jo vedėjas Pranas Genys, visą savo gyvenimą paskyręs savo tėvynės kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimui. Ši komisija surašė ir 1940–1941 metais į Telšių „Alkos“ muziejų suvežė apie tūkstantį paveikslų, baldų, indų, kitų meno kūrinių, apie 30 tūkst. knygų.
Deja, nemaža dalis dvarų vertybių buvo sunaikinta ir išgrobstyta. Taip kultūros ir meno vertybės iš grafų Tiškevičių giminei priklausiusio Kretingos dvaro atsidūrė Telšių, Vilniaus ir Kauno muziejuose.
Atkūrus Nepriklausomybę, susirūpinta išlikusių dvarų apsauga, juos restauruojant, įkuriant juose kultūros įstaigas, parduodant privatiems asmenims, pasiryžusiems savo lėšomis prikelti juos naujam gyvenimui. Savotiškai pasisekė Kretingos, Rokiškio, Plungės ir kitų mažesnių miestų dvarams, kuriuose įsikūrę kraštotyros muziejai skiria didelį dėmesį šių dvarų išsaugojimui ir puoselėjimui, tapę tų rajonų kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centrais.
Skirdami didelį dėmesį dvaro pastatų restauravimui ir aplinkos atkūrimui, juose laikomų meno bei kultūros vertybių tinkamam išsaugojimui ir jų apsaugai, jie mažai kuo nusileidžia respublikinį statusą turintiems didžiųjų miestų muziejams. Nemažas rūpestis šių muziejų vadovybei, jų draugams bei rėmėjams tampa ne tik istorinės aplinkos atkūrimas, bet ir šiuose dvaruose buvusių kultūros ir meno vertybių susigrąžinimas į šių dvarų istorinę aplinką.
Vieša paslaptis, kad iš provincijos dvarų po nacionalizacijos ir vėliau iškeliavusios kultūros ir meno vertybės didžiuosiuose šalies muziejuose tik retkarčiais parodomos plačiajai visuomenei. O juk net ir Lietuvos dailės muziejaus nuolatinėse ekspozicijose rodoma tik apie 5 proc. čia sukauptų vertybių.
Šiuo metu Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Portretai dvarų kolekcijose“ lankytojai gali pamatyti tris Zubovų giminės portretus iš Kretingos dvare buvusių paveikslų, saugomų Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Grafų Zubovų giminės atstovai Kretingos dvarą valdė nuo 1806 iki 1874 metų, kai jį varžytinėse įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius, netrukus čia perkėlęs ir savo šeimos rezidenciją. Paradoksas, bet Kretingos dvaro ir jame įsikūrusio muziejaus lankytojai mato tik vieno iš keleto Kaune saugomų Zubovų giminei priklausiusių ir Kretingos dvare buvusių paveikslų kopijų.
Nors pagal šalies įstatymus meno ir kultūros vertybės priklauso valstybei, t. y. mums visiems, didieji šalies muziejai savo fonduose esančiais eksponatais su provincijos muziejais dalijasi gana nenoriai, nors yra ir malonių išimčių.
Šiandien, kai naujai išrinktosios valdžios vienas deklaruojamų prioritetų yra kultūros ir šalies regionų vystymas, mažinant jų ekonominę bei kultūrinę atskirtį, meno ir kultūros vertybių grąžinimas į jų istorinę aplinką, ją tinkamai paruošus ir sutvarkius, turėtų tapti vienu spręstinų šios valdžios uždavinių.
Šiandien džiaugiamės ne vien už nemažus Europos Sąjungos pinigus atnaujintu dvaru, kur atvykę turistai neretai, deja, randa tik medžioklės trofėjų „ragų ir nagų“ kolekcijas.
O juk su konkrečiu istoriniu objektu dvaru, kitu pastatu, jo istorija susiję daiktai tik savo gimtojoje vietoje įgauna tikrąją prasmę ir savo istorinę vertę. Ir tai suprasti yra mūsų visų pareiga. Akivaizdu, kad visiems piliečiams priklausantis valstybės turtas – kultūros ir meno vertybės – turi būti prieinamos plačiajai visuomenei, o ne dūlėti muziejų fonduose.