Vieniems jų bendra kūryba, švelniai tariant, nesvetima: Asmik Grigorian vyro Vasilijaus Barchatovo režisuotuose spektakliuose pasirodė Marijos ir Michailovskio teatruose Sankt Peterburge, Vysbadeno operoje (Vokietija), Stokholme (Švedija) ir Bazelyje (Šveicarija). V. Barchatovas juokauja, jog ir vedė jis ją dėl to, kad Asmik nesudainavo jo vilnietiškame „Eugenijaus Onegino“ pastatyme. Kita pora, visiems puikiai žinomi Ieva Prudnikovaitė ir dirigentas Modestas Pitrėnas, bendros kūrybos kelią operos pastatymuose dar tik pradeda, - šiemet jų šeima kuria St. Galleno teatre Šveicarijoje.
Menininkų pasaulyje porai dirbti kartu – diskutuotina tema. Kaip manote, kada sutuoktiniai ar partneriai gali imtis bendrų kūrybinių projektų?
Ieva Prudnikovaitė: Manau, tuomet, kai jų tarpusavio santykiai nėra drungni. Išpildyti kūriniui reikia susiklausymo, pagarbos vienas kitam, nesuvaidintos aistros, ir netgi pykčio. Darbo procese ir vėliau scenoje turi įvykti romanas ne tik su personažu, bet kaskart ir su savo gyvenimo partneriu.
Asmik Grigorian: Darbas buvo tai, kas mus suvedė ir supažindino, todėl dirbti su vyru man – visas išskirtinis malonumas, o šiandien ir vienintelė galimybė praleisti daugiau laiko drauge. Todėl dirbti kartu man visuomet smagu, be to, ir bendro darbo kokybė yra aukšta, - suprantame vienas kitą be daugybės paaiškinimų. Man tai – grynas džiaugsmas!
Ar atsimenate savo pirmąjį profesinį susidūrimą?
Modestas Pitrėnas: Susidūrimu to nepavadinčiau. Greičiau tai buvo aplinkybių sutapimas, savotiška drėgna dirva, kurioje gali sudygti derlius. Reikėjo tik parinkti sėklą.
Vasilijus Barchatovas: Viskas vyko Vilniuje, 2011 metais, perklausos mano statytam „Eugenijui Oneginui“ LNOBT metu. Kaip vėliau išaiškėjo, mes abu iš skirtingų pusių nekentėme perklausų. Aš pats visuomet jaučiuosi nejaukiai, tyrinėdamas aktorius ne scenoje, prašydamas jų ką nors man parodyti... Tada atėjo mergina su labai draugiška šypsena, bet išvaizda žmogaus, kurį ilgai persekiojo tam, kad jis ateitų čia man padainuoti. Ji Tatjanos laiško ariją dainavo iš natų, kurios, nesusegtais lapais vis krito nuo stovo, o ji, nesustodama dainuoti, jas vis dėjo atgal. Buvo akivaizdu, jog ji labai tikėjosi, kad aš viso laiško neišklausysiu ir sustabdysiu, bet man taip patiko jos kova su natomis ir bendra situacija, kuri jai akivaizdžiai nepritiko, jog išklausiau viską iki galo. Vėliau ji atsisakė dalyvauti mano pastatyme. Kelis kartus prasilenkėme gatvėje, išvydau ją ir scenoje. „Eugenijaus Onegino“ premjeros dieną ji man parašė jaudinantį atsiprašymo laišką. Po metų pakviečiau ir Asmik sutiko dalyvauti mano pastatyme Marijos teatre... O toliau jūs jau ir patys viską žinote. (šypsosi)
Kas jums asmeniškai yra lengviausia ir sunkiausia dirbant kartu? Kaip skiriate kūrybą ir namų erdves? Ar nebūna, jog kartais iš antros pusės darbe tikitės daugiau supratingumo, nei iš kitų?
Asmik Grigorian: Lengviausia, kaip jau minėjau, - tarpusavio supratimas. Sunkiausia... net nežinau... matyt, suderinti tėvystės pareigas, nes kai abu esame tame pačiame kūrybiniame procese, abu turime lygias teises sakyti, kad „indų šiandien neplausiu, nes pavargau“. (juokiasi)
Vasilijus Barchatovas: Nemanau, kad įmanoma labai griežtai atskirti ribas tarp kūrybos ir gyvenimo taip, kad šie dalykai vienas su kitu nepersimaišytų. Toks jau mūsų grafikas. Dažnai dirbome kartu ir ateityje taip pat turime daug numatytų bendrų projektų. Asmik – viena iš stipriausių mano žinomų aktorių ir dainininkių, - man visuomet labai smagu su ja dirbti. Ne tik dėl to, kad ji – mano žmona. Be to, kai dirbame kartu, visuomet esame kartu su dukra. Ir, žinoma, visuomet galima ieškoti tarpusavio sutarimo: kai ji dar krūtimi maitino Lėją, repeticijas planuodavome pagal maitinimo laikus ir jei aš laiku nesustabdydavau repeticijos, Asmik, prieš visą trupę Vokietijoje, pradėdavo ant manęs rėkti, - buvo kietai (juokiasi). Žinoma, jog visi tuomet suprato, kad tai buvo ypatingos aplinkybės.
Asmik Grigorian: Visuomet stengiuosi kiek įmanoma atriboti šeimyninius ir darbinius santykius. Žinoma, jog iš artimo visad tikėsiesi daugiau supratimo. Tuomet dirbant prie „Eugenijaus Onegino“ pastatymo tikrai kategoriškai to reikalavau, - kad esant galimybei būčiau paleista iš repeticijų anksčiau. Tada visus metus gyvenau tik Lėjos sukurtu rėžimu, ir manau, kad tuo periodu buvau kategoriška visiems, ne tik Vasilijui. (šypsosi)
Ieva Prudnikovaitė: Lengviausia - tai, kad visada žinau, jog šalia yra žmogus, kuris niekuomet nemeluos. Darbe negali būti jokių nuolaidų, o supratingumo reikia bendrame dviejų žmonių gyvenime. Vyniojimas į vatą ir tušti komplimentai – ne man. Tuo pačiu, norint jo nenuvilti, atsiranda tam tikra įtampa. Dainuoti diriguojant bet kuriam kitam geram dirigentui man asmeniškai yra paprasčiau.
Modestas Pitrėnas: Ieva nuo mažų dienų pažinojo daug dirigentų, suprato jų svarbą, funkcijas, todėl nereikėjo ilgai aiškinti, kas čia yra bosas. Visgi kūryba - tai vanduo susiekiančiuose induose ir nėra paprasto kelio rasti kompromisams. Gerai, kad tas kelias visada atveda pas vaikus, kurie visus prioritetus galiausiai sustato į reikiamas vietas.
Ar bendro darbo periodas tampa dosnesniu ar sunkesniu jūsų vaikams?
Ieva Prudnikovaitė: Pamatysime netolimoje ateityje: kartu dirbsime Šveicarijoje, St. Galleno operos teatre, naujame vienaveiksmių operų (N. Rimskij-Korsakov „Nemirtingasis Kaščejus“ ir I. Stravinskij „Lakštingala“) pastatyme. Tai bus nauja patirtis, nes iki šiol kartu tik koncertuodavome. Tiesą sakant, tai visada buvo tarsi ir sąmoningas pasirinkimas. Pati nemėgstu „švogerinių“ santykių darbe. Na, o vaikai mūsų dėmesiu skųstis negali – visuomet keliauja kartu...
Asmik Grigorian: Na, nepaisant to, kad kyla klausimų, kas plaus indus, manau, kad dukrytei tai kaip tik tampa džiugiausiu laiku, nes tai – viena iš nedaugelio galimybių, kuomet ji gali kasdien matyti mamą ir tėtį drauge.
Ar norėtumėte ir linkėtumėte atžaloms menininkų kelio? Kodėl?
Modestas Pitrėnas: Žiūrint iš mano dabarties varpinės - nenorėčiau. Bet, galiausiai, vienintelio, ko fundamentaliai trokštu, - kad mano dukros būtų laimingos savo gyvenimo pasirinkimuose. O tai jau, deja, nebe mūsų su Ieva kompetencijose, o vien kasdienėje meilėje ir pavyzdyje. Gal nusibeždžionaus ką teigiamo?
Vasilijus Barchatovas: Pernelyg gerai žinau, kaip netikėtai viskas keičiasi, - tas kelias, tikslas. Vaikystėje norėjau tapti žurnalistu, kaip ir visa mano šeima, vėliau – pankroko grupės būgnininku, o metus prieš stojant į operos režisūrą apskritai užsiėmiau kompiuterių programavimu ir su tuo norėjau sieti savo gyvenimą... Viskas baigėsi visai kitaip. Kai ateis laikas vaikai taip pat kažką atras... Bet jie būtinai gerbs ir supras muziką bei teatrą.
Kokio kūrinio niekuomet nesiimtumėte kurti kartu su savo vyru?
Asmik Grigorian: Tokio, kokio nesiimčiau kurti ir su jokiu kitu kūrėju. Tokio, kuriame negalėčiau savęs atskleisti 1000 procentų.
Ieva Prudnikovaitė: Nenoriu būti kategoriška, nes gyvenimas kartais mesteli ten, kur visai nesitiki atsidurti. Tačiau, pažinodama Modestą, jaučiu, kad nevertėtų imtis ko nors itin paviršutiniško, lėkšto ir estetiškai nepatrauklaus.
Ar anksčiau būtumėte pritarę minčiai, jog dirbsite kartu su antrąja puse?
Vasilijus Barchatovas: Man atrodo, kad dirbti su artimais žmonėmis visuomet lengviau, - jie tave jaučia, supranta greičiau ir geriau nei bet kas kitas. Visgi, iki Asmik tokios patirties neturėjau.
Modestas Pitrėnas: Noras dirbti su Ieva buvo natūralus ir logiškas: gerai sceniškai atrodanti, intelektuali ir talentinga asmenybė, - kiekvieno mąstančio dirigento svajonė. O Ieva vengė sceninio bendradarbiavimo, - sakė bijanti nuvilti. Ir iš tiesų, pagalvojus, kuriant scenoje su žmogumi, kuriam jauti daugiau nei profesinį prieraišumą, iškyla daug daugiau atsakomybės barjerų. Pastangos už save ir partnerį sveria ženkliai daugiau, bet ir grįžta dešimteriopai.
Ar šiandien galite save įsivaizduoti gyvenant su žmogumi ne iš muzikos, meno pasaulio?
Modestas Pitrėnas: Galiu, bet ar noriu? Abu esame iš tų, kurie abejojo savo muzikiniu pasirinkimu, todėl, galima sakyti, nesame „nuvažiavusiais stogais“ dėl muzikos, taip pat nesame savo kūrybinį ego fetišizuojantys bohemos atstovai. Mūsų profesijos yra nelengvos, todėl gerai, kai apie tai nereikia aiškinti šeimos nariui...
Ieva Prudnikovaitė: Absoliučiai taip. Vyras turi būti asmenybė, bet tai niekaip nesusiję su profesija. Aš tik neįsivaizduoju savęs gyvenant ne su Modestu. Tai – pirmas mano sutiktas vyras, su kuriuo panorau turėti vaikų.
Vasilijus Barchatovas: Galėjau, bet dabar – jau nebe.
Asmik Grigorian: Šiandien jau nebegaliu savęs įsivaizduoti gyvenant su niekuo kitu, išskyrus savo vyrą.