– Neseniai Keistuolių teatre pristatėte dvi premjeras – rež. Ievos Stundžytės „Kai aš buvau Prometėjas“ ir rež. Lino Jurkšto „Šekspyro raštai sutrumpintai“. Galbūt galėtumei papasakoti, kuo tavo paties požiūriu šie du spektakliai yra panašūs ir kuo skiriasi?
– Pirmiausiai, panaši yra aktorių ansamblio susibūrimo prigimtis. Spektaklio „Šekspyro raštai sutrumpintai“ komanda yra mano kursiokai, su kuriais statome jau antrą spektaklį, esame darę ir daug kitų veiklų kartu. O spektaklio „Kai aš buvau Prometėjas“ komanda – Justina Smieliauskaitė ir Matas Pranskevičius – nors yra naujai užgimusi, bet prigimtis panaši – esame bendraminčiai susibūrę į kūrybinį procesą, kuriame darome tai, ką norime daryti. Nenuostabu, kad šie susibūrimai įvyko Keistuolių teatre, nes šis teatras propaguoja kūrėjų laisvą pasirinkimą kurti.
Vienas pagrindinių skirtumų tikriausiai slypi pačios idėjos gimime. Spektaklio „Kai aš buvau Prometėjas“ idėja yra Mato magistrinio darbo tema. Šiame darbe jis pakvietė mane su Justina prisijungti. Matas jungė „Atviro rato“ elementus, autobiografinius pasakojimus su Antika ir galiausiai gavosi įdomi egzamino paraiška. Tada teatras atidarė visus kelius, kad darbas išvystų savo žiūrovą. Prisijungė ir režisierė Ieva Stundžytė, kuri padėjo papildyti galutinį rezultatą.
Taigi pats spektaklis gimė nuo nulio: nuo idėjos iki idėjų pasikeitimo, dramaturginio teksto surašymo, istorijų išrašymų, darbo su režisieriumi, muzikos rinkimo. Netgi dekoracijų gaminimo – mes visi pakankamai daug laiko skyrėme scenovaizdžio smulkiosioms detalėms sukurti, nes jos daromas iš molio.
Čia buvo daug minkymo ir džiovinimo, visas teatras matė ir labai džiaugėsi. „Kai aš buvau Prometėjas“ įsiterpė tarp kalėdinės premjeros ir „Šekspyro raštai sutrumpintai“ – atsirado staigiai kaip užsidegusi Prometėjo liepsna, lyg meteoras. Man patinka dirbti su Matu ir Juste, nes jie yra tos pačios kraujo grupės, gal skirtingi skonio reikaluose, bet pasaulėžiūra, priėjimas prie jos – panašūs.
– Spektaklyje „Kai aš buvau Prometėjas“ pasakojate autobiografines istorijas. Įdomu, kaip vyko tų istorijų atrinkimo procesas? Galbūt galėtumei pasidalinti pačiam brangiausia istorija, kuri pateko ir į šį spektaklį?
– Visų pirma, spektaklyje naudojamas „Atviro rato“ metodas, kada yra pasirenkama tam tikra tema, pagal kurią mes renkame istorijas. Tik šiuo atveju vyko tam tikras eksperimentas. Mes išsikėlėme, sakyčiau, stereotipines problemas, gvildenamas Prometėjo mite. Tai ugnis, vagystė, pasiaukojimas ir kt., joms galvojome istorijas ir intuityviai, naudojant raktažodžius, pynėme jas į vieną istorijos liniją.
Spektaklyje autobiografinių istorijų pasakojimas dar ir tarnauja finalui, kurio nesinori per daug atskleisti, bet šios istorijos padaro dirvą idėjai, kad Prometėjų yra daug. Tai žmonės, kurie pasipriešina prieš nehumanišką sistemą.
Mano tema yra randas, tai jis ir keliauja per visas istorijas. Randas gali būti ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Kalbu apie savo vaikystės skaudulius. Spektaklio metu sau išsikėliau tikslą pakalbėti apie tai, ko niekada nekalbėjęs viešai – apie savo ir tėčio santykius. Šio proceso metu padėjau taškų, išsakiau sau pačiam prisipažinimų, apie kuriuos buvau galvojęs, bet niekada taip nuodugniai, lyg psichoterapijos seanse, nesu išsakęs.
Nesinori sakyti, kad tai psichoterapijos seansai, bet galima matyti panašumų – tu prisimeni istoriją, pasižiūri į ją iš šono. Kažkas ją išklauso, pasako tau kolegiškai pastebėjimus ir, galų gale, pačiam pasimato bendras vaizdas. Turėjau ir antrą užduotį – pakviesti tėtį į šį spektaklį. Man pačiam tai yra susitaikymo momentas. Juk kai susitaikai, palengvėja ir gali keliauti toliau. Iki tol galvoji, kad pyktis ir yra kalno viršūnė, bet iš tikrųjų tai yra tik ketera, už kurios slepiasi dar viena. Kitaip tariant, pyktis tik didina problemų lubas. O juk supranti, kad laikas eina, keičiasi aplinkybės, keitiesi ir tu kaip žmogus, todėl negali užsilikti kažkur praeityje. Užsilikimas pyktyje tik apaugina tave palėsiu.
– O kalbant apie spektaklį „Šekspyro raštai sutrumpintai“ – jį tikriausiai galima priskirti komedijos žanrui...
– Tai chuliganiška absurdo komedija..
– Norisi paklausti – koks tavo santykis su komedija, kokią vietą šis žanras užima tavo gyvenime? Kokius iššūkius arba kaip tik kokias galimybes aktoriui suteikia šis žanras?
– Visų pirma, sunku pasakyti, kaip vaidinti komediją. Tikriausiai yra vadovėliniai paaiškinimai, bet kol to nepabandai pats, teorija mažai ką gali paaiškinti. Kažkada varčiau krepšinio enciklopediją – joje buvo daug visko surašyta, bet kol nelaikai kamuolio krepšinio aikštelėje, tol niekas nesusistato.
Spektaklyje „Šekspyro raštai sutrumpintai“ šis žanras duoda labai daug laisvės. Mūsų teatrinė mokykla moko ieškoti pateisinimo, įsistatyti į tam tikras aplinkybes, susidėlioti santykius. O čia supranti, kad galima ir netgi reikia šiek tiek kitaip. Tai yra šėlsmas, chuliganiškas vyksmas, kuris iš šono gali atrodyti naivus, bet tai yra tarsi teatrinis kardio, greitas, kintantis ir todėl gali būti juokinga.
Apskritai, man pačiam darbas su šia komanda yra labai svarbus. Lino ir mūsų humoras susiplaka, mums patiems tai yra juokinga. Praleidžiame daug laiko kartu, turime bendrų hobių, kuriais savotiškai sergame. Iš šono galbūt atrodome kaip vaikai, bet, mano galva, galimybė teatre kvailioti aktoriui yra vienas iš antibiotikų nuo rutinos.
Juk įprastai vaidyba yra kartojimo menas, o tiek spektaklyje „Apie nieką“, tiek dabartinėje premjeroje gali sau leisti scenoje nepakartoti, padaryti kitaip. Jei pažiūrėtume į pirmąjį „Apie nieką“ rodymą ir paskutinį, pamatysime, kad jie yra skirtingi. Kartais padaryta klaida yra naujas atradimas, kuris vėliau patenka į spektaklio medžiagą. Kiek mes gyvi, tiek ir spektaklis gyvas. Spektaklyje „Apie nieką“ žiūrovas tai jaučia, jis tampa to šėlsmo dalimi.
– Šio spektaklio kūrybinis procesas buvo kitoks nei įprasta – turėjote susitikimus su gimnazinių klasių moksleiviais. Kuo šie susitikimai jums buvo naudingi?
– Labai įdomu matyti vaiką, kuris niekada nėra žaidęs teatrinių žaidimų, nes jis nežino, kaip tai daryti, tad savotiškai krenta į nežinomybę. Mes šiek tiek „vampyravome“, semiamės to jaunatviško metimosi į nežinomybę. Spektaklyje „Šekspyro raštai sutrumpintai“ yra reikalingas tam tikras dėmesingumas, improvizacinis momentas, todėl tie susitikimai yra naudingi mums patiems, nes vaikai iš nežinojimo padaro labai daug gražių dalykų. Mes kartais esame savo žinojimo įkaitai, o improvizacija reikalauja pamiršti savo žinojimą, ką padaryti nėra lengva.
Smagu matyti, kad ir patiems vaikams šie susitikimai yra prasmingi – jie priartėja prie teatro ir į Viljamą Šekspyrą, manau, dabar žiūrės kitaip. Juk jo klasikiniai kūriniai yra pilni erdvės interpretacijoms. Vaikai drąsėja, tą refleksijų metu pastebėjo ir jų mokytoja. Jie ir pasako monologą, ir paskaito, ir pradeda jausti, kad galima į šiuos tekstus žiūrėti su tam tikru kampu. Būtent toks žvilgsnis leidžia priartėti prie Šekspyro kūrybos pagrindo ir tai leidžia jį lengviau suprasti.
Panašiai, tikriausiai, yra su Kaziu Binkiu, pagal kurio kūrybą rodome spektaklį „Raulas keliauninkas“. Žmonės, kai išgirsta Binkio pavardę, dažniausiai interpretuoja jį kaip į klasikinį naftaliną. Ir tik pasigilinus į istoriją, aplinkybes, ima suprasti, kad Binkis buvo tų laikų pankas. Pradedant nuo jo autobiografijos, kaip jis belsdavosi pas dėstytojus į duris, kad galėtų mokytis, baigiant pačiais kūriniais. Juk užtenka vien paminėti „Sparnuotasis Matas“, kuriame vyksta šėlsmas su merginomis, visomis spalvomis sproginėja paauglystė ir vėjavaikiškumas. Toks kalbėjimas su vaikais leidžia jiems pamatyti, kad šie rašytojai buvo tokie pat gyvi žmonės, tik gyvenę kitame laike.
Nemokome jų vaidinti, tik žaisti ir šiek tiek pakeisti požiūrio kampą, o tai, manau, yra naudinga tiek jiems, tiek mums.