„Grįžtu prie savo kaip džiazo kūrėjo ištakų, prie jaunystės idealų, ir truputį gailiuosi, kad to nepadariau anksčiau“, – sako Leonidas Šinkarenka, subūręs džiazo grupę „Šinkarenko Jazz 4 N“ ir pradedantis su ja koncertinę veiklą.
Juos jau vadina legendiniais džiazo kūrėjais, bet jie patys geriau sutinka būti vadinami „senais džiazo vilkais“. Nors ne, senais jie taip pat nenori vadintis, nes džiaze tu privalai būti jaunas iki mirties – kurti, improvizuoti ir džiaugtis kūrybos laisve.
„Šinkarenko Jazz 4 N“, pradedanti savo premjerinių koncertų ciklą Kaune, džiazo gerbėjus nudžiugins daugiau nei po dešimtmečio tylos, kai grupės nariai negrojo kartu. Kvarteto pagrindą sudaro buvusio „Lithuanian Jazz Trio“ nariai – saksofonininkas bei klavišininkas Vytautas Labutis, būgnininkas Arvydas Joffė ir bosininkas Leonidas Šinkarenka. Trio sėkmingai koncertavo Lietuvoje, gastroliavo ir Lietuvos kultūrai atstovavo prestižiniuose festivaliuose Suomijoje, Italijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Prancuzijoje, Japonijoje, Graikijoje, Rumunijoje. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai trio buvo apdovanuotas Lietuvos tapatybės prizu.
Vėliau prie trio prisidėjo ir jaunesnės kartos džiazo kūrėjas saksofonininkas Janas Maksimovičius. Šia sudėtimi grupė koncertavo Šveicarijoje ir Švedijoje.
Išsiskyrę prieš dešimtmetį grupės nariai turėjo savo kolektyvus, koncertavo Lietuvoje ir pasaulyje, įrašinėjo solinius albumus, pelnė apdovanojimus, dirbo dėstytojų darbą rengdami jaunuosius džiazo atlikėjus, o L. Šinkarenka tapo dviejų džiazo festivalių – „Nida Jazz Maratonas“ ir „Druskininkai Jazz Maratonas“ įkūrėju bei prodiuseriu.
„Išsiskirdami mes įrašėme kompaktinį diską „To be continued“ (2004 m.). Dabar atėjo laikas ištesėti džiazo gerbėjams duotą pažadą“, – paklaustas apie grupės „Šinkarenko Jazz 4 N“ atsiradimą nusijuokė jos subūrėjas L. Šinkarenka.
Ilgai koncertavęs ir kūręs su kitos sudėties kolektyvais, maestro sako, kad atėjo noras keistis ir keisti muzikavimo koncepciją – grižti prie spontaniškumo, didesnės improvizacijų laisvės ir platesnės saviraiškos grupės atlikėjams.
Su V. Labučiu drauge muzikuoti L. Šinkarenka pradėjo prieš 35-erius metus, su A. Joffė – šiek tiek vėliau.
„Mes visi trys skirtingi, bet kalbame ta pačia muzikine kalba. Tiesa, kad mums drauge muzikuoti yra tas pats kaip valgyti, miegoti, mylėti. Tokia mūsų patirtis leidžia mums scenoje jausti vienas kito petį, kurti muzikines provokacijas ir žaibiškai į jas reaguoti. Scenoje mes kuriame operatyvines ir spontaniškas kompozicijas, bet jų kontūrai neretai yra nubrėžiami per repeticijas, kurios mums yra linksmas laiko praleidimas drauge. Ir mes galime sau tai leisti“, – neslėpė geros nuotaikos L.Šinkarenka, dėkingas savo bendražygiams, kad jie su džiaugsmu priėmė jo pasiūlymą.
Kaip teigia L. Šinkarenka, jaunesnės kartos kūrėjas J. Maksimovičius organiškai įsiliėjo į kolektyvą, nes yra artimas savo mąstysena, gebėjimu operatyviai komponuoti ir generuoti idėjas kompozicijos plėtojimui.
„Kiekvienas mūsų grupės narys yra ryškus kūrėjas ir individualybė, todėl koncertuose skambės mūsų kiekvieno kūriniai, kas klausytojams turėtų būti ypač įdomu – kaip mes sužaisime?“, – sako L. Šinkarenka.