Pokalbyje pianistas dalinasi mintimis apie savo santykį su pučiamųjų pasauliu, improvizacinės muzikos klausymosi patirtis, džiazo ir rimtosios muzikos jungtis bei įžvalgomis apie D. Wilsono Koncerto fortepijonui ir pučiamųjų orkestrui išskirtinumą.
– Festivalyje „Vilnius Wind“ dėmesys skiriamas Lietuvoje besivystančiai simfoninio pučiamųjų žanro koncepcijai. Koks jūsų ankstesnis santykis su pučiamųjų orkestrais?
– Groti solo su pučiamųjų orkestru man nėra itin dažnas reiškinys. Lietuvoje ilgą laiką vyravo stereotipas, kad pučiamųjų orkestrai pasirodo tik šventėse, pražygiuodami nuo taško A iki taško B. Tiesą pasakius, toks vaizdinys ilgą laiką egzistavo ir mano sąmonėje – tikriausiai iki tol, kol studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nepradėjau artimiau bendrauti su kolegomis, grojančiais pučiamaisiais instrumentais. Tuomet pamačiau, kad pučiamųjų orkestrai gali būti visai kitokie, o dabar ir pats džiaugiuosi, jog esu šių pokyčių, kuriuos pradėjo Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (buvęs „Trimitas“ – red. past.) dalimi. Mano nuomone pučiamųjų orkestrų siejimas su pramoginės ar taikomosios muzikos žanrais yra nepelnytas.
– Kuo jums, kaip atlikėjui, įdomus pučiamųjų instrumentų orkestras?
– Tai – įvairiaspalvis ir įvairialypis įrankis, mūsų krašte girdimas gana retai. Man, kaip džiazo muzikantui, toks savotiškas sumenkinimas yra pažįstamas – juk džiazo muzika iš pradžių irgi buvo laikoma pramogine. Pamenu, dar jaunystės laikais Lietuvoje į džiazo muzikantą būdavo žiūrima kaip į patarnautoją, kuris prireikus pagros vestuvėse ar restorane, kitaip sakant, pabus fonine muzika. Būdavo šiek tiek skaudu, nes džiazas – didelio profesionalumo reikalaujanti muzika, turinti įvairią auditoriją. Džiaugiuosi, jog festivalio iniciatoriai diegia platformą tarptautiniams džiazo ir simfoninės pučiamųjų muzikos projektams.
– „Orķestris RĪGA“, su kuriuo pasirodysite festivalio „Vilnius Wind“ atidarymo koncerte, į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Kokios jūsų sąsajos su šiuo kolektyvu?
– „Orķestris RĪGA“ dar pavasarį pakvietė mane atlikti Dana Wilsono Koncertą fortepijonui ir pučiamųjų orkestrui. Tuo pačiu metu gimė mintis šį kūrinį pristatyti Vilniuje, festivalio „Vilnius Winds“ metu, kadangi džiazo ir akademinės muzikos jungtys čia nėra itin paplitęs reiškinys. Nors koncertas techniškai ir labai sudėtingas, jo visuma kuria įtaigų meninį efektą.
– Nutolusių žanrų lydinys – vis dar stebinantis ar jau įprastas reiškinys?
– Žanrų junginiai – gana senas reiškinys, prasidėjęs prieš daugiau nei pusšimtį metų, kuomet džiazo muzika pradėta jungti su roku. Rimtoji muzika taip pat perėjo įvairias metamorfozes, nes populiariosios muzikos dėsniai imti taikyti rimtojoje bei džiazo muzikoje. Kita vertus, tiek džiazo, tiek rimtosios muzikos atlikėjai turėjo ambicijų pasiekti kuo platesnes auditorijas. Tokiu būdu skirtingų žanrų lydiniai pamažu darėsi natūralūs. Pučiamųjų orkestras ir džiazas, galima sakyti, saistomi giminingų ištakų, jei atmesime karinių orkestrų, ateinančių iš romantizmo, kontekstą.
– Koks santykis tarp improvizacijos ir natomis užrašytos muzikos?
– Pučiamųjų orkestrai į savo repertuarą dažnai įtraukia džiazo kūrinių, tačiau jie skiriasi tuo, jog nėra improvizuojami, o atliekami taip, kaip parašyta natose, tarsi tai būtų klasikinis kūrinys. D. Wilsono Koncertas pučiamiesiems ir orkestrui yra savotiškas manifestas: tiek džiazas, tiek pučiamųjų muzika – gyvi, paslankūs ir šiuolaikiški reiškiniai. Anksčiau esu grojęs su bigbendais, kuriuos galima pavadinti tam tikra džiazo imitacija pučiamųjų muzikoje. Bet pučiamųjų orkestro raiškos skalė yra žymiai platesnė, nei bigbendo. Man buvo nepaprastai įdomu, kaip fortepijonas galėtų suskambėti greta tokio milžiniško organizmo. Manau, net ir pučiamųjų muzikos žinovams toks fortepijono ir pučiamųjų orkestro junginys bus netikėtas.
– Kaip vyksta tokių kūrinių paruošimas, repeticijos?
– Solisto improvizacija yra šiek tiek apribota notacijos – yra forma ir gairės, kuriomis turiu sekti. Tai, ką grosiu ir kaip grosiu, priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo salės, fortepijono, akustikos, orkestro energijos, mano paties energijos, į kurią atvesiu orkestrą, nuo nuotaikos, kuri dominuos būtent tuo momentu, nuo publikos palaikymo ir daugelio kitų aplinkybių. Improvizacija yra tarsi pokalbis, kuriam pašnekovas pasiūlo temą, o kitas ją papildo. Mano manymu, tai be galo įdomu – džiazo tradicijoje įprasta girdėti mažesnių sudėčių ansamblius, o čia dalyvauja didelis orkestras.
– Improvizuojant būna ir gana aštrių, disonansiškų epizodų, kurie mažiau įgudusiai ausiai skamba kiek chaotiški. Ką pasakytumėte klausytojams, ateinantiems į koncertą pasiklausyti vien grožio ir ausiai įprastos garsų tvarkos?
– Improvizacija galima palyginti su keliavimu. Kelionėje negali būti absoliučios tvarkos – tik kismas. Tačiau toks kismas yra harmoningas, juk smėlis, akmenys, sausos šakos, žuvėdra danguje – visa tai tarpusavyje dera konkrečioje erdvėje. Klausytoją galime vesti tiesiai, lyg magistrale, bet galime plukdyti upe, vesti vinguriuojančiu mišku, pieva, stebėti nuvirtusius medžius ir paukščius. Jei klausytojas visa tai fiksuoja, suvokia kūrinio virsmą, tuomet atlikėjo tikslas yra pasiektas. Jei kelionė įvyksta, vadinasi, buvo verta ateiti į koncertą.
* * *
Artimiausi festivalio „Vilnius Winds“ koncertai:
Rugsėjo 13 d., 19 val., Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia – „Tuning in“. Dmitrijus Golovanovas ir Rygos orkestras; rugsėjo 22 d., 19 val., klubas „Legendos“ – Rafailas Karpis ir Nora Petročenko pristato Kurto Weillio programą „Rugsėjo dainos už tris grašius“ (Lietuvos simf. pučiamųjų orkestrui diriguoja Vytautas Lukočius); rugsėjo 28 d., 19 val., kultūros baras „Kablys“ – „Grab it, Mozart!“ (Lietuvos simf. Pučiamųjų orkestrui diriguoja meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas); rugsėjo 30 d., 19 val., Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Šokio teatras – „Asphalt Coctail“ (Lietuvos simf. Pučiamųjų orkestrui diriguoja meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas).