Lapkričio 30 – gruodžio 4 d. „Toskos“ spektaklių, o taip pat ir gruodžio 14 d. „e-Carmen“ pasirodymo šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas – vienas įdomiausių šios išskirtinės profesijos atstovų, dirbantis įvairiausiose kultūros ir pramogų srityse.
Dažnai besilankantiems teatre, ar jame dirbantiems, E. Sabaliausko pavardė atrodo lygiai taip pat savaime suprantama, kaip ir pati šviesa scenoje. Artimųjų ir draugų vadinamas Augiu, pats šviesų dizaineris nustemba suskaičiavęs, jog šiame darbe jau yra daugiau nei dvidešimt metų, o juk ir prasidėjo viskas neplanuotai...
„Jau įsibėgėjus mano karjerai, Operos ir baleto teatre su Oskaru statėme Donizetti „Meilės Eliksyrą“, žmonės atsakingi už operos reklamą paprašė aprašymo apie save, jį pradėjau: „Šviesą pirmą kartą pamačiau 1973 m...“ Tiek ir užteko, – gavau atsakymą, kad jie patys kažką parašys, – ne tas formatas. (Juokiasi.)
Iš tikrųjų viskas prasidėjo 1993 m. pradžioje, po trijų mėnesių (tiek galiojo viza) grįžus iš Berlyno. Tikslo stoti į universitetą neturėjau, o pinigėlių reikėjo. Tada laisvalaikį mėgdavau leisti Pilies gatvėje ir jos apylinkėse, dabartiniame prezidentūros kiemelyje ir aplink. Iš vietinių pažinojau tokį „Adolfą“, kuris neatsitiktinai irgi buvo Augis, net gimęs tą patį mėnesį. Jis tada dar dirbo Akademiniame (dabar – Nacionaliniame, – aut.) dramos teatre ir manęs paklausė, gal noriu „prožikus patampyt“. Nuėjau. Tokia buvo pradžia.“
Ir niekas niekad nesužinos daugiau. Minimalizmą mėgstantis Augis taupus visais aspektais: per paskutinius aštuonerius metus tikriausiai nesu jo mačiusi vilkint kitokios, nei juodos spalvos rūbais, o turiningų pokalbių pabaigoje supranti, jog tikriausiai pats plepėjai daugiau, kol jis klausėsi ir pasakė kelias esmines savo mintis.
„Minimalizmas man labai patiko net tada, kai dar nežinojau, kas tai yra. Pankų, metalistų laikais, kai visi dekoruodavo savo aprangą, man užtekdavo tik vieno užrašo ar eilutės kniedžių. Gal dėl to, kad nemėgstu dėmesio. Manau, kad kalbėti turi žmogaus darbai.“
Kol kas taip ir yra, sunku net būtų rasti interviu su Augiu, todėl, bandau knaisiotis kiek ankstesniuose laikuose, – juk prieš prožektorių „tampymą“ ir metalistus turėjo būti dar kažkas...
„Nuo pat mažumės mėgau piešti. Kad ir kaip mano tėtis bandė iš manęs sportininką padaryti, aš lankydavau piešimo būrelius, žinoma teko nemažai sportuoti, bet buvau ištikimai linkęs į dailę, tad atėjus į teatrą problemų su kompozicija ar spalvomis neturėjau. Ir pats tėtis, nors baigęs du aukštuosius inžinerijos srityje, labai mėgo piešti. Pieštuku galėjo tobulai atkartoti gražią portretinę mamos nuotrauką ir man vietoje flomasterių siūlydavo pieštukus. Tai šiandien labai vertinu. Šviesos iš tiesų yra labai panašu į tapybą, manau, kad baigęs karjerą turėčiau imti tapyti...“
Su šypsena, bet tikriausiai rimtai nuskamba paskutinė jo mintis. Nors niekas šeimoje nebuvo susijęs su menais, Augio tėtis buvo ir didelis melomanas. Galvoje ima dėliotis dėsniai, – niekas nevyksta be reikalo... Bet nejaugi viskas taip paprastai ir klostėsi? Mėgau piešti – atsidūriau šviesų „tapyboje“?
„Viskas tiesiog sukrito į vieną vietą. Matyt, man tiesiog pasisekė. Bijau prisikalbėti, bet gyvenime man viskas dėliojasi gana paprastai. Jei atvirai, – net nežinau, kaip baigiau mokyklą, nors niekad nebuvau dvejetukininkas, bet per daug pastangų taip pat neįdėjau. Jei ir turėjau problemų mokykloje, tai tik dėl drausmės – vis prie „blogiukų“ būdavau. Buvom tada ir metalistais, protestavom...bet čia jau kitos istorijos.
Jau dirbant su šviesomis mano pirmu mokytoju tapo Algis Jovaiša. Jis manyje kažką pamatė, prie šviesų pulto pasodino. Mano pirmas vestas spektaklis Didžiojoje scenoje buvo „Žaldokynė“, kur buvo vos 4 šviesų numeriai: rytas, diena, vakaras, naktis. Atrodo tiek nedaug, bet vis tiek gal ir sudrebėdavau rankenėlę stumiant. O dar įspūdis pirmą kartą į operatorinę atėjus... Tada spektaklius vesdavo tokia Marytė, kuri prie pulto sėdėdama veiksmo metu dar ir megzdavo... Jau tada man tai atrodė keistai. (Juokiasi.) Iš tikrųjų, ji mane išmokė su tuo pultu dirbti.
Kas įdomu: spaktaklio programos buvo saugomos audio kasetėse ir į pultą perkeliamos iš šalia stovinčio kasetinio „Grundig“ magnetofono. Kartais naktimis su kolegomis užsibuvę teatre iš jo „nelegaliai“ ir muzikos paklausydavome.
Teatre pas apšvietėjus buvo viena knyga – „biblija“ – Jovaišos knyga. Ten buvo sudėti visų spektaklių apšvietimo planai. Kartą jis, išvažiuodamas į gastroles su Mažuoju teatru, davė man tą knygą ir sako: turėsi sušviesti „Lietaus pardavėją“. Buvo tikras šokas, bet ramybės ir susikaupimo dėka viskas išsisprendė kuo puikiausiai. Atsimenu ir pirmą savo rimtesnį spektaklį „Plėšikas Hocenplocas“, kuriame vaidino a. a. Saulius Mykolaitis...
Teatre buvau tik pusę metų ir mane paskyrė vietoje darbe (dėl nežinomų, bet įtariamų priežasčių) nepasirodžiusio kito apšvietėjo. Vėliau, matyt, gandų lygyje, pasklido žinia apie naują apšvietėją, o jau 1994 m. dirbau su Oskaru Koršunovu. Dar vėliau, pamenu, tuometinis teatro meno vadovas Jonas Vaitkus norėjo mane siųsti mokytis šviesos meno ir techninių subtilybių į Daniją, bet aš jau buvau per daug užsiėmęs ir įklimpęs į teatrą, – niekas manęs nebeišleido.“
– Iš tiesų, ypač Lietuvoje šviesų dailininko profesijos niekur nėra mokoma, – viskas ateina tik per praktiką. Kaip jaunam žmogui, neseniai nešiojusiam prožektorius, staiga atsirinkti, su kuo dirbti verta, o su kuo – ne. Juk tai – ir estetikos, meninio skonio skirtumai?
– Dabar jau kuriasi naujos mokyklos, KTU ruošia apšvietimo dizaino programą, prie kurios ir aš prisidėjau. Žinoma, tai – dėmesio reikalaujanti profesija, nes turi labai gerai įsiklausyti ir suprasti režisierių, kurio skoniui kartais gali net nepritarti. Už tai stengiesi dirbti tik su tais, su kuo susišneki iš pusės žodžio, su kuo bendravimas vyksta daugiau „jutiminėje erdvėje“. Bet pasitaiko visko.
Aš kažkaip bandau atsirinkti. Orientuotis teatro rinkoje, kūrėjuose imi tik su laiku. Kad ir kiek domėtumeisi, vis viena koncentruojiesi į išgrynintas patirtis, rekomenduotinus kūrinius. Manau, kad mes tikrai mažiau spektaklių peržiūrime, nelakstome tiek, kiek aktoriai, daugumai kurių svarbus kiekvienas įvykis teatre.
O tam, kad tobulėtum, turi atsidurti pas tam tikrus žmones. Man pasisekė, kad mano atveju tai buvo Koršunovas. Atsimenu kartu su A. Jankausku darėme „P.S. byla O.K.“ šviesas ir viskas ten visai neblogai pavyko. Taip ir pasiskirstėm šviesti, – vieną spektaklį jis, kitą – aš.
Po vieno spektaklio atėjo teatrologė R. Vanagaitė ir paklausė, kas darė šviesas, nors tuo metu dar apskritai nedaug kas domėjosi šitais dalykais. Tą dieną pulte buvo Audrius. Taip jis nukeliavo pas Eimuntą Nekrošių, o aš likau pas Koršunovą. Ir tikrai gerai, – čia galėjau pilnai realizuoti savo idėjas, atitiko mūsų stiliai, man pačiam atrodo, jog mano darbo ir bandymų periodas su juo buvo pats geriausias. Jam patiko tai, ką aš dariau, nors buvau dar tik pradedantis, bet tai buvo ir jo paties teatro užuomazgos.
– O ką šiandien galėtum vadinti savo įkvėpimu?
– Labai stengiuosi tokiais dalykais neužsikrauti. Labiau domiuosi muzika, nei šviesomis. Šiaip akį traukia R. Castellucci, R. Wilsono sprendimai. 93-iųjų pavasarį, praėjus keliems mėnesiams nuo mano darbo teatre pradžios, man akis atvėrė LIFE festivalis, o ypatingai Britų spektaklis „Krokodilų gatvė“, kurį žiūrėjau penkis kartus, – labai subtilus darbas. Minimalizmas man yra priimtiniausias. Minimize to maximize, juk supranti... Be to, manau, kad dirbant reikia vis prisiminti, jog begaliniai bandymai tobulinti kūrinį, gali jį ir sugadinti.
Mano idėjos gimsta, ateina iš kažkokių gal net keistų konceptualių menų, muzikos. Per muziką kartais net atsirenku žmones, su kuriais noriu dirbti. Vilius Vilutis (šiuo metu LNDT šviesų dailininkas), pavyzdžiui, irgi atsirado daugiau per muzikinius projektus, tada aš jam sakiau: „Gal nori patampyti prožikų?“ (Juokiasi.) Iš tiesų, tokiais momentais ėmiau suprasti, kaip mane patį į visa tai įtraukė.
– Bet kaip iš tiesų pamatyti, jog žmogus tinkamas tokiai profesijai?
– Pirmiausia, jau praktikoje patikrinta, kad kas daug šneka – mažai daro ir atvirkščiai. Todėl man patikimesni visada atrodo tylūs ir darbštūs žmonės. Bet šiaip matosi, kas linkęs imtis daugiau veiklos, o kas – kratosi atsakomybės. Kitam yra paprasčiau pavynioti kabelį, net ir pats mane atvedęs „Adolfas“ sakydavo: „Man nereikia sėsti prie pulto, man ir taip užtenka“. Matai kas rodo iniciatyvą. Aš pats, atrodo, tiesiog pasidaviau pasiūlymams. Vėliau jau pats formuodavau dideles komandas.
Būna, kad žmones atrandi tokiose situacijose, kai jau viskas paruošta, bet sudėlioti paskutinius štrichus, iki idealaus varianto, dar reikės praleisti kone pusę paros dirbant. Žinoma, kad niekas nenori su tavim pasilikti dar per naktį, bet va išlenda vienas raudonskruostis veidas ir sako – aš galiu. Po truputį su jais imi dirbti daugiau, jie įgauna įgūdžių, techninių žinių, domisi, jais pasitiki, matai, kad gerai einasi ir pradedi jiems perduoti kai kuriuos savo darbus. Taip žmonės čia ir atsiranda... O skonis, manau, yra suformuojamas dalykas, na, žinoma, kažkas turi būti užkoduota prigimtyje.“
Tai, kas atrodė sunkiai paaiškinama, išsivysto į gana platų mūsų pokalbį apie apšvietimo profesijos subtilybes Lietuvoje. Kuo daugiau kalbamės, tuo aiškiau suprantu, kad visgi šviesų dailininkai čia – lyg atskiros salos: nuo nieko nepriklausomos, niekaip nesusijungiančios.
„Kaip kas nors gali jungtis, jei net mokyklos vienos nėra? Pavyzdžiui, Prancūzijoje sistema yra tokia, kad pirmiausia visus aktorius, režisierius, dailininkus, apšvietėjus ir t.t. suvaro į vieną krūvą, jie verda viename katile ir tik tada juos išskirsto. Taip jie supranta, kas yra kas ir tik tada daro savo. Todėl Prancūzijoje atstovui iš savo giminingos srities nepasakysi: šitas neįmanoma, čia kiekvienas supranta bent dalį kito darbo specifikos.
Žinau pagrindinius savo darbo principus, daugiausiai išmoktus dirbant su Koršunovu. Tai yra išsiaiškinti situacijos psichologiją, visas sudedamąsias dalis, tarkime, niekada nematomais nepalikti antraeilių personažų, juk kartais be jų daug istorijos veiksmo tiesiog neįvyktų, todėl stengiuosi visuomet į tai įsigilinti.
Tačiau, kaip ir kokiais principais dirba kiti mano srities atstovai Lietuvoje, kaip pasiekia tam tikrus rezultatus, man vertinti sunku. Visi renkasi skirtingus sprendimus, todėl turėti savo nuomonę apie matomus rezultatus galiu, bet apie darbo metodus – nelabai. Juk nėra taip, kad mes visi apšvietėjai susėstume ir diskutuotume kas kokią formulę naudoja savo kūryboje.
Kitaip mano gyvenime yra su muzika, paliečiu šią sritį, nes esu pats suorganizavęs ne vieną elektroninės muzikos renginį, bent kelis iš jų Šiuolaikino meno centre. Kitaip nei apšvietimo sferoje, su atlikėjais ir prodiuseriais daug diskutuojame, dalinamės apie patį muzikos gimimo procesą. Dažnai pats įvairiuose festivaliuose ar vakarėliuose mėgstu pasukioti vinilines plokšteles, kurių esu sukaupęs nemažą, vertingą kolekciją.“
Gerai, jau po kelintos užuominos pagaliau pereinam prie muzikos... Juk ne veltui Augio kelyje atsirado ir opera, – kartu su Vilnius City Opera jis dirba nuo „Visos jos tokios“ pastatymo 2013 metais.
„Savo muziką atradau per minimalizmą, dizainą... Atsimenu, kai buvau metalistas, o Šapas (Rimas Šapauskas) – pankas, sėdėdavom su chebra Antakalny ant garažo stogo, kartais ir kokią padangą padegdavom... Ir tada dėl jaunimui būdingo fanatizmo klausytis ko nors kito, nei visi, buvo lyg ir gėda, o mes su juo paslapčia klausydavom kokių depešų. Jei draugai būtų sužinoję, tikrai būtų palaikę mus išdavikais. (Juokiasi.)
Iki šiandien stilius man nėra svarbus, man svarbiausia, kad ta muzika šiauštų odą... Per „Trubadūrą“ taip ir nutiko. Operos klausytis išmokau tikrai ne per pirmą pastatymą, – tik vėliau pradėjau ieškoti niuansų, klausytis ir kitų atlikimų...“
– Kodėl sutikai dirbti operoje su Dalia Ibelhauptaite?
– Tiesiog buvo įdomu. Ji – viena režisierių, apie kurią visuomet girdi, žinai, kad jos teatre vyksta įdomūs dalykai. Nežinau, kaip ji mane atrado, bet buvo labai malonu sulaukti iš jos kvietimo.
– Galbūt jau šiandien galėtum įvardinti, kas operoje ryškiausiai skiriasi nuo dramos teatro?
– Kiekvienas darbas yra kitoks ir kiekviename iš jų man svarbiausia yra įsigilinti į istoriją ir ją papasakoti. Žinoma, operoje daug kas atrodo labai išdidinta, sutirštinta. Iš techninės pusės jau pirmame darbe susidūriau su solistų sceninių dūmų baime, kurios pagrindas man pasirodė visiškai psichologinis. Solistas dūmų gali net nepastebėti, nes jų scenoje bus visai nedaug, – vos vos paryškinti šviesų spinduliui. Bet jei tik jis pamatys dūmų mašiną, iš karto kils problema ir bus pasakyta, kad dainuoti jis negali. (Šypsosi.)
– Ir vis dėlto būtent opera, bet elektroninė – „e-Carmen“ – tapo tavo iš tiesų dideliu ir išskirtiniu darbu.
– Taip. Kažkodėl. Ir mane tai labai neramina. (Juokiasi.) O jei rimtai, tai šis darbas nėra pirmas tokio pobūdžio mano kūrinys, panašių reakcijų sulaukiau per kitą muzikinį renginį – „Naktinių personų“ 20-mečio turą.
Nors stilistiškai labai skirtingi, abu šie darbai žiūrovams paliko didelį įspūdį. Tai galėčiau paaiškinti per techninę prizmę. Dažniausiai tokių šou apšvietimas vyksta reaguojant gyvai pasirodymo metu, tačiau yra daug profesionalesnis būdas, kurį naudojau abiejuose minėtuose pasirodymuose, – išankstinis šviesų programavimas. Jis leidžia sinchronizuoti šviesas, muziką ir vaizdo projekcijas sekundės dalies tikslumu. Būtent tai man leido suvienyti šviesas su kitomis pasirodymo dalimis į vientisą simbiozę.
Žinoma, organizacine prasme daug kas priklauso nuo finansų, laiko ir suburtos komandos. „e-Carmen“ atveju tokio rezultato nebūtume pasiekę be man asistuojančio kolegos, perspektyvaus programuotojo Andriaus Stasiulio.
Po e-operos visi iš tiesų liko tokie sužavėti, susilaukiau labai daug liaupsių, žinučių – ypač nuo merginų. (Juokiasi.)
Augis skuba pridurti ir tai, kad dar daug ką „e-Carmen“ šviesose jis nori tobulinti, keisti, ypač kai jau bus paruošta nauja muzika, – Marijus Adomaitis naujins penktadalį viso kūrinio...
„Dirbdamas su elektronine muzika iš tiesų daugiau gilinausi nebe į siužetą, kuris visiems ir taip gerai žinomas, bet į muzikinius niuansus. Elektronika – man artima muzika. Ir pats Marijus sakė: „Aš ten tiek daug smulkių dalykų pridariau, o tu juos pastebėjai, išryškinai, parodei!“ Matyt ir jam buvo smagu. Šviesos tapo lyg vaizdo remiksu, klipu.“
Dar viena ryški Augio darbo dalis – ilgametis bendradarbiavimas su „Mados Infekcija“.
„Madoje man taip pat labai svarbi muzika. Šiandien jau sunkiai prisiminčiau, kaip viskas prasidėjo, bet tai – didelė mano darbo dalis. Per 15 metų nedirbau tik trijose „Infekcijose“.
Man tikrai dažnai sunku po ilgo laiko atkapstyti, kaip užgimė kai kurie projektai. Žinau tik tiek, kad be kai kurių labai svarbių žmonių pasitikėjimo, davusių laisvės man eksperimentuoti, nebūčiau čia, kur dabar esu. Ar tai būtų buvę „Radiocentro“ muzikiniai apdovanojimai, ar savo laiku labai ryškaus klubo „Gravity“ apšvietimo projektas. Labai smagu dirbti festivaliose „Sūpynės“, Opium klubo „Ant bangos“ – ten groja mano skonio muzika ir esu pats sau režisierius, darome įvairias instaliacijas, čia – labai daug vietos saviraiškai.“
Einant prie žmonių ir kiek asmeniškesnių temų, skubu pajuokauti, kad gal ir žmoną Ievą, žingsniuojančią Juozo Statkevičiaus podiumu, Augis madų šou rado?
„Pirmą kartą ją pamačiau per 2003 m. „Mados infekciją“. Nesu iš tų žmonių, kurie gatvėje pamatę gražią panelę puola prie jos pažindintis, pypsenti iš mašinos ar klausinėti, kur „biblioteka“. Per „Infekciją“ su Ieva persimetėme keliais žodžiais ir nuo tada pradėjome bendrauti. Mano gyvenime iš tikrųjų viskas turi susiformuoti iš lėto, – esu flegma..“ (Šypsosi.)
– Kiek laiko šiandien praleidi namuose?
– Tikrai daugiau, nei anksčiau, kai sudėjus visas gastroles, pravažinėdavau gerą pusmetį. Šis sezonas apskritai man gana ramus, galiu susikoncentruoti, daugiau laiko skirti šeimai.
– Ar tavo namuose – daug šviesos?
– Stengiuosi, kad būtų kuo daugiau skirtingų šviesos šaltinių, nors mūsų butas tikrai erdvus, Vilniaus senamiestis nepasižymi šviesa, dažniausiai namas stovi prie pat kito namo, todėl namie dirbtinės šviesos atsiranda daug, bet ji profesionali! (Juokiasi.)
– Kokius iš savo jau nudirbtų darbų paminėtum kaip labai svarbius ir koks darbas būtų tavo svajonė?
– Gyvenu be stabmeldystės, stengiuosi tokių dalykų nesureikšminti. Labiausiai įstringa, matyt, ne kokie geriausi, o tie, kurių metu prieini stadiją, kai atrodo, kad jau geriau dvi paras fūroj prie Baltarusijos sienos sėdėtum, negu kankintumeisi čia... Po tokio kritinio momento, didelės įtampos, kartais gimsta genialūs sprendimai ir tokie momentai suteikia didelį pasitenkinimą.
Vėlgi, man patinka konceptualūs sprendimai, kaip kartą su kolega Linu Kutavičiumi per šviesos instaliacijos festivalį pristatėme kūrinį „Rising“. Po žeme patalpinome didžiulį prožektorių, kurio galia pakankama apšviesti skrendančius lėktuvus, – atrodė, jog šviesa sklinda iš po žemės ir jungiasi su dangumi.. Projektas buvo skirtas artimam draugui, šviesų dailininkui a. a. Mindaugui Skuminui atminti.
Iš freelance darbų įsimintini užsakymai iš Maskvos renginių įmonės „Rise Entertainment“, vienas jų – Naujųjų metų renginys Tailande. Aplinkos apšvietimui buvo skirtas didžiulis dėmesys, pamenu, sugalvojau šviesų dizainą atskirai kiekvienai palmei. (Šypsosi.)
Kitas jų renginys – kasmetinis uždaras kostiuminis festivalis W. Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapno“ tematika, vykstantis įspūdingame Lermontovo dvare Maskvos pakraštyje. Tai – nemažas iššūkis apšviesti ežerą, miškus ir dvaro kompleksą, kad sukurtum įspūdį plačiai, renginių pasiūlos išlepintai, publikai.
Svajonė? Gal aš geriau parodysiu, įvardinimai dažnai sugadina įspūdį.