Po mėnesio repeticijų Vilniuje ir savaitės Italijoje “Meno Forto” trupė parodė Vicenzos žiūrovams spektaklį, Nekrošiaus sukurtą pagal Senojo Testamento “Jobo Knygą”. Ši Biblijos knyga, istorikų sutarimu parašyta penktajame amžiuje prieš Kristų, visuomet buvo ir yra vienas daugiausiai klausimų ir diskusijų sukeliančių Šventojo Rašto tekstų.
Skirtingų konfesijų teologai, literatūrologai nuolat ginčijasi dėl teksto kilmės, sandaros, jame užkoduotų prasmių. Požiūris į Žmogaus ir Dievo santykius, tikėjimo problematiką “Jobo knygoje” nuolat traukė ir filosofų dėmesį. Daugelis mato “Jobo knygoje” egzistencinės filosofijos ištakas. Žmogaus žemiškosios būties prigimtį, remdamasis Jobo istorija, nagrinėjo ir Antanas Maceina viename reikšmingiausių savo veikalų „Jobo drama“.
„Jobo knyga“ jau antras E.Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004 metais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal “Giesmių Giesmę“. Tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip jėgą kuriančią ir griaunančią likimus yra visų paskutiniųjų E.Nekrošiaus spektaklių varomoji jėga. Įžvelgti ir bent kažkiek apčiuopti subtiliausius žmogaus sąmonės ir pasąmonės virpesius režisierius siekė ir Goethe‘s „Fauste“, ir Dante‘s „Dieviškojoje komedijoje“, ir Maskvoje sukurtame Camus „Kaliguloje“.
„Jobo knyga“, kaip ir šį pavasarį Lietuvos žiūrovams parodytas Dante‘s „Rojus“, buvo kuriamas galvojant apie labai specifinę Teatro Olimpico sceninę erdvę, kurioje išsaugotos 16-ojo amžiaus dekoracijos. Iš vienos pusės teatro-muziejaus atmosfera pribloškia čia patekusius žiūrovus ir nuteikia pakiliai, iš kitos – ji riboja teatrinį veiksmą tiek menine, emocionalia prasme, tiek ir techniškai.
Teatras yra saugomas UNESCO ir griežtomis taisyklėmis nustatyta ko scenoje negalima daryti. Todėl spektaklyje svarbiausias vaidmuo perteikiant režisieriaus mintį žiūrovui tenka aktorių vaidybai ir jų sakomiems tekstams. Nors Senojo Testamento tekstai ir juose liečiamos temos nėra paprastos ir vienareikšmės, žodžiai, kuriais jos yra pasakomos skamba nuo scenos be galo žmogiškai ir atrodo giliai sujaudino ir palietė kiekvieną žiūrovą asmeniškai. Daugelis jų klausydami lietuvių aktorių tariamų tekstų intonacijų ir skaitydami itališko vertimo titrus, išgirdo žodžius ir mintis, kuriuos ir patys sau ne kartą yra sakę ar bažnyčioje, ar vėlai vakare, prieš užmiegant, ar nemigo naktimis.
Dievui adresuoti Jobo klausimai: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“ tikrai nėra tik iš aukštosios filosofijos sferos ir yra labai artimi ir skausmingi kiekvienam siekiančiam gyventi sąmoningai ir sąžiningai. Šie žodžiai net italams, dar vis išoriškai trykštantiems gyvenimo džiaugsmu, smigo giliai į širdis, kur slypi nemažai nuoskaudų ir nerimo dėl ateities. Minimalistinė scenografija (dailininkas M.Nekrošius), tikslios kostiumų detalės (dailininkė N.Gultiajeva), subtilūs muzikiniai akcentai (Leon Somov), drąsi bei skoninga aktorių vaidyba ir E.Nekrošiaus ypatingas dėmesys mažiausiai sceninio vyksmo detalei, nukreipiančiai žiūrovo mintis ir jausmus tikslia kryptimi, sujungė „Jobo knygos“ žodžius į galingą ir stebinantį reginį, kurį Italijos žiūrovai stebėjo visiškoje tyloje, kartais vos vos šypsodami, kartais giliai susimąstę. O užgesus rampos šviesai tik po kelių sekundžių išraiškingos pauzės pratrūkdavo audringais aplodismentais lietuvių aktoriams.
„Jobo knygos“ premjera Vicenzoje sulaukė ne tik Venecijos regiono, bet ir nacionalinės žiniasklaidos žurnalistų dėmesio. Vienas įtakingiausių Romos teatro kritikų ir analitikų Renato Pallazi savo recenziją savaitraštyje „Il Sole 24 Ore“ pavadino „Dvasingasis Nekrošius“. Jo nuomone „Jobo knyga“ yra labai galingas spektaklis, nežiūrint to, kad tai „hermetiškas“, subjektyvus kūrinys, reikšminga lietuvių režisieriaus vidinių ieškojimų kelio atkarpa, kuriai netrūksta genialumo. Šiaip jau santūrus kritikas negaili gerų žodžių Jobo vaidmenį sukūrusiam Remigijui Vilkaičiui, kuriam, anot Pallazi, pavyko sukurti universalų kančių, naikinimų, persekiojimų, kurių pilna žmonijos istorija, aukų, nuolat klausiančių kodėl joms teko toks likimas, archetipą. Kritikas pripažįsta, kad toks spektaklis nėra lengvas italų žiūrovams, pratusiems teatre atsipalaiduoti, bet tuoj pat tvirtina, kad „Jobo knyga“ savo atviru, pažeidžiamu skausmu nepalieka salėje nė vieno abejingo.
Salvijus Trepulis spektaklyje brandžia vaidyba įkūnija Dievo personažą, Vaidas Vilius – Elifazo. Taip pat spektaklyje vaidina Vygandas Vadeiša (Šėtonas), Darius Petrovskis (Bildadas), Beata Tiškevič ir Marija Petravičiūtė.
Šią savaitę „Meno Forto“ trupė grįžta į Vilnių, kad pradėtų sezoną Lietuvoje, spektakliais „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ Rugsėjo 28, 29 dienomis Nacionaliniame dramos teatre. Spalio pradžioje abi Dante‘s poemos dalys jau bus vaidinamos Sankt Peterburgo „Baltijskij Dom“ festivalyje, kuriame Nekrošiaus teatras tradiciškai laukiamas kasmet jau bemaž 20 metų.
Režisierius E.Nekrošius kol kas lieka Italijoje tęsti savo meno vadovo misijos ir dirbti su italų aktoriais.