Galbūt metas į švietimo programas įtraukti ir tolerancijos pamokas?
Visgi, kompozitorė ir vokalistė Eglė Sirvydytė teigia, kad geriausias tolerancijos mokytojas šiandieniame pasaulyje sau esi tu pats. Anot pašnekovės, pirmiausia, svarbu išmokti toleruoti dalykus savyje. Mažus dalykus: akmenėlį bate, kažko neturėjimą, kažko perteklių. Tada išmokti toleruoti kito mažus dalykus. Kito vėlavimą, piktą žvilgsnį, ir tai, kad kitas elgiasi ne taip, kaip Tu norėtum. Leisti kitam būti taip, kaip jis nori, pasirenka. O tai tolygu mokytis toleruoti didelius dalykus – nesuvaldomą stichiją, pasaulio dėsnius ir tai, kas Tau nepaklūsta ar nuo Tavęs skiriasi.
- Egle, pusę metų gyvenai Kinijoje. Koks jausmas, kai į tave nuolat žvelgiama kaip į „kitokią“, „nepriklausančią šitai erdvei“?
- Galbūt tai kels nuostabą, bet Kinijoje nesijaučiau aukšta! Tai buvo vienintelis pusmetis gyvenime, kuomet jaučiausi tokia... kaip čia išsireiškus... ateiviška būtybė. Mano ūgis buvo tik vienas iš dešimties skirtumų, skiriančių mane nuo vietinių. Garbanoti plaukai, stilius (suknelės, sijonai), papuošalai ir makiažas, balso tembras (gerokai žemesnis už kino vyro), manieros, gyvenimo būdas, požiūris į dalykus... Per dieną išgirsdavau šimtus garsiai apie mane šūkčiojančių gatvėje: be baimės švelniai mėtydavo į mane pastabas, nustebimus, spėliones... Žinoma, kiniškai. Juokas ir kitų, atkreipusių dėmesį, susidomėjimas sausakimšose gatvėse nuvilnydavo ne vieną šimtą metrų. Nors kinai nė nenutuokė, kad aš suprantu jų žodžius (tuo metu studijavau kinų kalbą Jilin universitete), kartais mandagiai patikslindavau savo kilmę: „Ne, nesu iš Rusijos, esu iš Lietuvos...“, arba atliepdavau į nuolatines pastabas apie ūgį: „Taip, aš tikrai aukšta, o Jūs – Jūs, pone, tikrai žemo ūgio!“ Po tokių mano replikų gatvėmis risdavosi juoko banga, niekas neįsižeisdavo, tik labai nustebdavo, kad štai ši būtybė supranta kiniškai?!
Jau po pirmų savaičių suvokiau, kad artimiausias pusmetis bus pripildytas ypač didelio ir skvarbaus vietinių dėmesio mano atžvilgiu. Kartais būdavo linksma ir malonu, bet daug dažniau jausdavausi sutrikusi. Būna gi dienų, kai nori tapti nematomu, paprastu žmogumi. Niekam nepastebint, nutykinti į turgelį, nusipirkti daržovių, dantų pastos ir niekieno nepastebėta grįžti į bendrabutį. Tačiau kiekviena kelionė iš studentų miestelio tapdavo savotišku išbandymu. Tokiomis dienomis atlaikyti tuzino kinų dėmesį ir klausimus, net ir nuoširdžią nuostabą, būdavo tikrai nelengva.
Per tą pusmetį patyrus nemažai to svetimumo ir atstumo jausmo, šiandien galiu drąsiai sakyti, kad būti holivudine žvaigžde nėra paprasta. Suprantu, kam yra kapišonai ir tamsinti saulės akiniai. O didelis dėmesys ir nuolatinis kitoniškumo jaumas ilgainiui vargina, liūdina ir kaupiasi į sunkų vienišumo debesį.
- Kaip vertini žmonių skirtybes – rasės, tikėjimo, lytinės orientacijos, tautines-etnines?
- Net jei šiuolaikinis pasaulis diktuoja vienodas drabužių, namų, pomėgių, elgesio madas ir modelius, o pusė planetos esti savanoriškai susijungę į vieną didelį socialinį tinklą, kuriame dalijasi informacija ir vienodinasi (ar bent jau koreguoja) vieni kitų požiūrius į įvairiausius reiškinius ir dalykus, pasaulis vis dar yra skirtingas ir be galo įvairus. Ir man rodos, kad toks dar išliks bent kelis šimtus metų. Nes mūsų savimones veikia ne tik skaitmeninė, bet ir fizinė aplinka. Pavyzdžiui tas, kuris augęs dykumoje, karštyje, truputį kitaip jaus pasaulį nei tas, kuriam buvo sekamos pasakos apie miškus, jūrą ir pagoniškas dievybes.
Kaip visa tai vertinu? Grožiuosi, stebiuosi, džiaugiuosi. Ir jei kas liūdina, tai tikrai ne pačios skirtybės, o žmonių baimė ir iš jos kylanti agresija kito atžvilgiu. O čia jau kaip pažiūrėsi: per mikroskopą – mes visi be galo skirtingi, per makroskopą – mes visi veik vienodi, visi apie tą patį. Tai kokią aš teisę turiu sakyti, kad mano skirtybės svaresnės ir vertesnės gyvuoti nei kito, gretimai esančio? Ir juk galiausiai – žmogus ne pagal odos spalvą, rasę, tikėjimą geru, doru vadinamas, o pagal veiksmus ir poelgius. Derėtų daugiau apie tai svarstyti, kalbėti, rašyti.
- Kaip manai, ar besaikis atvirumas „visokiems“ ateityje nepakenks mūsų unikalumui, mūsų „lietuviškam“ genofondui?
- Prieš kurį laiką skaičiau bičiulio Vytauto V. Landsbergio ruošiamą spaudai straipsnį. Ir jis ten cituoja Gedimino laiškus, rašytus Europos miestams, kviečiančius amatininkus, pirklius, dvasininkus atvykti ir apsigyventi tuometinėje LDK teritorijoje. Ypač įstrigo vienas sakinys, kuris pasirodė svarbiausias, ir šiandien toks mums visiems aktualus.
Cituoju: „Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir pasveikinimą. Mes kviečiame vyskupus, kunigus, bet kokio ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas. Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą, valdas ir visą karalystę.“
Kuris sakinys? Paskutinis. Tad Jums leidus, keliu retorinį klausimą: kurioje vietoje ši sąvoka – geros valios žmogus – šiuolaikinėje mūsų visuomenėje? Pora valstybinių premijų, tiesa, kasmet būna įteikiama, pora auksinių sagių kasmet būna įsegama. Bet ar jos turi tikrąją vertę? Ar matėte vaikų būrį, kalbantį apie norą užaugus tapti geros valios žmonėmis!? Absurdiškai skamba, ar ne?
Aš kalbu apie tą subtilų tarsi visiems suvokiamą gerbtiną svorį ir kasdien viešojoje erdvėje arba dialogų kasdienybėje vartojamą šios savokos dažnį bei kiekį. Ir kodėl tik atsivertusi kažkokiu neapsakomu taurumu parašytus istorinius tekstus, randu įkvėpimą veikti ir mokytis? Gal todėl, kad manęs visai neįkvepia ir saugiai nenuteikia šiandien dažniausiai besikartojančios sąvokos: technologiškai išsivysčiusi, ekonomiškai aprūpinta... Valstybė. Ir kai gerai pagalvoju, savo svarbiausius: namus, mylimus, vaikus, šalį, patikėčiau būtent geros valios žmonėms. O jei tokių – geros valios žmonių – visa šalis?..
Bijau „unikalumo“, genofondo, kupino neapykantos ir kovos dėl galios. Noriu, linkiu ir geidžiu šalies, pilnos „geros valios“ žmonių, kurių ekonominiai, socialiniai, emociniai ir visi kiti ryšiai būtų paremti aukštesniais už savo ego siekiais bei bendrystės principais.
- Iš ko, tavo nuomone, kyla diskriminacija, „kitokių“ baimė, netolerancija?
- Diskriminacija prasideda nuo patyčių televizijoje, šeimoje, patyčių „normos“ mokyklose. Nesutiksi nė vieno dvimečio mažylio, su neapykanta žvelgiančio į kitą, kitokį. Jo veide aptiksi nuoširdžią nuostabą, bet ne neapykantą. Ji formuojasi žmogui augant, paklūstant esamai bendravimo kultūrai, atkartojant kito (vyresnio ar galingesnio) elgesį.
Manau, kad tie, kurie dar nepažįsta savo širdies, jie pirmieji atsiduria tų, nekenčiančiųjų, gretose. Antrieji neapykantos zonoje atsiduria, pabuvę tarp engiamųjų, taip pat dar nepažinę savo širdies. Sakydama „pažinti savo širdį“, turiu omeny, suvokti save ir leisti sau būti mylinčiu, dėkingu, draugišku, padedančiu. Jei žmogus praktikuoja šiuos žingsnius, širdies centras pradeda labai stipriai veikti.
Širdies centras yra esminis žmogaus žmogiškumo (esmės) centras. Neužtenka mokėti skaičiuoti, skaityti, rašyti, būti apsukriam, apsiskaičiusiam. Neužtenka gyvenime įdarbinti tik galvą ar fizinį kūną, kaupti materialias gėrybes ir tenkinti savo ego užgaidas. Tiek pat (ir dar daugiau) dėmesio turi būti skiriama širdies (atjautos) veiklai. Štai, turime rankų, kojų, nugaros raumenis. Jei jų nenaudosime, jie atrofuosis. Su vidinėmis galiomis yra panašiai. Naudojami, mankštinami, jie stiprėja, ir tai yra duota kiekvienam.
Stebiu šį fenomeną, dirbdama su vaikais, jaunimu, studentais, suaugusiaisiais. Jau keletą metų organizuojame į savęs pažinimą orientuotas patyrimines stovyklas. Jų metu skiriame laiko viskam: ir susitikimams su šviesiais, išmintingais, daug pasiekusiais žmonėmis, ir žaidimams, naktiniams žygiams, ir tarpasmeniniams procesams, kurių metu iš naujo mokomasi dėkoti, nusilenkti, pasakyti komplimentą, rasti savyje privalumus ir stiprybes, įveikti iššūkius. O visų svarbiausia pridėtinė vertė įvyksta tarsi savaime – kuomet žmogus pajunta besąlyginę bendrystę su kiekvienu stovyklos dalyviu. Tik svarbu sukurti palankią terpę laikytis pagarbos, atjautos, dėkingumo, pozityvumo principų. Va tada žmonės pradeda pažinti savo širdį ir jos galias ir teikiamą nesibaigiantį malonumą. Ir aš kalbu visai nesimboliškai. Kalbu apie tikrą, natūralų kaifą, kurio nebūtinai patirsi mokykloje, darbe, ne visada šeimoje. Ir tik šitas natūralus kaifas, kylantis iš bendrystės (ir uždarantis duris visoms galimoms diskriminacijoms), gali konkuruoti ir nugalėti svaigalų, neapykantos, patyčių kultūras. Kurių visų pastarųjų pamatas – laimės ir meilės trūkumas.
- Tavo nuomone, kas galėtų būti toji universali prieiga, atskaitos taškas, kalbant apie toleranciją?
- Mokymasis meilės ir atjautos. Ir tokiai veiklai, vienijančiai, auginančiai, skatinančiai, mokykloje turėtų būti skiriama lygiai pusė pamokų. Kaip? Leiskit, sugalvosim. Kartais imu svajoti... O kuo labiau svajoju, tuo realiau visa ima atrodyti. Įsivaizduokit. Mokykloje pusė laiko mokomasi sutarti, draugauti, atleisti, džiaugtis... Viso to mokomasi per įdomias, įtraukiančias veiklas, darbus, iššūkius, užduotis, keliones, išbandymus. Toji pusė laiko asmenybei augant tampa natūralia kasdienybės dalimi. Įsivaizduokite, kaip toji karta užaugusi konstruoja savo kasdienybę? Tikriausiai visai kitaip formuluoja vertybes, visuomenės teisių ir pareigų principus? Tikriausiai visai kitokius kelia švietimo tikslus, o gal ir valstybės ar viso pasaulio vairalazdės kryptį? Ir tai, kas „savaime suprantama“, pradeda kisti.
Ir gal tada ateis diena, kuomet nebereikės naikintuvų, atominių ginklų, nebereikės pulti ir niekam nuo niekieno gintis. Utopija? Dievaži, visai ne.
- Viena iš tavo gyvenimo paskirčių – muzika. Kaip galėtum susieti muziką ir toleranciją?
- Groti vieną ir tą pačią natą. Pradžioje ji visus nervintų. Tada imtų raminti. Tada visi imtų klausytis ir girdėti kiekvienąkart tą natą nuskambant kitaip. Po kurio laiko klausytojų smegenys pradėtų kurti papildomus garsus, atitariančius tąjai mano grojamai natai. Klausytojų galvose pradėtų groti ištisi nesuvaldomi orkestrai. Tuomet klausytojas staiga imtų ir pamestų tą nuolatos skambantį garsą ir imtų girdėti už lango čiulbantį paukštį, besikalančią žolę, už sienos vaikštančią moterį. O tada aš nustočiau groti, ir nuskambėtų pati didžiausia ir gražiausia nata: ty-la. (...) Taip jau yra – po didelio chaoso, net ir po gražiausios simfonijos, vienas nuostabiausių momentų būna išgirsti tylos natą. Taip ir su tąja tolerancija. Kas iš to mano supratimo (muzikos), jei pats dailiausias garsas bus tai muzikai nutilus.
- Pabaigai – klausimas su šypsena: ar aplinkiniams lengva tave pačią toleruoti?
- Mokausi būti džiaugsminga ir laiminga taip, kad kitiems su manimi ir šalia manęs būtų dar džiaugsmingiau ir geriau. Mokausi gyventi taip, kad nesuteikčiau kitiems kančios. Labai pamažu pamažu pamažu. Ir labai tikiuosi, kad jiems, aplinkiniams, su manimi vis lengviau!
Ačiū už pokalbį.
Šis interviu parengtas Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009–2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „ESu“ iniciatyva. Projekto „ESu“ tikslas – kurti saugią, tolerantišką aplinką Lietuvoje gyvenantiems užsienio piliečiams.