Kamerinė opera „Meilės legenda“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino poemą „Žilvinas ir Eglė“ jau buvo pristatyta Marijampolėje, tačiau Juodkrantėje ji bus kitokia pirmiausia dėl scenos ir aplinkos – ošiančių pušų, vėjo ir žvaigždėto dangaus. Spektaklio kūrėjų tikslas – ne chrestomatinis-folklorinis ar iliustratyvus legendos atkūrimas, bet, atsirėmus į savo tautos palikimą, per muziką, balsą ir judesį pateikti temas ir problemas, suprantamas ir išgyvenamas šiandienos visuomenių visame pasaulyje.
Pagrindinė kūrinio ašis yra tyra, besąlygiška, pasiaukojanti meilė, kuriai neleidžia skleistis netolerancija kitaip mąstantiems, segregacija ir opi tema tarp jaunimo – patyčios ir neapykanta.
Tradicinėje visuomenėje auganti Eglė pamilsta Žilviną, kuris legendoje yra žalčių karalius. Pagal šiandienos standartus – tai tiesiog nesuprastas, nepritampantis jaunuolis. Dviejų žmonių meilė aplinkinių netoleruojama ir smerkiama, todėl viskas baigiasi tragiška Žilvino žūtimi...
Be šio spektaklio tradicinis, jau 25-asis kamerinės muzikos festivalis „Kuršių nerija“, prasidedantis rugpjūčio 5-ąją, publiką kviečia į labai skirtingas programas Kuršių nerijoje ir Palangoje.
– Edmundai, esate kamerinės operos „Meilės legenda“ idėjos autorius. Dainavimo jums per maža, reikia ir kitokios kūrybos?
– Esu nenuorama, man nepakanka tik dainuoti. Smagu, kad mano rengiamame „Šv. Jurgio meno sezone“ Marijampolėje pačiam tenka užsakyti ir įkvėpti ne vieną kūrinį, ieškoti, kaip pateikti idėją. Kompozitorė Zita Bružaitė, kai jos prašiau parašyti „Fides nostra“ (liet. mūsų tikėjimas) – puikų kūrinį pagal palaimintojo Jurgio Matulaičio dienoraščius, – išklausiusi mano pasakojimų, kaip viską įsivaizduoju, prapliupo juoktis: „Tai tu gal ir parašyk? Juk geriau žinai.“ Bet pats rašyti negaliu ir nežadu – kiekvienam savo.
Ir šįsyk, prieš pirmąsyk atliekant „Meilės legendą“ Marijampolėje, visiškai atsidaviau savo kūrybai, režisierei-choreografei Aušrai Krasauskaitei palikdamas erdvę dirbti. Žinoma, pačioje pradžioje papasakojau, ką noriu parodyti, išreikšti aš. Su V. Mykolaičio-Putino kūryba esu susidūręs jau nuo seno – dar mokykloje ir studijų metais teko skaityti jo prozą ir poeziją. Apskritai laisvalaikiu, kad ir kiek jo turėčiau, mėgstu skaityti, ieškoti kūrybinių minčių, impulsų.
Kamerinės operos pagal poemą „Žilvinas ir Eglė“ idėją nešiojausi keletą metų, tik gal vis nerasdavau žmonių, kurie išpildytų mano lūkesčius, menines išraiškas. Iš šono tyliai pasiklausydavau, kas vyksta, kas ką daro aplink, dėjausi viską į galvą. Ta tema pastatytas ne vienas spektaklis, pagal šią poemą pastatyta opera, bet aš, kaip kūrėjas, turiu teisę ją matyti savaip. Pati poema „Žilvinas ir Eglė“ man pasirodė labai kamerinė, viskas joje atskleidžiama per vidinius žmonių išgyvenimus. Į didybę, mastelį nebuvo rašoma. Mūsų su Kristina dainavimą labai gerai papildo, pastiprina baleto artistų Olgos Konošenko ir Aisčio Kavaliausko šokis – jie mūsų aistrai suteikė vizualą. Kitaip sakant, keturių žmonių komanda gražiai atlieka du vaidmenis. Tai ir yra kamerinė opera. Žinot, kuo sudėtingas šis žanras? Įprastoje operoje būna trys veiksmai, per kuriuos turi parodyti kažkokį įvykį. Kamerinė opera ir muzika – labai sutelkta, tą patį turi parodyti glaustai, koncentruotai, net intymiai. Todėl ją atlikti sudėtingiau.
Vykstant kūrybos procesui daug kalbėjomės su kompozitore Vaida Striaupaite-Beinariene, kur kokius akcentus, minties pagrindimus sudėti. Išsakydavau savo dvejones, ji – savo, vyko geranoriškas kūrėjų bendradarbiavimas, mainai, atsiliepėme vieni į kitų siūlomus pakeitimus jau repetuojant. Dėl to kūrybos procesas buvo labai malonus. Kūrinys, ko gero, ir yra toks sėkmingas, nes visi labai geranoriškai bendravome, dirbome ir prisidėjome.
Prieš premjerą Marijampolėje jaudinomės, kaip žmonės priims, bet buvo taip gerai! Salė ilgai dar ošė. Publikai pasiūlėme neoromantizmo pripildytą modernią muziką, galvojau: „Dievulėliau, kaip žmonės priims, supras?“ Bet sulaukėme tiek šūksnių, padėkų, atgarsių – žmonės tikrai suprato. Teko pasikalbėti su vienais, su kitais apie sceninius sprendimus. Spėjau, kad žiūrovai tokių detalių nesupras. Bet įvyko priešingai! Patyriau tam tikrą šoką – žmonės tokie jautrūs ir suprantantys. Jie viską priėmė būtent taip, kaip norėjome parodyti.
– Dainuoti įsimylėjėlio vaidmenį su žmona sunkiau ar lengviau nei su kita soliste?
– Sunkiau. Nors yra ir privalumų. Dainuodamas nemeluoji, kad myli. Scenoje dainuoji ir viską išgyveni pagrįsdamas tikrais jausmais, tiesa. Manau, publika jaučia, kai scenoje vyksta gyvenimas, tai nėra iliuzija. Tada poveikis būna dar didesnis. O sudėtinga, nes kartais dainuodamas, atiduodamas jausmus imi ir susigraudini, iškyla kažkokie prisiminimai iš gyvenimo, bendri patyrimai. O tai operiniame dainavime – pavojinga, nes ima nebeklausyti balsas. Tad paleisti scenoje jausmus turime labai atsargiai. Operos dainininkai, kitaip nei dramos aktoriai, negali visiškai atsiduoti per spektaklį, apsiverkti. Valdyti emocijas kartais būna labai sunku. Kitaip tariant, scenoje visada būna vienokių ar kitokių iššūkių, kai save reikia tramdyti, nes juk turi atlikti užduotis, vaidinti, kurti.
– Jau ne kartą esate dainavę vasaros festivalyje „Kuršių nerija“. Kuo poilsiaujanti publika kitokia nei įprasta, ko pajūryje nori žmonės?
– Publika niekuo ne kitokia nei, pavyzdžiui, filharmonijoje. Tik į vasaros festivalio koncertus jie ateina pailsėję, niekur nevėluojantys, nieko nelaukiantys, nesuirzę. Klausytojai kurortuose daugiau šypsosi. Žinoma, spektaklis „Meilės legenda“, kuris bus rodomas Juodkrantėje, turi savo specifiką, nes veiksmas vyks lauko scenoje. Pirmiausia opera buvo pastatyta teatre, bet nuo pat pradžių turėjome idėją, kad jį būtų galima adaptuoti rodymui po atviru dangumi – festivaliuose ir kur nors kitur. Užtat Juodkrantėje bus premjera „numeris du“ – pirmąsyk publikai pristatysime operą „Meilės legenda“ lauke. Taigi dabar dedam daug energijos ir sukam galvas, kaip vienodai gerai viską perteikti, nieko nepagadinti, nes, tarkim, lauke juk nepadarysi, kad būtų aklinai tamsu, kaip teatre, – vasarą net naktys gana šviesios. Statytojai šiuo metu ieško sprendinių, kaip kuo geriau spektaklį pateikti lauke, nepabėgant nuo jo idėjos. Juodkrantės scena – visiškai kitokia, bet tai muzikos, grožio, atlikėjų darbo visumos tikrai nesugadins. Šviesų menininkas su užduotimi taip pat, neabejoju, susidoros.
– Jūsų su Kristina vasara – darbinga?
– Labai. Buvo įtemptas „Šv. Jurgio meno sezono“ festivalis: sunku būti ir organizatoriumi, ir atlikėju, ir dar repetuoti operą. Turėjome ir įvairių kitų projektų, visko buvo truputėlį per daug, tad piktybiškai padariau langą abiejų grafikuose ir išvykome atostogų į Prancūziją. Gerą savaitę praleidome užsidarę nuo pasaulio Provanse, žvejų kaimelyje. Ten nebuvo net parduotuvės – tik jūra, cikados ir kalnai. Labai mėgstu plaukioti, nardyti, tad tam turėjau puikias sąlygas. Keliavome trise su mažąja dukra – penkerių su puse Elžbieta, nes vyresnioji, aštuoniolikos Barbora, pareiškė norą užsidirbti – nori būtų savarankiška. Sakiau – pirmyn! Įsidarbino kavinėje, kaip dauguma jaunimo. Ji jau suaugusi, pati renkasi. O su mažąja vis dar pilna džiaugsmo, veiksmo. Juokiamės su žmona, kad pasenti mums niekada neišeis (šypsosi).
– Kuršių nerija, kurioje vis tenka dainuoti, – mėgstama jūsų atostogų vieta?
– Nepamenu metų – festivalis ar ne, kada tenai vasarą nenuvažiuotume. Tam kraštui jaučiame didelę silpnybę, be jo negalime: bent savaitėlę pabūti ten visada ištaikome.
– Elžbietą vežatės ir į festivalius?
– Taip. Ji – užkulisių vaikas, nieko nepadarysi. Bet, man regis, jai patinka, bent jau stipriai nesiskundžia (juokiasi).