– Kokių koncertų žmonės nori per šventes?
– Gruodžio mėnesį, kai viskas suaktyvėja, atsiskleidžia, ko publikai reikia mūsų kultūrinėje erdvėje – ar kažko lengvo ir nebūtinai kokybiško, ar kartais gal sudėtingesnio, bet profesionalaus. Klausytojai turi tikrai didelį pasirinkimą tiek pagal skonį, tiek meniniu požiūriu. Nuo mėgėjiško iki tikrai profesionalaus – spektras didžiulis.
– Mūsų koncertai skiriasi nuo užsienio šalių?
– Deja, taip. Jei žvelgsime į klasikos erdvę, užsieniečiai nebijo lengvesnių žanrų – operečių. Jei yra rinka, jie bando patraukti publikos dalį, kuriai to reikia. Ypač – šventiniu laikotarpiu. Naujamečių koncertų poreikis būna toks didelis, kad, pavyzdžiui, garsioji Vienos filharmonija parduoda loterijos bilietus, laimėjusieji gauna galimybę patekti į Naujųjų išvakarėse ar pirmąją metų dieną vykstančius koncertus. Žinoma, čia rinkodaros dalykai. Jie jau pasiekę tokį populiarumo tašką, kad turi ieškoti išeičių, kaip mažiau nuvilti nepatekusiuosius, suteikti progą visiems norintiesiems. Viena – kultūros „pramonės“ viršūnė, kultūrinis turizmas ten klesti ištisus metus. Nei į Vienos valstybinę operą, nei į filharmoniją nėra paprasta gauti bilietų visus metus. Nors ir ne viskas Austrijos sostinės teatruose blizga – pastarąjį kartą matytas spektaklis nuvylė, bet iš esmės dauguma tikrai kokybiška.
Kamerinių koncertų srityje mes dar smarkiai atsiliekame nuo Vakarų. Ten kamerinės muzikos atlikėjai ryškiai aktyvesni. Kultūra, žmonių edukavimas pas mus nebuvo svarbiausi pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, užtat tebejaučiame to pasekmes. Geriausia to laiko situacijos iliustracija – Operos ir baleto teatras: jis tiek pagal repertuarą, tiek pagal lankytojų skaičių buvo vos ne mirties taške. Koncertų, apskritai kultūros poreikis atsirado tada, kai žmonės ėmė jaustis užtikrintesni dėl gyvenimo gerovės. Kai tą pasieki, norisi ne vien tik duonos, bet ir kažkokios šviesos, kitų dalykų. Pastaraisiais metais situacija gerėja ir pas mus – Operos ir baleto teatras pilnas, kuriasi naujos privačios erdvės kameriniams koncertams, bet jų ne tiek daug, nes nėra didelio poreikio. Viena puikių salių – salonas „Organum“, ką jau kalbėti apie Paliesiaus dvarą. Tai – unikali vieta, jei žmonės į joje vykstančius koncertus sutinka dvi valandas važiuoti iš Vilniaus.
– Kiek koncerto sėkmei svarbu idėjos, programos pateikimo originalumas?
– Su Lietuvos publika neatspėsi. Kartais šie dalykai svarbesni koncerto rengėjams, atlikėjams nei klausytojui. Chemija tarp publikos ir atlikėjo atsiranda tada, kai atlikėjui patinka ir tinka dainuojami ar grojami kūriniai – tada jis būna tikras, nuoširdus. Klausytojai negali to nepajusti. Aš, pavyzdžiui, jei kūriniai patinka, artimi, galiu dūšią atiduoti. Manau, ir kiti panašiai. To publika negali nepajusti. Atsimenu, Paliesiaus dvare mes su Kristina (E. Seiliaus gyvenimo ir scenos partnerė, sopranas Kristina Zmailaitė, – red.) dainavome Wagnerį, žmonės nesuprato sudėtingo vokiško teksto, bet priėmė muziką ir verkė iš gražumo. Nesvarbu, ką dainuoji – Verdi, Noviką ar Gorbulskį, jei įdedi širdį, publika irgi atsiveria, priima, patiki. Atlikėjui nieko daugiau ir nereikia.
Svarbu, kad publika būtų smalsi, nebijotų naujovių, išdrįstų išbandyti vis kitas erdves, žanrus. Antra vertus, daliai žmonių nieko naujo ir nereikia, jie visada renkasi tai, ką žino, girdėjo ir tai – jų pasirinkimas.
– Jūs su Kristina šventiniam laikotarpiui irgi turite parengę naują originalią programą?
– Programa „C’est magnifique“ – „Tai nuostabu“ – bus lengva, melodinga, labai romantiška, ja atskleisime savo skonį, požiūrį į muziką, kas gražu mūsų ausiai ir akiai. Švenčių laikotarpiu niekas nenorėtų klausytis mirties scenos iš operos, tad rinkomės lengvąją muziką. Žinot, vienoje operetėje yra toks tekstas: „Jis tuoj nužudys žmoną ir sugadins mums šventę.“ Tai mes šventės publikai tikrai negadinsime (juokiasi).
Ruošdami programą patys nustebome, kaip su populiariais prancūziškais kūriniais sudera Benjamino Gorbulskio „Sninga“, „Alyvų žiedai“, o Charles’io Trenet „La Mer“ ir pirmoji lietuviška Mikalojaus Noviko basanova „Pavasariška kelionė“ turi daug bendro skambesio. Koncerto spalvai taip pat puikiai tinka Brodvėjui ir Holivudui rašiusio amerikiečio Cole’o Porterio kūriniai bei dainos iš Andrea Bocelli, Franko Sinatros repertuaro. Pasirinkti skirtingų laikotarpių kūriniai: yra ir iš tarpukario, kai pynėsi miuziklas ir operetė, ir Joe Dassino dainų.
Vaizdo projekcijų autorius Karolis Šiškus kiekvienam skambėsiančiam kūriniui rengia atskirą vizualinę medžiagą, tai bus jo autoriniai darbai. Pianistė bei kompozitorė Aušrinė Garsonaitė dirba dėliodama orkestruotes, derančias su jos gyvu grojimu keliais instrumentais. Orkestro muzika skambės iš jos elektroniniais instrumentais bei muzikos efektais – gatvės ir gamtos garsais – sukurtos fonogramos.
Pristatysime publikai naują koncerto koncepciją. Be gražaus ir profesionalaus muzikinio turinio bus nauja pristatymo forma. Kaip atskiras kūrinys ruošiama koncerto uvertiūra, ji taps įžanga, nuteikiančia tolesniam klausymui. Siekiame koncertą priartinti prie vientisos spektaklio formos.
Skambės žinomų dainų, tokių kaip „La Mer“ arba „Melancholie“, naujos versijos, nes jos bus atliekamos duetu. Taip pat yra paruošti ir tekstai lietuvių kalba, jie leis publikai geriau suprasti dainos nuotaiką ir prasmę.
Koncertinis turas „C’est magnifique“ gruodžio 14-ąją prasidės mano gimtojoje Marijampolėje, po to suks per Alytų, Jurbarką, Mažeikius, Telšius. Gruodžio 31-ąją koncertai vyks Kaune ir Utenoje, sausio 2-ąją – Vilniaus rotušėje, vėliau keliaus į Vievį ir Šiaulius.
