Kiekviename šios ypatingos knygos puslapyje pateikiama po vieną pasakojimą, įkvėptą tam tikros kalendorinių metų datos. Su ironija, humoru ir poetiniu tikslumu istoriniame žemėlapy atrandami pamiršti arba niekad nepažinoti vyrai ir moterys, kurių gyvenimai primena tamsiausias žmonijos valandas ir saldžiausias pergales. Pats rašytojas yra sakęs, kad šia knyga siekia „pasakoti didžiąją istoriją per mažąsias istorijas“. Kviesdamas susimąstyti apie šiandienos žmonijos padėtį ir mūsų pasirinkimus, E. Galeano iškelia iškalbingus, nors ir mažai žinomus, istorijos faktus ir smerkia intelektinių, lingvistinių ir dvasinių lobių, kuriuos beveik pamiršome, naikinimą.
Ištrauka iš ką tik pasirodžiusių „Dienų vaikų“.

Ir dienos pradėjo eiti.
Ir jos – dienos – sukūrė mus.
Ir taip gimėm mes,
dienų vaikai,
atradėjai,
gyvenimo ieškotojai.

– Pradžios knyga pagal majus

<…>
Sausio 1 d.

Šiandien nėra pirmoji metų diena majams, žydams, arabams, kinams ir daugybei kitų šio pasaulio gyventojų.

Šią datą išgalvojo Roma – imperinė Roma, – o palaimino Vatikano Roma, tad būtų perdėta teigti, kad metų ribų sankirtą šiandien švenčia visa žmonija.

Tačiau taip, reikia pripažinti: laikas su mumis, savo laikinais pakeleiviais, elgiasi gan maloniai. Jis mums leidžia tikėti, kad šiandien gali būti pati pirmoji diena, ir norėti, kad ji būtų tokia pat džiaugsminga, kaip vaisių ir daržovių prekystalio spalvos.

Sausio 2 d.

Nuo ugnies prie ugnies

Šią dieną 1492-aisiais krito Granada, o su ja krito ir musulmoniškoji Ispanija.

Šventosios inkvizicijos triumfas: Granada buvo paskutinė Ispanijos karalystė, kurioje mečetės, bažnyčios ir sinagogos galėjo sugyventi kaip taikingos kaimynės.

Tais pačiais metais prasidėjo Amerikos užkariavimas, kai Amerika dar tebuvo bevardė misterija.
O paskesniais metais, tolimuose laužuose, ta pati ugnis prarijo musulmonų, žydų ir čiagimių knygas.

Ugnis buvo Pragare gimusių žodžių likimas.

Sausio 3 d.

Vaikštanti atmintis

Trečią 47 metų prieš Kristų dieną sudegė pati garsiausia senovės biblioteka.

Romėnų legionams įsiveržus į Egiptą, per vieną iš Julijaus Cezario mūšių prieš Kleopatros brolį, liepsnos prarijo didžiąją dalį papiruso ritinių Aleksandrijos bibliotekoje – o jų buvo tūkstančių tūkstančiai.

Po poros tūkstantmečių, Šiaurės Amerikos legionams įsiveržus į Iraką, per Džordžo V. Bušo kryžiaus žygį prieš savo paties sukurtą priešą, iš didžiosios dalies knygų Bagdado bibliotekoje teliko pelenai – o jų buvo tūkstančių tūkstančiai.

Per visą žmonijos istoriją nuo karų ir liepsnų knygas saugojo tik viena priebėga – vaikštanti biblioteka. Jos idėja kilo didžiajam Persijos viziriui Abdului Kasemui Ismaeliui dešimtojo amžiaus pabaigoje.

Iš anksto įspėtas, šis nepailstantis keliautojas savo biblioteką visada imdavosi drauge. Šimtas septyniolika tūkstančių knygų būdavo sukraunamos ant keturių šimtų kupranugarių – karavanas driekdavosi du kilometrus. Kupranugariai taip pat tarnavo ir kaip katalogas: kiekviena jų grupelė nešdavo knygas, kurių pavadinimai prasideda viena iš trisdešimt dviejų persų alfabeto raidžių.

Sausio 4 d.

Kviečianti žemė

Šią dieną 1643 metais gimė Izaokas Niutonas.

Kiek mums žinoma, Niutonas niekad neturėjo nei meilužio, nei meilužės.

Mirė skaistus, niekieno nepaliestas, įsibaiminęs užkrėtimų ir vaiduoklių.

Tačiau šis baimės kupinas ponas turėjo drąsos tyrinėti ir atskleisti
dangaus kūnų judėjimą,
šviesos sudėtį,
garso greitį,
šilumos laidumą
ir gravitacijos dėsnį – tą neatsispiriamą Žemės traukos jėgą, kuri mus kviečia, o kviesdama mums primena mūsų kilmę ir mūsų likimą.

Sausio 5 d.

Kalbanti žemė

Džordžas Karveris susapnavo Dievą.

– Prašyk manęs, ko tik nori, – pasiūlė Dievas.

Karveris paprašė, kad jam būtų atskleistos žemės riešutų paslaptys.

– Paklausk paties žemės riešuto, – atsakė Dievas.

Džordžas, vergų vaikas, savo gyvenimą paskyrė vergų plantacijų nuniokotų žemių atgaivinimui.
Savo laboratorijoje, kuri panėšėjo į alchemiko virtuvę, jis sukūrė šimtus produktų iš žemės riešutų ir saldžiųjų bulvių: aliejų, sūrį, sviestą, padažus, majonezą, muilą, dažiklius, rašalus, sirupus, klijus, talką…

– Man tai papasakoja augalai, – paaiškindavo. – Jie kalba su tais, kurie moka klausytis.

Kai mirė šią dieną 1943 metais, jam buvo daugiau kaip aštuoniasdešimt. Visą laiką jis dalijosi receptais bei patarimais ir dėstė paskaitas neįprastame universitete – pirmajame Alabamos valstijoje, priėmusiame juodaodžius studentus.

Sausio 6 d.

Laukianti žemė

2009-aisiais Turkija sugrąžino Nazimui Hikmetui anksčiau iš jo atimtą pilietybę ir taip pagaliau pripažino, kad jos mylimiausias ir nekenčiamiausias poetas buvo turkas.

Pasidžiaugti šia gera žinia jis negalėjo: mirė pusšimtis metų prieš tai, tremtyje, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Gimtinė jo laukė, bet poeto knygos buvo uždraustos, kaip ir jis pats.

Ištremtasis poetas norėjo sugrįžti:

Dar turiu, ką nuveikti.
Susitikau su žvaigždėmis, bet negalėjau jų suskaičiuoti.
Sėmiau vandenį iš šulinio, bet negalėjau juo pavaišinti.

Jis taip ir negrįžo.

<...>

Liepos 25 d.

Receptas maro skleidimui

Keturioliktame amžiuje fanatiški katalikiškojo tikėjimo sargai Europos miestuose paskelbė karą katėms.

Katės – šie velniški gyvūnai, Šėtono instrumentai – buvo nukryžiuojamos, pamaunamos ant baslio, nudiriamos gyvos arba įmetamos į liepsnas.

Tada žiurkės, išvaduotos nuo savo didžiausių priešių, tapo miestų valdovėmis. Ir juodoji mirtis – nešiojama žiurkių – nužudė trisdešimt milijonų europiečių.

Liepos 26 d.

Lyja katėmis

Didžiojoje Borneo saloje katės mito driežais, kurie mito tarakonais, kurie mito vapsvomis, kurios mito uodais.

DDT meniu nefigūravo.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje Pasaulio sveikatos organizacija bombardavo salą milžiniškomis DDT dozėmis – kovai su maliarija – ir taip išnaikino uodus bei visa kita.

Kai žiurkės sužinojo, kad apnuodyti išmirė ir katinai, jos įsiveržė į salą, suėdė visą laukų derlių ir paskleidė šiltinę bei kitas nelaimes.

Nenumatytos žiurkių atakos akivaizdoje Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai sukvietė savo krizių komitetą ir nusprendė į salą parašiutais pasiųsti kates.

Šiomis 1960 metų dienomis dešimtys kačių perskrodė Borneo dangų.

Jos nutūpė minkštai, aidint plojimams žmonių, išgyvenusių tarptautinės bendruomenės pagalbą.

Liepos 27 d.

Prahos lokomotyvas

Šiandien Helsinkyje baigėsi 1952-ųjų Olimpinės žaidynės.

Emilis Zatopekas, nenugalimasis ilgų distancijų bėgikas, stiprus ir greitas kaip lokomotyvas, iškovojo tris aukso medalius.

Savo šalyje jis buvo paskelbtas nacionaliniu herojumi ir gavo Čekoslovakijos armijos pulkininko laipsnį.

Po kiek metų, 1968-aisiais, Zatopekas parėmė liaudies sukilimą ir pasisakė prieš sovietų invaziją.
Taip pulkininkas tapo gatvių šlavėju.

Liepos 28 d.

Testamentas

1890 metais Vincentas van Gogas laiške savo broliui Teo rašė: Lai kalba mano paveikslai.
Kitą dieną jis nusižudė.

Jo paveikslai tebekalba.

Liepos 29 d.

Norim kitų laikų

1830-aisiais šeši tūkstančiai barikadų trims dienoms pavertė Paryžių mūšio lauku ir iškovojo pergalę prieš karaliaus karius.

O kai ši diena virto naktimi, minia akmenimis ir kulkomis sudaužė laikrodžius – didžiuosius bažnyčių ir kitų galios šventyklų laikrodžius.

Liepos 30 d.

Tarptautinė draugystės diena

Kaip mėgdavo sakyti Karlosas Fonseka Amadoras, draugas yra tas, kuris tave kritikuoja tau į akis, bet už nugaros giria.

O kaip rodo patirtis, tikras draugas yra draugas visais metų laikais. Visi kiti yra tik draugai vasarai.

Liepos 31 d.

Išpranašautas laikas

Senų senovėje įvyko daiktų sukilimas.

Kaip žino majai, seniau nei seniai sukilo iškamuotieji virtuvės įrankiai – pridegę puodai, sudaužytos grūstuvės, peiliai sukreivotais ašmenimis, suskilę indai; daiktų maište dievai juos palaikė.

Po ilgo laiko Jukatano pusiasalio plantacijose vergaujantys majai – su jais elgtasi kaip su daiktais – sukilo prieš savo šeimininkus, kurie įsakymus jiems duodavo botagu, nes buvo įsitikinę, kad majai turėjo akis ir nugaroje.

Šią 1847-ųjų naktį prasidėjo karas. Pusę amžiaus vergai buvo užėmę plantacijas ir degino dokumentus, įteisinusius jų, jų vaikų ir jų vaikų vaikų vergovę.

Rugpjūčio 1 d.

Motina mūsų, kuri esi Žemėje

Šiandien Andų kalnų kaimuose Motina Žemė – Pačamama – švenčia didžiąją savo šventę.
Šoka ir dainuoja jos vaikai šią amžiną dieną, vaišina ją kąsneliu kiekvieno kukurūzų gardėsio ir lašeliu kiekvieno stipraus gėrimo, kuris jų džiaugsmą suvilgo.

O galiausiai prašo jos – apiplėštos, apnuodytos Žemės – atleidimo už visą žalą ir maldauja, kad ši nebaustų žemės drebėjimais, įšalu, sausromis, potvyniais ir kitaip nelietų savo įtūžio.
Toks yra pats seniausias Amerikų tikėjimas.

Štai kaip Motiną Čiapase sveikina majai tocholobaliai:

Dovanoji mums pupų,
jos tokios skanios
su aštriaisiais pipirais ir tortilijomis.

Kukurūzų mums dovanoji ir geros kavos.
Brangiausioji Mama,
gerai mumis pasirūpink, pasirūpink.
Ir lai mums niekad nekyla mintis
tave parduoti.

Ji gyvena ne danguje. Ji gyvena pasaulio gilumoje ir ten laukia mūsų: žemė, kuri mus maitina, yra ta pati žemė, kuri mumis pasimaitins.

Rugpjūčio 2 d.

Čempionas

Šią 1980-ųjų dieną kolumbietis boksininkas Kidas Pambelė, nokautuotas ringe, prarado pasaulio čempiono karūną.

Gimė Palenkėje, senojoje maištaujančių vergų užuovėjoje. Prieš tapdamas pasaulio čempionu pardavinėjo laikraščius, blizgino batus ir boksavosi žemėlapyje paklydusiuose kaimuose mainais į maistą.

Šlovė truko aštuonerius metus. Daugiau kaip šimtas dvikovų, tik dvylika pralaimėjimų.

O paskui kumščiais daužė tik savo paties šešėlį ant sienos.

Rugpjūčio 3 d.

Mylimieji

Ši istorija prasidėjo, kai žmogiškosios aistros užpavydėję dievai nubaudė audėją Žinù ir jos mylimąjį, kurio vardas pasimiršo. Dievai nutraukė jų apsikabinimą, per kurį du buvo tapę vienu, ir pasmerkė juodu vienatvei. Nuo to laiko jie gyvena atskirti Paukščių Taku – didžiąja dangiškąja upe, neleidžiančia įsimylėjėliams suartėti.

Tačiau kartą per metus, ir tik vieną – septintąją septintojo mėnulio – naktį, išskirtieji gali susitikti.
Jiems padeda šarkos. Sujungdamos sparnus, tą naktį jos taip nutiesia tiltą.

Audėjos, siuvinėtojos ir siuvėjos visoje Kinijoje meldžia, kad nelytų.

Jei nelyja, audėja Žinu pradeda savo kelionę. Apdaras, kurį jį dėvi ir kurį tuoj nusimes, yra meistriškų jos rankų kūrinys.

Tačiau jei lyja, šarkos neatskris, danguje neatsiras išskirtuosius sujungiantis tiltas, o žemėje neįvyks meilės ir adatos meno šventė.

<...>

Rugpjūčio 7 d.

Šnipinėk mane

1876 metais gimė Mata Hari.

Pirmajame pasauliniame kare prabangios lovos buvo jos mūšio laukas. Aukšti karo pareigūnai ir galingi politikai pasiduodavo Hari žavesiui ir išpasakodavo paslaptis, kurias ji tuomet parduodavo Prancūzijai, Vokietijai ar bet kam, kas mokėjo daugiausiai.

1917-aisiais moteris buvo nubausta mirtimi.

Pati geidžiamiausia pasaulio šnipė sušaudymo būriui siuntė oro bučinius.

Aštuoni iš dvylikos kareivių į ją nepataikė.

Rugpjūčio 8 d.

Prakeiktoji Amerika

Šiandien 1553 metais mirė italų gydytojas ir rašytojas Džirolamas Frakastoras.

Be kitų užkrečiamų ligų Frakastoras tyrinėjo ir sifilį; jis priėjo prie išvados, kad ši europiečių liga neatkeliavo iš Amerikų indėnų.

Mūsų laikais brazilas Moasyras Sklijaras, Frakastoro kolega moksle ir literatūroje, taip pat paneigia vadinamojo „Amerikos prakeiksmo“ kilmės mitą:

dar gerokai prieš Naujojo Pasaulio užkariavimą prancūzai sifilį vadino itališku blogiu, o italai – prancūzišku blogiu;

olandai ir portugalai jį praminė ispaniškąja liga;

japonams tai buvo portugališka, lenkams – vokiška, rusams – lenkiška liga, o persai tikėjo, kad tai buvęs turkų maras.

<…>

Spalio 17 d.

Tylieji karai

Šiandien yra Pasaulinė diena prieš skurdą.
Skurdas nesprogsta kaip bombos ir neskamba kaip šūviai.
Apie skurdžius žinom viską: ko jie nedirba, ko nevalgo, kiek nesveria, kiek neužauga, ko neturi, ko negalvoja, už ką nebalsuoja, į ką netiki.
Trūksta tik žinoti, kodėl skurdžiai yra skurdžiai.
Galbūt dėl to, kad jų nuogumas mus aprėdo, o jų alkis mus pamaitina?

Spalio 18 d.

Moterys yra asmenys

Šią 1929-ųjų dieną įstatymas pirmą kartą pripažino, kad Kanados moterys yra asmenys.
Iki tol jos pačios tikėjo tokios esančios, bet įstatymas manė kitaip.

Į teisinį asmens apibrėžimą moterys neįeina, buvo nusprendęs Aukščiausiasis teisingumo teismas.
Emilija Murf, Nelė Maklang, Airenė Parlbai, Henrieta Edvards ir Luiza Makini gėrė arbatą ir kūrė sąmokslą.

Ir nugalėjo Aukščiausiąjį teismą.

Spalio 19 d.

Nematomieji

Prieš du tūkstančius penkis šimtus metų, auštant tokiai dienai kaip ši, Sokratas išėjo pasivaikščioti Pirėjo miesto pakraščiais su Platono broliu Glaukonu.

Glaukonas papasakojo istoriją apie piemenį Lidijos karalystėje, kuris vieną kartą rado žiedą, užsimovė šį ant piršto ir suprato, kad niekas jo nemato. Tas stebuklingas žiedas jį padarė neregimą kitų akims.

Sokratas su Glaukonu ilgai filosofavo apie etines šios istorijos pasekmes, tačiau nė vienas nesusimąstė apie tai, kodėl Graikijoje ir moterys, ir vergai buvo nematomi, nors ir nenešiojo stebuklingų žiedų.

Spalio 20 d.

Pranašas Jeilis

1843-iaisiais Linusas Jeilis, įkvėptas to, ką egiptiečiai išrado prieš keturis tūkstantmečius, užpatentavo pačią tvirčiausią spyną iš visų.

Nuo to laiko Jeilis užrakino visų šalių duris bei vartus ir tapo geriausiu privačios nuosavybės sargu.
Mūsų laikais panika sergantys miestai yra gigantiškos spynos.

O jų raktai – vos keliose rankose.

Spalio 21 d.

Išsprogdinkit vieni kitus

Apie 630-uosius su trupučiu metus žymus Kinijos medikas ir alchemikas Sunas Simiao sumaišė kalio nitratą, salietrą, sierą, medžio anglį, medų ir arseną. Ieškojo amžinojo gyvenimo eliksyro.

Rado mirties instrumentą.

1867 metais Švedijos chemikas Alfredas Nobelis savo šalyje užpatentavo dinamitą.
1876 metais užpatentavo gelignitą – sprogstamąją želė.
1895 metais įsteigė Nobelio taikos premiją. Kaip nurodo jos vardas, ši premija skirta apdovanoti kovingiausius pacifistus. Ji finansuojama turtais, kurių derlius nuimamas mūšio lauke.

Spalio 22 d.

Liaudies medicinos diena

Indėnai navahai gydo giedodami ir tapydami.

Šie gydantys menai – šventas kvėpavimas prieš nešventą mirtį – dirba išvien su žolelėmis, vandeniu ir dievais.

Devynias naktis iš eilės ligonis klausosi giesmių, kurios išgąsdina jo kūnan įsimetusius piktuosius šešėlius, o tapytojo pirštai smėlyje braižo strėles, saules, mėnulius, paukščius, vaivorykštes, žaibus, gyvates ir viską, kas padeda pasveikti.

Pasibaigus gydymo ceremonijoms, pacientas grįžta namo, giesmės išgaruoja, o ištapyto smėlio smiltelės nuskrieja.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją