Nors artistė juokiasi, kad tiek metų, kiek teatro scenoje pasirodo ji, vaidina retas, norisi tik džiaugtis aktorės energija, bendradarbiavimu su jaunąja karta, įsitraukimu į ugdymo procesą ir naujus darbus. Aktorės mintys ir pokalbiai apie teatrą, vertybes, gyvenimą įkvepia, atveria naujus horizontus. Kokios svarbiausios E. Gabrėnaitės gyvenimo pamokos, kurių nerasime vadovėliuose? Ką aktorei reiškia jau daugiau nei dešimtmetį rodomas ir žiūrovų mylimas spektaklis „Kapinių klubas“? Ir ko aktorė palinkėtų kiekvienam žmogui, idant šis būtų laimingas?
Naujas teatras kitoks, tačiau ne mažiau įdomus
Daugiau nei penkis dešimtmečius įstabius vaidmenis kurianti aktorė Eglė Gabrėnaitė neslepia, kad su nostalgija prisimena „savo kartos teatrą“, kurio nebėra, tačiau čia pat priduria, kad mėgaujasi dirbdama su jaunais aktoriais, režisieriais ir džiaugiasi teatro kaitą galėdama ne tik stebėti, bet ir patirti aktyviai įsitraukdama į įvairias veiklas. Greičiausiai, rasti bendrą kalbą padeda ir ilgametis teatro meno pedagogės darbas.
„Penkiolika metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbau su studentais. Taip pat išleidau kelias kartas studentų dėstydama Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Aš visą laiką dirbau su jaunais žmonėmis, jaučiau jų gyvenimo pulsą ir tiek metų pradirbusi staiga supratau, vidinis balsas pasakė, kad aš labai pavargau. Išėjusi iš akademijos pasakiau: ačiū, su jaunimu dabar baigta. Reikia grįžti prie savų, prie žmonių, kuriems virš 50 ir 60 metų. Paradoksalu, bet taip pasakius staiga pasipylė mano darbas su jaunais žmonės.
Jau keliuose spektakliuose vaidinau su jaunimu. Dirbau su Egle Švedkauskaite, Mantu Jančiausku, Uršule Bartoševičiūte ir daugeliu kitų. Kadangi aš esu šiek tiek mistikė, galvoju, kad visi šie dalykai yra ženklai, kad dar ne iki galo baigta mano kelionė su pedagogika. Tai yra taip įdomu... Tai yra visai kita karta. Dabar sakyti, kurie buvo geresni: ana karta, mūsų karta... Taip lyginti negalima. Žinote, čia kaip sakoma: mano laikais fontanai aukščiau purškė, ir cukrus saldesnis buvo, ir mes padoresni buvom. Nors atsimenu, nešiojom tokius mini sijonus, kad, kai atėjome į teatrą, vyresnės aktorės sakydavo: „Gabrėnaite, tu nei nuoga, nei apsirengusi, kaip pasakoje. Argi galima su tokiu sijonu vaikščioti?“. Ir aš galvodavau: užaugsiu didelė, būsiu sena, niekada nekeiksiu jaunimo. Ir pasitaiko – keikiu, gal negarsiai. Taip, kad staiga pasidarė visiškai kitas mano gyvenimas. Aš visai nejaučiu amžiaus skirtumo, visiškai, tik tiek, kad man su jais yra labai įdomu. Tai yra visai kitas pasaulis. Visai kitas humoras,“ – įžvalgomis apie darbą su jaunais žmonėmis dalijasi aktorė.
E. Gabrėnaitė atkreipia dėmesį, kad, nepaisant kartų skirtybių, ji regi ir gražių sąsajų, jaučia daug jaunųjų aktorių rodomos pagarbos.
„Aš su dėkingumu priimu tiek savo jaunystės laikus, tiek ir šiuos jaunus žmones, kurie mane moko. Aš mokausi su jais ir, matyt, dar ne iki galo viską išmokau, nes man likimas vis siunčia darbą su jaunimu. Ir patikėkite, tai nėra taip sunku. Kiek man teko dirbti su jaunimu, galiu pasakyti vieną. Tiek meilės, pagarbos, kiek gaunu iš jų, aš seniai negavau“, – šypsodamasi pasakoja aktorė.
E. Gabrėnaitė priduria, kad ištarus žodį „teatras“ prieš akis pirmiausia vis tik išnyra Rimo Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“, kuriame ji vaidino visiškai be žodžių.
„Aš išėjau iš Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vaidinti pas Rimą Tuminą. Mes nebuvome draugai, tačiau tada aš aiškiai supratau, kad nesvarbu ką vaidinti, o svarbu su kuo. Tai pagrindinis dalykas. Ir čia Dievulis mane labai globojo, mylėjo, nes aš daugelį kartų vaidinau su tais žmonėmis, su kuriais tikrai nesvarbu ką. Su Valentinu Masalskiu, Regimantu Adomaičiu, Henriku Kurausku... Galėčiau minėti ir minėti. Lygiai taip pat su jaunimu. Nežinau už kokius gerus darbus, tačiau man tikrai sekasi su žmonėmis“, – šypsodamasi pasakoja aktorė.
Svarbi pamoka – gyvenimą priimti kaip nuotykį
Nors E. Gabrėnaitė palydėjo ne vieną absolventų kartą, su kuriais bendrauja ir šiomis dienomis, pati aktorė sako, kad savo gyvenime mokytojo, vedlio neturėjo, tačiau visada buvo apsupta kolegų, draugų, iš kurių mokėsi.
„Aš pati gyvenime taip ir neturėjau mokytojo. Negaliu pasakyti, kad tai yra labai blogai, bet aš tokio mokytojo, kuris man būtų tarsi Dievas taip ir neturėjau. Kita vertus, mano gyvenime buvo daug įdomių ir gabių žmonių, kurie man dėstė, su kuriais aš vaidinau ne viename teatre. Kadaise, vos pradėjau dirbti teatre, prie manęs priėjo genialus aktorius Henrikas Kurauskas ir paklausė: „Mergaite, ar Jums reikalinga mano pastaba?“.
Man tai pasirodė taip gražu. Nemokė manęs kur, ką ir kaip daryti, kaip vaidinti, tai buvo, aišku, kiti laikai, tolimi tolimi laikai. Vaidinant labai svarbu begalinė meilė. Jeigu tu išeini į sceną, turi būtinai mylėti savo partnerį. Pamenu, Vaiva Mainelytė spektaklyje „Antigonė“ vaidino mano seserį Ismenę. Aš matydavau akies krašteliu, kaip ji atsistojusi pusę valandos laukia užkulisiuose, kada ji galės įeiti. Ji klausydavo mano teksto, kad galėtų įeiti pilnai. Anuomet mes taip buvome mokomi.
Pamenu, kaip aktorė Ona Juodytė, kuri spektaklyje „Marti“ vaidino Vingienę, man pasakė: „Gabrėnaite, tu ne taip kočėlą laikai, ir ne taip kibirą imi. Aš tave pamokysiu, pasilik po spektaklio.“
Aš buvau miesto vaikas ir su tokia meile prisimenu tuos laikus. Ne tiek teatrą, koks jis buvo. Aš prisimenu žmones, begalinį džiaugsmą. Žinoma, tai buvo jaunystė, nėra kalbos. Dabar kitas pasaulis, kitas gyvenimas, kitas tempas. Aš atsisakiau daug pastaraisiais metais plėtotų online spektaklių. Man nėra nieko baisiau nei įrašyti vaidinimai, nes tuomet dingsta teatro magija“, – mintis apie patirtis atveria aktorė.
Aktorė neabejoja, kad kiekvienam žmogui gyvenime labai svarbu mylėti. Pasak jos, taip pat svarbu mokėti į gyvenimą žvelgti kaip į nuotykį. „Reikia mylėti. Viską tu turi: ir meilę, ir neapykantą. Režisierius Krystianas Lupa mane išmokė dviejų dalykų. Aš buvau aktorė jau metuose ir vis tiek iš jo labai daug išmokau. Jis labai gerai pasakė – nebūk pasiruošusi. O mes visada buvome mokomi ir patys mokėme – būk pasiruošęs. Ir antrą dalyką įteigė: „Suvok, gyvenimas yra nuotykis, atsiduok jam“. Porą kartų dieną nuo pačio ryto pabandžiau priimti kaip nuotykį. Sėdau į troleibusą, sutikau kažkokią keistai kalbančią moterį ir galvojau, štai, koks nuotykis. Ir spektaklis yra nuotykis, ne kruvinas darbas, o nuotykis. Tokio žmogaus kaip jis aš nesutikau gyvenime.“
Trenkimasis veidu į asfaltą yra šimtą kartų reikalingesnis nei šlovė
Aktoriaus profesiją lydi įvairūs stereotipiniai vaizdiniai: scena, ryškios prožektorių šviesos, pilnos salės žiūrovų, tačiau neabejotina, kad aktoriaus gyvenimas nėra tik nesibaigiantis dėmesys ir ovacijų lydimi žingsniai. E. Gabrėnaitė prisimena spektaklius, kurie privertė nusivilti, pasisemti stiprybės iš skaudžių pamokų ir vėl žengti į priekį.
Pasak jos, ypač įsiminė tyla Paryžiaus scenoje vaidinant lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“. Tąkart E. Gabrėnaitė su Rasa Samuolyte išėjo vaidinti sausakimšai salei, tačiau prasidėjus pirmam veiksmui jis buvo nutrauktas po penkių minučių, nes dingo titrai ir aktorėms teko palikti sceną. Po pertraukėlės reikėjo pradėti vaidinti nuo nebaigto epizodo, tačiau ir vėl nutiko tas pats. Dingo titrai.
„Tai buvo didžiulė pamoka. Jei ne Raselės akys, nežinau, kaip būtų buvę. Nė vienas prancūzas, sėdėjęs salėje, nepakilo ir neišėjo. Sėdėjo tyloje ir laukė. Aš klykiau užkulisiuose, kad nesuvaidinsiu antrą kartą ne nuo pradžių. Man ašaros upeliais tikėjo, o Rasa stipriai suspaudė ranką ir mane palaikė. Įėjau į sceną tyloje ir kai įsirėmiau į tą skalbimo lentą, pakėliau akis, pasipylė plojimai. Aš tokių ovacijų nebuvau girdėjusi. Kaip tada tu gali blogai suvaidinti? Dėkingumas gimdo dėkingumą, neapykanta – neapykantą. Jie parodė, kad tiki manimi, jie palaikė ir sakė: „Mes tikime, kad tu tai padarysi.“ Tai yra tokios svarbios pamokos.
Žinoma, yra ir baisios pamokos, kaip, pavyzdžiui, mano debiutas Akademiniame dramos teatre, kai mano pagrindinis herojus buvo visiškai girtas. Ir vaidinau. Viena mintis kirbėjo – palikti viską ir išeiti, visiems laikams. Tai yra ir pasityčiojimas, tada kyla ir mintys, kodėl būtent man šitaip nutiko. Bet sunkiausia, kai tu po viso lieki vienas su savimi. Tas trenkimasis veidu į asfaltą yra 100 kartų reikalingesnis nei šlovė. Aš mokiausi ne iš premijų, o iš klaidų ir pamokų, kurių nėra vadovėliuose, kurių nepasakys joks dėstytojas. Tai yra mano pamokos ir aš turiu už jas dėkoti. Ačiū, supratau, nebus taip blogai, bus kitaip. Aš visiems bandau aiškinti, nebijokite pravalų. Nieko tokio, yra tekę vaidinti spektaklį, kai visi aktoriai išėjome kaukšėdami batukais, niekas neplojo. Čia yra pamokos. Vadinasi, kažkokia klaida sunaikina viską. Bet keisčiausias yra tas vienišumo jausmas. Kai antrą valandą nakties po gastrolių rakini duris, pameni, kad ką tik tau plojo, gražius žodžius sakė ir apima tas baisus vienišumo jausmas ir kvailas klausimas, ar tau reikia? Bet nieko, išsimiegi ir vėl eini“, – atvirauja E. Gabrėnaitė.
„Man niekada neišeidavo tai, ko aš labai noriu“
Aktorė teigia tikinti, kad gyvenime tam tikri dalykai susiklosto ne veltui. Pasak jos, kartais galima iki begalybės stengtis eiti prieš srovę, bet žmogus vis tiek bus nuvestas ten, kur privalo būti, sumokėti tokią kainą, kokia jam bus skirta – nei per didelė, nei per maža.
„Aš pati esu šiek tiek mistikė ir, regis, mano gyvenime tos mistikos būta nemažai. Pirmiausia aš stojau ne į aktorinį. Į aktorystės studijas aš stojau iš nevilties. Aš nekenčiau teatro. Mano tėvai buvo aktoriai ir man tai atrodė kaip baisus melas ir taip toliau. Aš dievinau savo draugę rašytoją Dalią Saukaitytę, su kuria mes mokėmės, bendravome mokykloje, pati rašiau. Į teatrą aš pradėjau vaikščioti gal 16 metų. Kinas man buvo įdomu, bet aš buvau rašantis žmogus, laimėdavau konkursuose. Ta neviltis ir buvo stojant, manęs profesorė net klausė, kas mane verčia stoti į šią specialybę? O man Maskvoje pasakė, kad manęs nepriėmė į teatro kritikos studijas, nes neturėjau 18 metų, dalijosi dvejonėmis, kaip aš, jauna mergaitė, nuėjusi kritikuosiu žmones, kuriems yra daugiau metų, kurie turi daug patirties. Man pasiūlė kur nors padirbti, galbūt teatre, ar literatūrinėje spaudoje ir tada bandyti stoti vėl. Pamenu, su drauge atvažiavome į Vilnių pirkti lakuotų diržų ir prie akademijos pamatėme kažkokį popieriuką, kuriame buvo parašyta, kad renkamas aktorių kursas. Kaip amerikoniškame kine: aišku, aš įstojau, o draugė ne. Ir aš galvojau, pabūsiu metus ir užsidėsiu pliusą, kad šiek tiek žinau apie teatrą. Ir kažkaip užsikabinau, man patiko tai, kas vyksta akademijoje ir pagalvojau, dar pora metų pabūsiu. Ir štai kiek metu tebesu“, – prisimindama lemtingus gyvenimo posūkius svarsto aktorė.
Ne vienam gilų įspūdį paliko E. Gabrėnaitės įkūnyti vaidmenys: Antigonė to paties pavadinimo spektaklyje, Ranevskaja, Varia „Vyšnių sode“, Ana Andrejevna „Revizoriuje“, Ponia Citel „Didvyrių aikštėje“ ir daugelis kitų. Kiekvienas gali sudaryti savo sąrašą. O ką gyvenimas, metai ir branda duoda aktorystei? Ar gyvenimiška patirtis gali lemti įkūnijamo vaidmens įtaigumą, sėkmę?
E. Gabrėnaitė dalijasi mintimis, kad kiekvienas vaidmuo jos gyvenime žymėjo tam tikro etapo pabaigą ar pradžią. „Turiu pripažinti, kad man niekada neišeidavo tai, ko aš labai noriu. Aš nesu tokia gabi, kad man viskas klotųsi pirštu pamojus. Man viskas labai daug kainavo. Aš gana ilgai vaidinau ir bitutes, ir skruzdėlytes vaikiškose pjesėse. Tai užėmė tikrai ne vienerius metus. Pirmas rimtas vaidmuo buvo Antigonė to paties pavadinimo spektaklyje. Ir nuostabu, kad man jo teksto nereikėjo mokytis, todėl, kad tai buvo mano patirties, gyvenimo žodžiai.
Pamenu, režisierė Irena Bučienė pasakė išsirinkti sakinį, kuris atspindėtų, kodėl mes norime vaidinti šiame spektaklyje. Aš iš karto pasakiau – nes noriu, kad viskas būtų gražu kaip vaikystėje, o jeigu ne – tai numirti. Aš turėjau tokią vaikystę su seneliais, kad po tokios vaikystės supranti, jog buvo verta gimti, kad gautum šitiek meilės iš močiutės ir senelio. Aš šią meilę juntu ir dabar.
Pamenu, kad būdama Biržuose gastrolių metu užėjau į bažnyčią ir kunigas pasakė, kad aš esu pagalvėmis apkaišyta. Mane apkaišę laiko trys žmonės. O seneliai mane augino Tytuvėnuose. Mes gyvenome beveik bažnyčioje, nes šalia buvo namas.. Jie buvo labai tikintys žmonės ir aš su seneliais eidavau į bažnyčią. Ta Antigonė man liko visa neišsakyta meilė seneliams, neišsakyta meilė tėvams. Viskas atitiko ir man nereikėjo teksto mokytis. Tai buvo mano atsisveikinimas su jaunyste. Antras atsisveikinimas, sakyčiau, atsisveikinimas su brandžiąja jaunyste, buvo 35 metų, kai mes su Regimantu Adomaičiu 15 metų pravaidinome „Akis į akį su visais“. Tai buvo gera mokykla. Du aktoriai 4 valandas vaidino vyrą ir žmoną. Mes mušdavomės, rėkdavome ir panašiai. Taip aš atsisveikinau su vėlyvąja jaunyste. Kiekvienas vaidmuo man nešė kažkokį atsisveikinimą“, – apie skirtingų vaidmenų reikšmę gyvenime pasakoja aktorė.
E. Gabrėnaitė taip pat dalijasi mintimis, kad stebėdama žmones ji sukūrė savitą teoriją, paremtą žmonių lyginimu su gėlėmis. „Žmonės yra tarsi gėlės. Yra žibutės, snieguolės, konvalijos, tulpės, rožės ir gale yra chrizantemos. Kiek aš kartų sakiau aktoriams – iškentėk, tu iškentėk, nes tu esi vėlyvasis. O ši mintis apie vėlyvuosius ir ankstyvuosius kilo išgirdus skulptoriaus Leono Striogos žodžius. Jaunystėje, pamenu, jis bandė išlipdyti mano galvą. Darė darė, kankinosi, galiausiai pasakė, kad nieko negali padaryti ir liepė ateiti po daug metų. Jis man sakė, kad aš esu vėlyvoji, ne ankstyvoji ir aš pati dabar galiu patikinti, kad aš esu vėlyvoji. Ir kokia laimė, kad esu ta vėlyvoji, ne ankstyvoji, kad nesu ta žibutė, kurią parnešei namo ir gali jau nemerkti. Tas grožis greitai dingsta. Ir tokių aktorių yra daug. Ne todėl, kad jie blogi aktoriai, bet apdovanoja juos tokiam laikui. Man 70 metų, kas tiek vaidina? Aš nerandu kas vaidintų tiek metų ir dar didelius vaidmenis. Aš esu mistikė, aš tikiu, kad man gyvenimas padovanojo tokią lemtį“, – atvirauja aktorė.
„Padėka už aktorystę ateina vėliau. Tada supranti, kad ši profesija verta gyvenimo“
E. Gabrėnaitė teigia, kad žiūrovų dėmesys, padėkos už įkvėpimą kartais aplanko prabėgus net keliems dešimtmečiams po spektaklio ir pačiose netikėčiausios situacijoje. Viena įsimintiniausių patirčių – paštu atkeliavęs nežinomos moters dienoraštis.
„Prieš kokius 10 metų paštu gavau knygą. Žiūriu, moters dienoraščiai. Išleista didelė knyga ir ten įdėtas lapelis, kur man skaityti. Ir aš perskaičiau: „1978 metai. Vakar buvau žiūrėti „Antigonės“, namo negrįžau. Aš vaikščiojau naktį viena po ąžuolyną. Šitas spektaklis apvertė visą mano gyvenimą.“ Kas galėtų būti didesnio, kokia laimė, koks atlygis už tą savo darbą?“, – neslėpdama susižavėjimo klausia aktorė.
Aktorė prisimena ir po spektaklio „Portalas“ užklupusias patirtis: „Šiame spektaklyje vaidinu gulėdama be žodžių, insulto ištikta ir įvyksta tai, kas įvyksta. Po spektaklio prie manęs priėjo mergina ir sako: „Aktore, ačiū jums, jūs suvaidinote mano mamą, kuri dabar serga po insulto.“ Ir ji man padavė pakelį cigarečių, žiebtuvėlį ir laiškutį. Ji man tai padavė drebančiomis rankytėms ir pasakė girdėjusi iš interviu, kaip aš sakiau, kad nebėra mano gerbėjų. Sako, aktore, yra. Mano mama dabar guli lovoje. Ji buvo iš tų mergaičių, kurios atnešdavo jums cigaretes į „Vyšnių sodą“. Ji pasakė, kad šias dovanėles siunčia jos serganti mama. Aš apsiverkiau. Mes su R. Adomaičiu nuolat ginčydavomės ir jis sakydavo, kad verta šita profesija gyvenimo, aš sakydavau – neverta. Pirmą kartą gyvenime aš pasakiau, kad dėl šitokio dalyko vertėjo“, – apie jautrias patirtis, susitikimus su žiūrovais pasakoja aktorė.
„Kapinių klubas“ – jau daugiau nei dešimtmetį kartu
Laiko patikrinta komedija „Kapinių klubas“ – tai istorija apie moteris, jų jautrią ir tvirtą draugystę, apie troškimą gyventi ir mylėti bei amžiną gyvenimo ir mirties prasmės ieškojimą. Spektaklis rodomas jau daugiau nei dešimtmetį ir nepraranda savo aktualumo, yra mylimas žiūrovų. Aktorė E. Gabrėnaitė svarsto, kad šiame spektaklyje nutiko retas stebuklas – aktoriai ir režisierius tiesiog atsidūrė reikiamu metu reikiamoje vietoje.
„Aš visą gyvenimą kartoju ir sau, ir studentams: nesvarbu ką, svarbu su kuo. Pamenu, aš savo auklėtojos klausdavau, kodėl ji taip myli mūsų klasę, nes mūsų klasės nuotrauka kabėdavo jos kambaryje, o ji atsakydavo – vaikeliai, jūs man labai gerai sukritot. Manau, kad šiame spektaklyje ir mes taip gerai visi sukritome, kad ir vaidinti nebereikia. Algirdas Latėnas padarė fantastišką kastingą, bet patikėkit, galiu ant pirštų suskaičiuoti, kur taip būna. Taip nutinka labai retai. Dažniausiai spektakliai eina tris, penkis metus ir pasibaigia. Manau, tai rodo, kad spektaklis yra reikalingas ir tai džiugina“, – šypsodamasi pasakoja E. Gabrėnaitė.
Nepaisant ilgaamžiškumo, spektaklis kiekvieną kartą šiek tiek kitoks, įgijęs improvizacijos elementų ir naujos patirties. Pasak E. Gabrėnaitės, be abejonės, tai lemia ir kiekvienos iš aktorių gyvenimo patirtys, kaita.
„Neseniai vaidinome Šiauliuose. Žiūrėjau į Nijolę Narmontaitę, Elvyrą Piškinaitę, Kristiną Andrejauskaitę ir galvojau – dėl to taip ir vaidinam, kad verkiam vienodai, per 13 metų mes taip susigyvenome. Mes nesimatome dažnai, bet viską laiko begalinė meilė viena kitai, tikėjimas. Tai yra varomosios jėgos. Aš ne tiek gabi, kad galėčiau vaidinti, bendrauti susipykusi. Kol aš vaidinu, aš turiu mylėti šitą žmogų. Skrieja daug gražių žodžių, bet aš tai ir jaučiu. Per 10 metų kiek visko įvyko ir man, ir Nijolei, ir Kristinai, Elvyrai. Žinoma, mes pasikeitėme, čia kalbos nėra, bet dar pašokame, dar ta meilė likusi. Aš pati matau, kokia pasidariusi Nijolė, girdžiu Kristinos juoką, kuris ir toks pat, ir šiek tiek kitoks, yra Elvyra, amžinai vaikiška, besišypsanti. Kiekvieną kartą grįžti į pačią pradžią, kaip buvo prieš 10 metų. Taip, mes kitaip šokome, kitaip bėgiojome, kitaip kalbėjome, bet viską į vietas sustato meilė žiūrovui. Ji, remiantis spektaklio tekstu, duoda suprasti – „Panos, varom!”.
Svarstydama apie ilgametį spektaklio populiarumą E. Gabrėnaitė atviravo, kad iš dalies jo sėkmę, greičiausiai, lemia gyvenimiškos ir atpažįstamos temos, kuriose kiekvienas randa kažką artimo ir savo. „Mano įkūnijama personažė Dorisė gyvena meilėje ir kaip įdomu, kai po spektaklio prie manęs pribėgo moteris, rado grimo kambarį ir teigė: „Jūs suvaidinote mane!”. Ji sakė, kad daugelis moterų jos nesuprato, manė, kad ji meluoja, o ji iš tikrųjų be savo vyro didesnės laimės patyrusi nebuvo. Ji sakė: „Jo nėra, ir manęs nėra“. Tai rodo, kad yra atpažįstamumas“, – mintimis apie spektaklį „Kapinių klubas“ dalijasi E. Gabrėnaitė.
Nors „Kapinių klubo“ tema gana rimta, spektaklis nebus nei liūdnas, nei niūrus, o tiksliau bus pilnas ir juoko, ir ašarų. Teatras kviečia susitikti gruodžio 3 d. Panevėžio bendruomenių rūmuose ir gruodžio 7 d. Kaune, Girstučio kultūros rūmuose.