Eglė Ganda Bogdanienė apie šviesos greičiu prabėgusius 25 metus: lietuviškas menas plėtojosi tarsi aštuonkojis

Prieš dvidešimt penkerius metus Vilniaus galerijoje „Langas“ įvyko pirmoji menininkės Eglės Gandos Bogdanienės personalinė paroda „Tekstilė pasidalinti“. Lyg koks deja vu – sostinės galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 21) atgimsta ekspozicija „Po 25“, kur E. G. Bogdanienė eksponuoja darbus, primenančius praeitį, kurie į kasdienybę įžengia, kaip menininkė vaizdžiai apibūdino, tarsi vaiduoklis – prisimenant tai, kas buvo seniai.

Tiek daug visokių neįtikėtinų pokyčių

„Surinkau tuos darbus, kurie išlikę per laiką – dalis jau dingę, kraustantis iš vienų vietų į kitas. Šia paroda siekiu permąstyti tai, kas anuomet rūpėjo, žvelgiu į tuos pačius klausimus – kiek jie aktualūs šiandien. Atrodytų, kas gi tie dvidešimt penkeri metai? Dulkė kosmose, akimirkų akimirka... Dabar, kai bandau apmąstyti tuos metus – man regisi, viskas keitėsi šviesos greičiu... Jeigu tą visą kismą dėlioti eiliškumo tvarka, pagal linijinę laiko sampratą – būtų galima kalbėti iki begalybės, rašyti ilgą aprašymą – tiek daug visokių neįtikėtinų pokyčių visur! Pakito ir meno samprata, ir technologijos, ir žmonių santykiai, bendravimas“, – kalbėjo E. G. Bogdanienė, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė.

Prieš dvidešimt penkerius metus legendinei „Lango“ galerijai vadovavo Saulius Pilinkus ir Saulius Paukštys, būtent jie tuomet ir kuravo pirmąją personalinę E. G. Bogdanienės parodą. „Lango“ galerija, menininkė pažymėjo, tuo metu buvo labai svarbi.

„Darė didelius darbus, tarsi alternatyvaus meno centras. Šalia veikė ir populiarus muzikos klubas. Net nežinau, ar dabar yra tokių vieningai veikiančių vietų. Matyt, tai sukūrė pats laikas, nieko nepadarysi.Tik džiaugiesi, kad teko užkabinti tokį vulkaninį laikotarpį“, – sakė menininkė.

Ji tikino labai gerai prisimenanti tą metą: „Buvo toks pakilimas visoje meno bendruomenėje! Man atrodo, kad ta kūrėjų jėga ir davė tuos didžiuosius Atgimimo postūmius – 90-aisiais vyko didieji koncertai, kurie sutelkdavo tūkstančius žmonių, pirmosios parodos užsienyje. Mano vyras (Konstantinas Bogdanas – aut. past.) dirbo LDS užsienio skyriuje – vežė pirmąsias parodas į Islandiją, Norvegiją. Kaip aštuonkojis lietuviškas menas pradėjo plėtotis. Visi čia dirbantys žmonės tikėjo atliekantys neeilinę misiją, kad menas turi reprezentuoti valstybę – to tikėjimo buvo šitiek daug! Tikėjimo menu, savimi, ateitimi. Lyginant su šia diena – milžiniškas skirtumas. Nes dabar mažiau polėkio, daugiau atsargumo, racionalumo.“

Buvo ir gėda, ir įdomu

Rengdama savo pirmąją personalinę parodą E. G. Bogdanienė prisiminė tuo metu ypač stengusis pasakyti kažką svarbaus, nerealaus. „Buvo ir gėda, ir įdomu. Apsisprendžiau rodyti ne prabangius kūrinius, ne tokius, kurie nekeltų abejonių, kuriuos visi mokame kurti baigę akademiją, bet „reikšmingus“ darbus. Nusprendžiau atverti savo asmeninę buitį, žmonėms tai apskritai neatrodė meno kūriniais – sulopytos kojinės, kepti pyragai, įdėti į paveikslo rėmus – toks atvertimas vertybių, bandymas permąstyti išgyvenamus virsmus. Dabar pagalvoju, tai buvo drąsus bandymas meninėmis priemonėmis vizualizuoti visuomenės, kultūros, santykių virsmą. Ir dabar matau tą virsmą, tik galbūt nebėra to entuziazmo taip drąsiai ką nors demonstruoti kitiems“, – akcentavo pašnekovė.

Su pasamprotavimu, kad vieni meno kūriniai su laiku sensta, o kiti – subręsta, kūrėja sutiko, pažymėdama, kad ir jos kūriniai šiandien tapo labiau suprantami. „Toji paroda galbūt buvo per anksti parodyta visuomenei. Kolegos suprato, nors buvau jauna menininkė, be jokio patyrimo, tačiau ją reflektavo menotyrininkai. Pamenu, pati džiaugiausi palyginama su anuomet jau garsia tarpdisciplininio meno kūrėja Egle Rakauskaite. Šita paroda turėtų pakankamai įdomiai žiūrėtis ir dabar“, – įsitikinusi ji.

Ekspozicijos įdomumas tame, pasak E. G. Bogdanienės, kad visi darbai be jokio patoso – atvirai, net begėdiškai kalba apie kasdienį gyvenimą, kuris taip pat gali tapti inspiracija menui, nebūtinai didžiam, pakiliam ar dvasingam.

„Kalbėjau apie žlugdančią buitį. Jeigu perkoduoji įvertinimo algoritmą, tai tada tau ta buitis tampa įkvėpimu, kaip kažkam gražiausias pamatytas saulėlydis. Mane įkvėpinėjo vaikų ir sutuoktinio kojinių adymas, maisto darymas. Įsivarai į kasdienę rutiną ir pagalvoji – kur čia tas kūrybiškumas? Tada pradedi jo ieškoti, ir atrandi“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo menininkė.

Lopas ant lopo

Kai Belgijoje, Gento bažnyčioje (parodos kuratorė Rūta Pileckaitė ) anuomet buvo išeksponuoti E. G. Bogdanienės lopyti atžalų šliaužtinukai – į juos žiūrėdamos moterys verkė. „Jos neatsiminė tokių laikų, Vakaruose kitaip gyveno. Vaikų šliaužtinukų pėdutės buvo kruopščiai lopomos iš skurdo... Baisus skurdas, kad neišprotėtum belopydamas – prisigalvoji adata piešti piešinius, siuvinėti žodžius, kol tavo sulopytų vaikų pėdkelnių pėdutės tampa meno kūriniais...“, – kalbėjo sunkaus laikmečio bruožą atvaizdavusi menininkė.

E. G. Bogdanienė nesistebi – dabar daugeliui turbūt taip pat sunku įsivaizduoti tą skurdžią sovietinę buitį. „Gerai, kad tų lopytų pėdkelnių neišmečiau... Dabar vis švarinamės, vadovaujamės logika, kad mažiau yra geriau... Tikrai, tie daiktai neleidžia normaliai gyventi, bet jei kažką išsaugai, po kiek metų išsitrauki – visai kitaip žiūrisi, kitą vertę turi“, – konstatavo ji.

Galerijoje „Trivium“ tilpo tik nedidelė dalis menininkės darbų, tačiau tai, anot E. G. Bogdanienės, jautrus praeities, laikmečio prisiminimas.