Nuošalus stalelis teatro kavinėje, maža juoda kava ir beveik greitakalbe beriami atsakymai, atrodė, kad E. Jackaitė nė akimirkai nedvejoja, net pasakodama kažką itin asmeniško. Tai vienas iš jos skiriamųjų bruožų – ne kartą dėl viešumo apsibrozdinusi, ji visada renkasi būti atvira. Šio atvirumo nereikia painioti su naivumu – E. Jackaitė yra jautri, pozityvi, bet taip pat ji labai kieta, ryžtinga, versli. Jos aistra – teatras, imperatyvas – meilė, o didžiausias pasiekimas – vaikai.
Su aktore kalbėjomės apie teatrą, augimą į save ir savo profesiją, sielos beribiškumo suvokimą bei atvirumą pasauliui.
– Stebint iš šalies atrodo, kad tikrai ne visi taip gerai supranta viešumo reikšmę kaip jūs – su savo didžiule sekėjų bendruomene socialiniuose tinkluose dalinatės asmeninio gyvenimo fragmentais, taip pat kviečiate juos į spektaklius. Turite tiesioginio ryšio priemonę su tūkstančiais žmonių. Iš kur užaugo ta bendruomenė?
– Tai nutiko labai natūraliai, be jokio dirbtinumo. Mane prakalbinti niekada nebuvo sunku. Esu nuoširdi ir visada tokia buvau. Gal dabar tik pradėjau mokytis patylėti ir tai ateina per patirtį Pagalbos moterims linijoje – išklausyti, išgirsti, pabūti tyloje, nepridurti, neužbėgti už akių.
Kai su kursiokais atėjau į teatrą, man buvo 22 metai, Jokūbui – tik metukai (aktorės sūnus, režisierius Jokūbas Brazys – aut. past.), na, ir mus tuomet kalbino žiniasklaida – juk buvome naujas Povilo Gaidžio kursas, naujovė. Pamenu, kažko paklausė apie mamą, o aš tiesiai ir pasakiau, kad jos nėra mano gyvenime, nuo to ir prasidėjo – skambi antraštė, jautri istorija – tokios žmonėms patinka, tad tai buvo plačiai eskaluojama.
Atsigręžus atgal dėl kai kurių dalykų dabar jaučiu gėdą, ne kartą verkiau dėl savo interviu, per savo atvirumą esu nemažai nukentėjusi. Šiandien esu atsargesnė, daug ko atsisakau. Rūpinuosi dėl artimiausių žmonių. Labiausiai visada noriu apsaugoti juos.
Kalbant apie viešumą, reikia pabrėžti, kad nenoriu ir niekada nenorėjau, jog manęs gailėtųsi. Aišku, kai buvau vaikas, man labai skaudėjo dėl to, kad šalia nebuvo mamos, bet kaip moteris labai ją myliu ir supratu. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kaip atsargiai reikia liestis prie kito žmogaus likimo – visi turi savo istoriją, savo skaudulius.
– Bendraudama su sekėjais dalinatės ir reklaminiu turiniu, kaip reaguojate į nuomonę, kad tai nesiderina su elitine teatro aktorės profesija?
– Neskirstau, kas elitinė, o kas ne elitinė veikla. Reklama man yra darbas, svarbu honoraras, ir svarbu sąžiningai atlikti tą darbą, jį apsiėmus nemeluoti sau bei kitiems. Pavyzdžiui, negeriu alkoholio, tad negaliu jo reklamuoti. Man svarbiausia nieko neapgauti, pirmiausia savęs. Lygiai taip pat ir teatre, tikiu, kad savo profesijos ribose reikia viską daryti maksimaliai geriausiai. Kartą televizijos seriale vaidinau prokurorę ir ten buvo scena, kai reikėjo šokti striptizą. Įsivaizduoji? Striptizą! Rodos, kaip taip galima! Ne. Scenoje mes, aktoriai, galime būti bet kas. Scenoje mes sau nebepriklausome – nei mūsų balsas, nei mūsų kūnas. Atsiduodame, neatsirinkinėjame. Jei pasitikime režisieriumi, tuomet negalime sakyti, kad duosiu plaučius, balsą, bet štai, pavyzdžiui, krūtis yra tik mano zona. Tai neprofesionalu. Nuogas kūnas pats iš savęs nėra blogis. Mes turime tiek, kiek turime ir tame nieko gėdingo.
– Gal galite pasidalinti, nuo ko viskas prasidėjo, kas traukė į aktorystės studijas, į teatrą?
– Manau, kad viskas ateina iš šaknų. Mano mama buvo gimnastė, kandidatė į sporto meistres, skaitovė. Tėtis rašė eilėraščius, vaidindavo dramos būreliuose. Neseniai sužinojau, kad ir mano senelis Liudvikas, mamos tėtis, taip pat rašė eilėraščius. Beje, vienas iš jo eilėraščių buvo skirtas Elijai – galvojo, kad toks bus mano mamos vardas. Mano sūnaus vardas Elijas. Neįtikėtinas sutapimas. Kai sužinojau, o tai buvo jau kuris laikas po Elijaus gimimo, buvau priblokšta minties, kaip stipriai mes esame susiję, kokios tvirtos gijos sieja mus, esančius čia, žemėje, ir ten, amžinybėje.
Taigi, numanau, kad polinkis į meną eina iš kartos į kartą, kažkoks genetinis kodas. O dabar atrodo, kad nieko daugiau ir nesugebėčiau daryti.
Mokykloje dažnai girdėdavau, kad man tiktų studijuoti aktorystę. Suklusdavau, nes pati savimi nelabai pasitikėjau, atrodė, kad tik labai ypatingos mergaitės tampa aktorėmis. Dvejojau, bet galiausiai nutariau pamėginti. Kaune baigusi 12 klasių, išsiruošiau į stojamuosius Klaipėdoje, kažkodėl net nepagalvojau apie konservatoriją Vilniuje. Tik daug vėliau suvedžiau galus – juk esu gimusi Klaipėdoje, mama pradėjo mane gimdyti kino teatre. Štai dėl ko tas miestas mane taip traukė.
Man labai pasisekė – iš 120 kandidačių studijuoti buvome atrinktos tik keturios. Tai neįtikėtina. Tada jau patikėjau, kad gal vis dėlto viskas ne atsitiktinumas, atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir kurso vadovas Povilas Gaidys manyje kažką įžiūrėjo. Bet turiu pripažinti, pradžia ėjosi sunkiai, pirmame kurse nesisekė – buvau labai kompleksuota, užsidariusi, labai slėpiau savo emocijas, varžiausi ir gėdijausi. Atrodė, kad kiti atsiveria kur kas lengviau.
– Užsiaugintus apsauginius šarvus nusimesti labai sunku, kaip jums tai pavyko padaryti?
– Mano artima bičiulė, vienuolė, sesuo Liucija sako, kad „visi mes riboti ir žaizdoti“. Pastaruoju metu daug apie tai skaitau – slepiamės, nes esame sužeisti. Visiškai išlaisvėjau ir tam raktą atradau gal tik būdama keturiasdešimties. Tai ypatingas amžius, moterys, nebijokite laiko. Man padeda, jei juntu, kad manimi tiki, atveria meilė ir pasitikėjimas. Jei žmogus pas mane ateina su meile, esu nuginkluojama iki begalybės, atsiversiu ir būsiu visiškai tikra, be jokių filtrų. Studijų metais tai labai gyvai pajutau per bendravimą su šviesios atminties Dalia Tamulevičiūte. Ji mūsų kursą ėmėsi globoti pirmais studijų metais ir pamenu, kad man ypatingą poveikį padarė jos vedami užsiėmimai su kaukėmis. Mes kiekvienas gamindavomės kaukes ir užsidėję jas turėdavome atlikti įvairias užduotis. Kaukė mane permainydavo – atsipalaiduodavau ir atsiverdavau, pasikeisdavo net mano balsas, emocinis užtaisas, tiesiog išsprogdavau, visiškai išsilaisvindavau. Visi stebėjosi, kas čia man pasidarė, juk paprastai scenoje buvau kiek rezervuota ir kompleksuota.
Kitas dalykas – D. Tamulevičiūtė mane mylėjo ir manimi pasitikėjo, tą labai jutau. Dėl to galėjau atlikti bet kokią jos skirtą užduotį ir tai padaryti geriausiai kaip įmanoma.
– Kurį laikotarpį teatre, kurį vaidmenį išskirtumėte kaip kertinį, su kuriuo jaučiatės stipriausiai paaugusi kaip aktorė?
– Save vertinu objektyviai. Nemažai metų buvau gana vidutinė, niekuo neišsiskirianti aktorė. Daug galinti, bet neparodžiusi savo galimybių. Dabar galvoju, kad viskas keistis pradėjo tada, kai Oskaras Koršunovas režisavo spektaklį „Pašaliniams draudžiama“. Šiame spektaklyje vaidinu Biržos direktorę, tiesa, turėjo būti kitas vaidmuo, bet O. Koršunovas nusprendė, kad būsiu Valdininkė. Prisimenu, kad man buvo labai lengva, paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo nepaprastai lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Supratau, kad nieko nedarau, jokių pastangų, o viskas vyksta tarsi savaime, žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Kaip svarbu būti organiškai, tarsi nesistengi, bet iš tavęs istorija liejasi. Pagavau tą principą. Už šį vaidmenį buvau nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“.
Manyje vėl pakėlė galvą ta savimi nepasitikinti mergaitė – pirma reakcija buvo instinktyviai klausti, „kas dar iš mūsiškių nominuoti“, negalėjau patikėti, kad pastebėjo mane.
Paradoksalu, bet pačiai kur kas svarbesnis ir ypatingesnis yra Zochos vaidmuo iš kito O. Koršunovo spektaklio „Mūsų klasė“. Zocha tikrai verta visų įmanomų apdovanojimų ir ji man labai brangi. Taip išrašytas vaidmuo – kiekvienos aktorės svajonė: scenoje augini personažą nuo vaikystės mokyklos suole iki senatvės, atskleidi daugybę asmenybės briaunų. Net pagyrimais per daug nesišvaistantis sūnus Jokūbas pažiūrėjęs „Mūsų klasę“ sakė, kad Zocha tais metais iš visų jo matytų spektaklių (o jis matė visus) jam paliko didžiausią įspūdį. Jei Zocha būtų buvusi pastebėta, turbūt nebūčiau taip nustebusi, bet nepastebėta liko ne tik ji. Labai gaila, pats spektaklis „Mūsų klasė“, manau, buvo nepelnytai nepastebėtas.
– Zochą įvardijate kaip vieną ryškiausių savo vaidmenų – „Mūsų klasės“ premjera vyko 2019 m., ar einant laikui šis vaidmuo rezonuoja taip pat stipriai, gal atsiskleidžia kažkokios pradžioje nematytos jo briaunos?
– Tas spektaklis visada kintantis ir mano Zocha taip pat, natūralu, kad bėgant laikui scenoje kaskart turi naujų atspalvių, kaskart vis labiau subrandinta. Augame, klumpame, esame liūdni ar pakylėti, tai mus, aktorius, veikia scenoje, juk kiekvieną personažą įelektriname savimi.
Prieš jokį kitą spektaklį taip stipriai nesijaudinu, kaskart „Mūsų klasės“ laukiu su virpuliu, o prieš eidama į sceną visada sukalbu ir trumpą maldą, juk visa ta skaudi istorija vyko iš tikrųjų, tai yra tikra.
Mano Zocha, kaip jau sakiau ne kartą – labai spalvinga, ji trykšta gyvenimu, ji priima jai tenkančius išbandymus, bet niekada nepasiduoda ir nenustoja tikėti. Kitaip neišgyventų.
Daug kas pasidavė, bet ne Zocha, ji tokia vitališka ir nėra nieko, ko ji neišspręstų, jokio iššūkio, su kuriuo nesusitvarkytų. Man labai įstrigo vienos kritikės frazė, kad Zocha Menachemo glėbyje vaduojasi nuo visa klaikuma užgriuvusio pasaulio. Man tai labai brangi įžvalga, Zocha nuolat eina peilio ašmenimis, bet turi vieną meilės akimirką ir joje paskęsta su kitu žmogumi, tai – vienintelis išsigelbėjimas. Menachemo glėbyje ji akimirkai pamiršta pasaulį, pasikrauna, kad galėtų išlikti absoliučiame realybės siaube. Kaip kūnui reikia maisto ir vandens, taip ir sielai reikia ją į priekį vedančių akimirkų.
Zochai tenka tokios aplinkybės, kad nežinia kaip būtų įmanoma išgyventi, bet ji niekada nepasiduoda ir visada renkasi meilę. Per tai joje matau ir save, nepaisant visko, ką teko išgyventi, taip pat visada renkuosi meilę. Labai ją myliu ir labai ja žaviuosi.
– Apie Holokaustą daug pasakojimų – knygų, spektaklių, dailės kūrinių ir t. t., kuo ypatinga „Mūsų klasė“? Kodėl, jūsų nuomone, svarbu pamatyti šį spektaklį?
– Privalome realybei pažiūrėti į akis. Privalome pripažinti savo klaidas ir iš jų pasimokyti, jei to nepadarysime – vėl klysime.
Mes esame šio spektaklio personažai, o jie yra mes. Nėra geruolių ir blogiukų. Tai – susitikimas su savimi. Kaskart „Mūsų klasės“ metu man šiurpsta oda, akyse kaupiasi ašaros ir jaučiu didžiulį siaubą. Kaip aktorė galėčiau bandyti apsisaugoti nuo stiprių išgyvenimų, slėptis už kokio vidinio bloko, bet to nedarau – nenoriu būti drungna, giliai jausti yra žmogiška.
Tai, kas vyksta scenoje, atrodo taip baisu, kad tai sunku suvokti, bet nuo to negalima pabėgti ar nusisukti. Režisierius nenorėjo nieko pasmerkti, spektaklyje kiekvienas turi šansą, žiūrėdami „Mūsų klasę“ žiūrovai yra kviečiame apmąstyti, ką patys darytų siaubingoje situacijoje.
– Jūsų klausantis matyti, kad personažai, tokie, kaip Zocha, yra ne tik įrašas vaidmenų sąraše, bet ir svarbūs asmeninio tobulėjimo kelyje. Kalbant apie tobulėjimą, kaip apibendrintumėte, per ką labiausiai jaučiate atėjus profesinę brandą?
– Esminis momentas, kai supratau, kad reikia nebijoti savo traumų, savo skausmų ir duobių. Visa tai reikia ne slėpti kažkur savyje, o išsprogdinti scenoje – personažas yra mano galimybė viską išleisti ir ištaškyti be jokio rezervo.
Štai, Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ vaidinu Melaniją, kol dirbome kartu su režisiere, buvo tikrai nelengva. Kažkodėl atrodė, kad ji manimi nepasitiki, tad jaučiausi susikausčiusi. O kai režisierė išvyko, mano Melanija tarsi atsigavo – ji ir klastinga, ir gailestinga, ir atsidavusi, ir kvailė, ir protinga, ir labai mylinti. Nesikratau nė vieno jos atspalvio. Pradžia buvo nelengva, bet už šį vaidmenį, už Melaniją, buvau nominuota „Padėkos kaukėms“. Sunku įvardinti, kas įvyko, bet supratau, kaip saldu būti savimi – pasitikėti savimi ir naudotis savimi.
Scenoje išnaudoju visą save – čia ir mano terapijos, ir tai, ko kažkada ieškojau Indijoje – viskas teatre.
Kitame spektaklyje, Agatos Dudos-Gracz režisuotame „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo dar vienas lūžis – yra scena, kur dalis aktorių apsinuogina. Aš taip pat nugalėjau save ir kai tai padariau – viduje tarsi kažkas sprogo, ir verkiau, ir apėmė absoliuti ramybė. Toje akimirkoje susiliejo visas gyvenimas, jo praradimo ir atradimo atspalviai. Tai buvo labai stipru. Viskas įvyko kūrybinio proceso metu, mums nebuvo griežtai nurodyta, kas ką turime padaryti, visi pasirinkome savaip. Pamenu, režisierė klausė, kiek jai leisime mus nurengti, o aš pasakiau „kiek reikės, tiek ir renk“ ir tik pasakiusi supratau, ką pasakiau. Jaudinausi, bet man labai padėjo sūnaus palaikymas, kai papasakojau Jokūbui, jis juokėsi, sakė, „ko jūs ten taip tą savo kūnelį saugote?“, nesuprato nuogumo baimės. Galiausiai klausė, ar pasitikiu režisiere. Agata pasitikėjo manimi. Aš pasitikėjau ja. Žengiau žingsnį link scenoje dar laisvesnės savęs. Be jokių „čiurikų“.
– Jūsų minimi tektoniniai asmenybės lūžiai sutankėjo pastaraisiais metais – „Saulės vaikų“ premjera 2020 m. rudenį, „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera 2021 m. vasaros pradžioje.
– Tikrai taip. Viskas po 40 metų. Sakiau, kad tada prasideda ypatingas laikas. Iki tol būdavo kitaip. Pamenu, pavyzdžiui, Povilo Gaidžio režisuotą spektaklį „Lilijomas“. Aš – Julija, man ant rankų miršta mylimasis. Prieš išėjimą į sceną vaikščiodavau ir mintyse save ruošdavau, tiesiog pumpuodavau, ieškodavau savyje kažkokios skaudžios istorijos. Dabar žiūriu atgal ir atrodo, kokia durnė, kokia nesąmonė! Nenoriu prisišnekėti, bet tai, ką jaučiuosi supratusi, man yra labai didelis ir brangus dalykas, tikiuosi, taip ir liks. Tai šimtaprocentinio buvimo akimirkoje pojūtis – išėjau į sceną ir reaguoju į tai, kas joje vyksta čia ir dabar, tą akimirką. Ne kažkokia paruošta emocija, bet tikra, autentiška reakcija be jokių triukų. Reikia girdėti, matyti, jausti partnerį scenoje ir viskas vyksta tarsi savaime.
– Kelis kartus paminėjote režisierę A. Duda-Gracz, ir apie vaidmenį jos naujausiame spektaklyje „Meilė“ prieš jo premjerą esate sakiusi, kad ruošdamasi atsirėmėte į giliausias asmenines traumas. Atrodo, kad darbas pas ją buvo sunki patirtis, bet labai ją giriate?
– Su Agata buvo labai įdomu dirbti. Kaip ji mus visus atrakino! Jutau begalinį pasitikėjimą ja ir jos tikėjimą mumis, aktoriais.
„Meilėje“ ji mane pakvietė vaidinti keturis vyrus palaidojusią našlę, nusigėrusią ir bijančią išblaivėti moterį, kurios gyvenimas – siaubingas skausmas. Pamenu, kai režisierė visiems perskaitė savo parašytą pjesę – nuliūdau. Verčiau tuos puslapius, bet apie mano personažą beveik nieko nėra. Kur aš? Kur ta Našlė? Našlės personažui rašytas asmeniškas Agatos laiškas buvo nuostabus, bet pačiame spektaklyje jos beveik nemačiau. Net nuėjau pas režisierę pasikalbėti, o ji žiūrėdama į akis nuoširdžiai paklausė, ar ja nepasitikiu. Tuo viskas ir pasakyta – pasitikiu.
Nėra atsitiktinumų, buvau didelio svarbaus dalyko dalimi. Vėliau supratau, kad gavau šį vaidmenį, kad geriau suprasčiau savo mamą, kad ją pateisinčiau, įeičiau į jos skausmą. Atrodė, kad vaidmuo kažką viduje labai giliai atliepė. Scenoje net nustėrstu, akimirkom, rodos, krentu į bedugnę, o su manimi visi mano mylimiausi žmonės, turintys priklausomybę nuo alkoholio. Scenoje jie visi manyje įsikūnija ir pereinu jų kelią. Ne šiaip sau viskas gyvenime, tad ir šis vaidmuo turėjo ateiti ir tapti mano vidinio gijimo dalimi.
– Jūsų vaikai taip pat savotiškai pasekė jumis. Vyresnysis sūnus Jokūbas Brazys – režisierius. Vasarį teatre vyko jo režisuoto spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera. Jaunesnįjį, Eliją Malinauską žiūrovai yra matę ir teatro scenoje, o dabar visai neseniai jis labai sėkmingai pasirodė pagrindiniame vaidmenyje filme „Drugelio širdis“. Džiaugiatės jų pasirinkimu ir polinkiu į teatrą, vaidybą?
– Mano vaikai... Jie yra mano veidas, mano istorija, mano siela, mano kūnas ir kraujas. Nieko nebereikia apie save sakyti – jie yra mano vizitinė kortelė, mano mokytojai. Sunku rasti žodžius, kuriais galėčiau tai apibūdinti. Mūsų namuose yra neįsivaizduojamai daug meilės.
Didžiuojuosi abiem savo vaikais. Abu jie – didelės asmenybės, su savo nuomone, pozicija, jaučiantys begalinę laisvę. Žinau, kad jų stiprybės pamatas yra mano beribė meilė. Jie laisvi ir drąsūs būti savimi dėl to, kad yra taip stipriai mylimi. Kol esu gyva, jie visada mano maldose.
Kovo 30 ir 31 d. Eglę Jackaitę bus galima pamatyti atliekant Zochos vaidmenį spektaklyje „Mūsų klasė“, o balandžio 6 d. Ponios Našlės Vakarienės vaidmenį spektaklyje „Meilė“.
Parengta pagal kultūros ir meno žurnale „Durys“ 2023 m. sausio mėn. numeryje publikuotą interviu.