Eglė Velaniškytė kviečia į „puotą maro metu“: baisūs dalykai dedasi, o gyvename kaip gyvenę

Sostinės VDA parodų salėje „Titanikas“ vykstanti Eglės Velaniškytės paroda pavadinimu „Puota maro metu“ ne vieną žiūrovą viliojo apžiūrėti pikantiškos puotos akimirkų. Tačiau po susitikimo su paveikslų herojais visgi teko susivokti, kad autorės užduota tematika gerokai nutolusi nuo žemiškų malonumų sodo – atsakymų į per atvaizdą iškeltus klausimus teks susieškoti patiems. Kas šiandien daroma ne taip, kodėl puola pandemija ir kitos negerovės? Tapytojos drobėse atvaizduoti biblijiniai siužetai, kaip tikino ji, nėra bandymas perrašinėti Bibliją – šia tema perteikiamas supratimas apie nūdienos pasaulį. „Mes neperskaitėme, nesupratome kovido žinios, o ji labai rimta. Kol neišsigydysime nuo egoizmo – bus visokiausių bėdų. Žemė dreba, baisūs dalykai dedasi, o mes toliau gyvename kaip gyvenę, jei to nesuprasime – visa tai tęsis“, – į priežasčių grandinę pažvelgti giliau kvietė E. Velaniškytė.

Tarsi kažkas brinktų pasąmonėje

Šis darbų ciklas, tapytoja prisipažino, gimė sunkiai, kainavo daug pastangų. Autorė tikino pastebėjusi, kad apskritai jos kūryba keistai dėliojasi – tarsi kažkas brinktų pasąmonėje, kauptųsi, kaip pučiant balioną... „Džiaugiuosi, kad sąmonė ir pasąmonė nepadaro to sprogimo tada, kai fiziškai neturiu tam laiko ir galimybių. Pasirodo tuo metu, kai sulaukiu tam tikrų atostogų nuo gyvenimo, buities, įsipareigojimų, kurių kiekviena moteris turi šimtus – ir tada ji sprogsta“, – kalbėjo kaunietė menininkė.

Paklausta, kiek reikėjo stovėti prie molberto, kad šie darbai išvystų dienos šviesą, E. Velaniškytė atviravo, kad prie drobės nebestovi, o sėdi – kojos pasiligojusios. Tačiau dvasine prasme – viskas vyko labai lengvai.

„Tapyboje, iš principo, niekas nesidaro greitai. Prie drobių pakankamai ilgai pasėdėta. Pati sau klausimą kėliau: kodėl įvyko toks, mane pačią nustebinęs sprogimas? Truputį pasikeitė temos, tarsi iš kažkokių dangiškų sferų grįžau į žemę, į kasdienį gyvenimą. Kita vertus, mes, menininkai, turime tokią problemą, ji gana visuotinė – kūrybos pradžioje šuoliuoti etapais gana nesudėtinga, viskas nauja, o po šešiasdešimties iš savęs išspausti laiptą, tektoninį lūžį – problema. Ilgai ieškojau atsakymo ir atradau – tai yra meilės dovana“, – sakė tapytoja ir pridūrė, kad pasitikėjimą savimi sustiprino pažintis su jaunos kartos žmonėmis, kurie ėmė kviestis į parodas, suteikė galimybių pačiai juose dalyvauti. O bendravimas su menininke Aiste Gabriele Černiūte padėjo tapytojai prisiminti kiek primirštą miniatiūros tapybos žanrą. Mažas formatas, tačiau suteikiantis didelę laisvę.

Visgi atrodytų, kad dabar dailininkai tarsi rungiasi, kuris didesnę drobę nutapys, – pasidalinu įžvalga. E. Velaniškytė apie tai taip pat turi savo nuomonę, anot jos, paveikslo formatas pats savaime jokio įspūdžio nesuteikia.

„Tapau jau 49-erius metus aliejumi. Atvirai pasakius, mane dideli formatai biesina, nervuoja. Suprantu, kad tam tikriems paveikslams reikia didelio formato, bet tu turi tam turėti rimtą priežastį, visa kita – žaidimas, nieko rimto. Tai niekur neveda“, – konstatavo edukatore muziejuje dirbanti tapytoja.

Na, jei ir veda – nebent prie paties meno kompromitacijos. Autorės įsitikinimu, tai devalvuoja patį meną kaip tokį, jeigu jis yra neįskaitomas.

„Veda ir prie dar vienos aiškios krypties – konformizmo. Tapyti tai, kas paklausu, kas madoje, kas daroma Europoje ar pasaulyje, tai nėra dialogas su pačiu savimi, nėra dora, sąžininga tapyba. Lengva buvo atskirti konformizmą sovietmečiu – tai užsakomieji-teminiai darbai – amžinas reiškinys. Šitas žaidimas pagal rinkos taisykles – ką perka, tą tapau – su menu išvis nieko bendro neturi“, – įsitikinusi tapytoja.

Melas mene – didžiausias tabu

Su pastebėjimu, kad besistengiantiems išgyventi menininkams nori nenori su šia tendencija tenka taikstytis, E. Velaniškytė nesutiko, sakydama, kad tai asmeninė pozicija.

„Tuo ir skiriasi menininkai vieni nuo kitų. Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) turėjau gerus mokytojus. Atsimenu, kaip sureagavo profesorius Vincentas Gečas, kai per vasaros praktiką ruošėmės kolūkiuose tapyti stendus. Pasakė paprastai (iš dainos žodžių neišmesi): „Ant altoriaus nesikurvinkit, o stendus dažykit į sveikatą, čia šventorius.“ Jeigu sėdi prieš baltą drobę, rankose laikai teptuką ir turi paletę – klausimas – ko negalima daryti mene, kas nelegalu? Būk malonus – neištvirkauk, nesukčiauk, arba tada tas menas nebus vertingas, neišliks – laikas kaip dulkes nuvalys tokius paveikslus, kurie turi konformizmo. Mene yra daug dalykų, kurie gyvenime nepageidaujami – ir pavydas, ir kerštas, visos tos aistros turtina paveikslą, kalba tiesiai šviesiai. Bet tapyboje, mene negalima meluoti. Konformizmas yra melas“, – dėjo tašką E. Velaniškytė.

Tapytoja sakė, kad melas iki šių dienų didžiausias tabu jos kūryboje. „Jokio noro kažkam patikti. Tapau tik tai, kas man rūpi, skauda, kas mane džiugina. Kol kas, ačiū Dievui, rankos švarios. Tačiau negaliu garantuoti, kad jos liks švarios iki mirties – jeigu gyvenimas suries, tai nežinau, ką galiu iškrėsti, bet kol kas to nedarau. Gyvenime daug ko pridarau, bet dirbtuvėje, prie drobės – kol kas pasisekė būti savimi, nemeluoti“, – tikino menininkė.

Nedažnai išgirsi apie tokią pagarbą drobei, šis momentas gan nutylimas? „Tai yra mano pojūtis – sėdžiu prieš baltą drobę – absoliuti nežinomybė, pereini daug etapų: – Bijai? – Bijau. Dar pasėdėkim. – Bijai? – Bijau. Nors turiu ir piešinį, ir eskizus – pirmas priėjimas prie drobės toks. Kuri pasaulį, jautiesi kaip Dievas, tad turi būti doras! Visi pajunta demiurgo jausmą – vieni įvardina, kiti – ne. Stebuklų stebuklas. Taip, gali nepasisekti, gali nutapyti prastą paveikslą – ne šventi puodus lipdo, bet tu turi būti sąžiningas, iš savęs išspausti tai, ką gali geriausia“, – kalbėjo tapytoja.

Sąžinės dalykai, E. Velaniškytė sakė, jai esantys labai svarbūs. „Ir tapybos, ir piešimo mokiau, todėl turiu tokią tezę: nėra blogų darbų – yra nebaigti. O tų nebaigtų darbų pasaulyje labai daug“, – asmeninę nuostatą išsakė kūrėja.

Yra buvę visokių etapų

E. Velaniškytė – vadinamosios „lūžio kartos“ atstovė, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Audronė Petrašiūnaitė. Kaip pastebi menotyrininkai, šiems kūrėjams būdinga atspirties kūrybai ieškoti įvairiuose mituose ir metaforose. E. Velaniškytė neginčyja šio apibūdinimo – yra buvę visokių etapų.

„Patiko dailės kritiko Vido Poškaus mintis, kad gera tapyba visada sakrali, nesvarbu, ką vaizduoja – gali būti natiurmortas ar peizažas. Sakralumo siekiau, jis man svarbus. Krikščionybės laukas didelis, vaikščiojau tuo išoriniu perimetru, pačiai buvo įdomu. Nuolankiai savęs klausdavau – kada pasieksiu to lauko centrą? To lauko centras yra Trejybė. Atėjo laikas, kai pradėjau tapyti Kristų – man tai buvo dovana. Gyvenau tarsi vienuolyne, o vėliau atsitiko taip, vaizdžiai sakant, kad kažkas iš aukščiau pasakė: o dabar eik į gyvenimą ir išgulėk visas balas, išsivoliok visų kelių dulkėse... Užsidarai kokiame nors vienkiemyje ar vienuolyne – tapai, viską suvirškini, sudedi į ženklus, o tada vėl eini į gyvenimą. Be patirčių, be vidinio krūvio nieko nebus – bent jau aš neįsivaizduoju, nemoku, man reikia žmogiškos patirties. Galime remtis tik savo patirtimi, jeigu norime sukurti sukrečiantį darbą – tai faktas“, – sakė E. Velaniškytė.

Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė apibūdindama E. Velaniškytės paveikslų herojus yra pastebėjusi, kad autorė akivaizdžiai nemėgsta gražių žmonių, tų, kurie laikomi visuotinai gražiais. Personažų figūros esą „masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos, tarsi kultuvės.“ Tačiau tapytoja į šį konstatavimą žvelgia ramiai – viskas priklauso nuo požiūrio:

„Kas yra grožis – galėčiau kokią valandą pasakoti. Takoskyra slypi ne fiziniame grožyje, bet požiūryje. Mene sarkazmas negalimas. Į bet kokį žmogų, kuprotą ar ne, jeigu žiūriu su meile – jis tampa gražus, jis man rūpi. Jeigu myli – tu grožiesi žmogumi. Masinis grožio supratimas – vartotojiškas. Dorai stengiuosi tapyti taip, kaip matau pasaulį. Fotografas Arūnas Kulikauskas yra pasakęs, kad „filosofija ir menas – vienintelis pasaulio pažinimo būdas, galimybė prisiliesti prie nežinomybės.“ Kai prie jos prisilieti menu, tarsi praveri Pandoros skrynios dangtį, iškeli klausimą. Įsipareigojimas, atsakomybė – iš tikro svarbu.“

Paroda VDA parodų salėje Titanikas (Maironio g. 3) veiks iki lapkričio 26 d. Parodos uždarymas lapkričio 24 d. (trečiadienį) 18 val.