„Grammy“ laureatas daugiau kaip 60 metų nuolat važinėjo po turus, nors dešimtame dešimtmetyje gerklės vėžys privertė jį nebedainuoti. Jis mirė nuo plaučių uždegimo ligoninėje Ostine, Teksaso valstijoje, pranešė jo atstovas.
J. Cottonas išgarsėjo Čikagoje, pakviestas prisijungti prie Muddy Waterso grupės, o septintame dešimtmetyje jo lūpinė armonikėlė patraukė hipių, panorusių bliuze atrasti roko šaknų, smalsumą.
Jis yra atidaręs Janis Joplin ir „Grateful Dead“ koncertus, be to, muzikantas bendradarbiavo su „Led Zeppelin“.
„Grateful Dead“ niekada „nėra matę žmogaus, šitaip grojančio lūpine armonikėle“, sakė jis apie savo instrumentą.
„Ir nebuvo nieko, kas taip grotų muziką, kaip jie grojo. Man buvo truputį per garsu, bet man patiko“, – sakė jis laikraščiui „Montreal Gazette“ 2015 metais.
J. Cottonas tapo Paulo Butterfieldo, vieno garsiausių rokerių, grojusių lūpine armonikėle, mentoriumi. Jis buvo dėkingas P. Butterfieldui už atvertą galimybę pasirodyti prieš baltaodžių auditorijas.
J. Cottonas augo dirbdamas plantacijoje Misisipės valstijoje ir devynerių liko našlaičiu. Visgi jo motina jau buvo supažindinusi jį su lūpine armonikėle ir išmokiusi jį imituoti vištų bei traukinių skleidžiamus garsus.
Muzika jis susidomėjo, kai per radiją išgirdo lūpinės armonikėlės muzikos pradininką Sonny Boy Williamsoną II, o kai J. Cottono dėdė supažindino jį su šiuo muzikos meistru, šis priėmė jį po savo sparnu.
Vėliau laikraščiui „Chicago Tribune“ J. Cottonas sakė, kad S. B. Williamsonas išmokė jį „kaip lakstyti paskui moteris, kaip gerti ir kaip groti bliuzą“.
„Kad ir ką jis grojo šiandien, išmokdavau tai rytojaus dieną. Jis niekada nieko nesakydavo“, – teigė J. Cottonas.
J. Cottonas savo paskutinius gyvenimo metus praleido Ostine. 2013-aisiais išleido savo paskutinį albumą „Cotton Mouth Man“, kuriame pažvelgė į savo šaknis ir pristatė savo gyvenimo istoriją.