Šį interviu, po ilgų įkalbinėjimų, režisierius sutiko duoti tik todėl, kad prisipažinau „užaugusi” Panevėžio dramos teatre, kai jo režisieriumi buvo Juozas Miltinis.
Eimunto Nekrošiaus režisuoti spektakliai mūsų, žiūrovų, gyvenime tapo tuo turtu, kurio niekas ir niekada iš mūsų nepavogs. Niekada niekas iš mūsų nebeatims to, kas tapo mūsų jaunystės neatsiejama dalimi - jo režisuotų ir dešimtmečiams į atmintį bei širdį įsirėžusių spektaklių „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Su šių laikų teatro genijumi susitikome pakalbėti apie kūrybinę dabartį, gyvenimą ir savijautą, kai artėja emociškai jautri akimirka – gyvenimo šešiasdešimtmetis.
– Esate apdovanotas apie dvidešimčia prestižinių apdovanojimų Europoje, Rusijoje, taip pat ir Lietuvoje. Apdovanojimai jus kaip nors stimuliuoja ar ir šiek tiek varo į neviltį, juk žmogui būdinga savęs paklausti: „O kas toliau?”
– Man apdovanojimai sukelia liūdesį. Kartais apdovanoja ir net pats nesupranti, už ką. Dažniausiai apdovanojimai yra formalūs, juk reikia kažkam įteikti, tai ir suranda pretendentą.
– Ar jūsų įkurtą teatro studiją „Meno fortas“ ir jus asmeniškai paveikė daugelį išvarginusi ekonominė krizė?
– Mano ir „Meno forto“ pozicija yra tokia – nesiskųsti, nes jei sau tai leidi, nebesustosi – bus blogas ir rytas, ir dar nepraėjusi diena. Mūsų nuostata – kurti ir dirbti. Visiems sunku, visų specialybių žmonėms, ne tik menininkams. Tad kodėl menininkams turi būti skaudžiausia? Mes spektaklio pastatymui gauname dotacijų iš valstybės, žinoma, to nepakanka. Ieškome rėmėjų, turime ištikimų nuolatinių rėmėjų, atsiranda naujų. Taip ir gyvename.
– Jeigu ne darbai užsienyje, ar „Meno fortas“ išsilaikytų finansiškai?
– Iš tiesų, išsilaikome tik užsienio gastrolių dėka. Ir tai kabome ant plaukelio – bet kurią dieną veikla gali nutrukti.
– Kokių gyvenimo ir darbo sąlygų jums reikia norint pasiekti geriausio kūrybinio rezultato? Ar tokias ir turite?
– Sąlygos dirbti Lietuvoje – tikrai neblogos, bet aš niekada nekreipiu dėmesio į sąlygas. Svarbiausia turėti idėjų ir noro. Anksčiau dirbdavome viename kambarėlyje, bet kūrybai tai tikrai netrukdė.
– Bet askezė buityje galbūt menininkui nepakenktų?
– Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio. Kai kam svarbi materialinė gerovė, galbūt kaip kompensacija už tai, ko žmogus neturi. Tada stengiasi užpildyti kažkokią vidinę tuštumą daiktais, iššaukiančiais poelgiais. Man visur gerai ir visaip gerai. Ypatingų sąlygų man nereikia. Jeigu sau pasakai: „Bus gerai“, tai ir bus gerai.
– 1982 metais mus pradžiuginote ir sužavėjote lietuviška roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, tačiau vėliau visą dešimtmetį trūko muzikos kūrinių režisūros pauzė. Tik 2002 metais, savo režisūros ienas vėl pasukote muzikinių veikalų link ir Italijoje, Florencijos teatre „Teatro comunale“ režisavote G. Verdi operą „Makbetas“, operas ir toliau režisuojate. Kodėl jums patinka režisuoti operas? Kuo tai skiriasi nuo dramos spektaklio režisūros?
– Pasakysiu atvirai – operoje šiek tiek lengviau dirbti. Spektaklio pastatymas labiau alinantis ir ilgiau trunkantis darbas. Operoje darbas vyksta greičiau ir smagiau, nes tam padeda pats operos žanras – tikslus libretas, partitūra. Nelieka vietos abejonėms, nes autorių viskas tiksliai nustatyta, aiški pabaiga, ypatingų galimybių kažką pakeisti nėra, nors kai kurie režisieriai žūt būt, net drastiškais sprendimais bando išeiti už tradicinių rėmų. Mano supratimu, tradicija yra vertybė. Gal ji ir nuobodi, gal pasenusi, bet pati tradicijos sąvoka yra gerbtina.
– Užsienio teatruose režisuotų jūsų operų neteko matyti. Kalbate apie tradiciją, bet kam tada jus kviečia, jei prioritetas – tradicija?
– Bazė – tradicija, paįvairinta naujovėmis, kurios ateina per mano supratimą, matymą ir jausmus.
– Kokią operą režisuoti užsienio teatre renkatės ir siūlote pats ar esate pakviečiamas teatro konkrečiam darbui?
– Visada darbą pasiūlo teatras. Aš negaliu rinktis solistų, tai teatro meno vadovo prerogatyva. Teatras nustato datas, kada turi būti operos premjera. Turiu visiškai prisitaikyti prie teatro planų ir taisyklių.
– Kiek laiko užsienio teatruose skiriama pastatyti operai ir kiek dramos spektakliui?
– Mėnuo. Kai žinai, kad turi tik tiek laiko – mobilizuojiesi. Jei žinotum, kad turi daugiau, dirbtum tris mėnesius, o kai jo nėra, privalai padaryti per mėnesį. Ir padarai, nors pradžioje atrodydavo – tai neįmanoma. Toks terminas – taip pat tradicija, todėl paklausi savęs: „Kodėl kiti gali, o tu negali?“ Pirmą kartą terminas išgąsdino, bet ten tokie terminai įprasti. Dramos spektakliui pastatyti daugiausia skiriama keturiasdešimt dienų. Tačiau pripratau ir dabar manęs šie terminai nebegąsdina.
– Ar labai sunku įtikti užsienio teatrų vadovams? Ilgai trunka pastatymo koncepcijos derinimas?
– Tai gana sudėtingas darbas. Kai kada, jau pristatydamas, derindamas koncepciją, matai, kad suki ne tuo keliu. Tenka viską perdaryti.
– Esate daug dirbęs mieste–muziejuje Florencijoje, kuriame galima ne tik režisuoti operas, bet ir užsimanyti tapti skulptoriumi ar architektu. Kaip jus veikia šis miestas?
– Tai išskirtinis meno pasaulis - sandėlis, bet ir labai sunkus miestas, nes kiekviena gatvė, aikštė, namas tau tarsi kažką sako, už kiekvieno – didžiulė istorija. Tai miestas, keliantis galybę jausmų. Šis miestas matęs visko, todėl jautiesi menkas juo praeinantis žmogelis.
– Kaip atsidūrėte Florencijoje ne kaip turistas, o kaip kūrėjas?
– Pakvietė teatro meno vadovas, kuris buvo matęs mano spektaklius Romoje.
– R. Vabalo 1983 metais režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“ jūs vaidinote Stasį Girėną, vėliau pats pagrindiniam Hamleto vaidmeniui pasikvietėte puikų dainininką, muzikantą ir ryškią asmenybę, bet aktorinių mokslų nebaigusį Andrių Mamontovą ir tuo šokiravote profesionalus. Šie jūsų eksperimentai – vidinė būtinybė ar sąmoningas siekis sudrumsti gal kiek užsistovėjusius kūrybos vandenis?
– Nieko specialiai nesiekiu. Viskas įvyko natūraliai, man pasirodė, kad A. Mamontovas labai tinka vaidinti Hamletą. Ar baigus vitražo studijas negalima piešti arba baigus žurnalistiką, negalima rašyti romanų? Kitų specialybių atstovai labai praturtina lauką, kuriame dirba vien tos profesijos atstovai. Tačiau Lietuvoje vyrauja tokia tradicija – jei neturi specialaus pažymėjimo, profesionalų bendruomenė tave įsileidžia labai nenoriai, kiekvienas saugo savo plotelį, teritoriją lyg žvėrių pasaulyje, kad tik kitas į ją neįeitų.
Manau, kad būtų daug įdomiau, jei kritinius straipsnius ir recenzijas apie spektaklį rašytų teatro gerbėjai, spektaklio žiūrovai arba žurnalistai, nesispecializuojantys kultūros temose. Įdomiausios mintys yra ne profesionalų, būtų įdomu išgirsti, ką jie apie spektaklį galvoja, kaip jį suvokia. Tai būtų daug netikėčiau ir „šviežiau“.
– Jūsų nenervina tai, kad esate šiek tiek mistifikuojamas - vadinamas teatro mesiju, demonu, o realiame gyvenime – užsidarėliu, atsiskyrėliu, mažakalbiu keistuoliu, režisieriumi, šykščiausiai dalyjančiu interviu? Ką pats pasakytumėte apie save darbe ir gyvenime? O gal jums patogu likti šių nuomonių klišių šešėlyje?
– Aiškintis nenorėčiau. Tegul viskas lieka taip, kaip yra.
– Mano, teatro žiūrovės, gyvenime buvo labai svarbus momentas. Pasisotinusi ir išprusinta tobulos režisieriaus J. Miltinio režisūros, jam palikus teatrą, galėjau lyg tiltu nukeliauti mėgautis teatru toliau, nes kitas kokybiškos režisūros krantas buvote jūs. O jūs ar buvote J. Miltinio režisūros gerbėjas? Ko nors iš jo pasimokėte?
– Gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad artimiau su J. Miltiniu nebendravome. Tik du kartus esame labai trumpai kalbėję. Mačiau jo spektaklius. Dabar galvoju, kad galėjau daugiau su juo pabendrauti. Tačiau jo teatras, jo išugdyti aktoriai sudarė palankią aplinką augti kitai, jaunesnių aktorių kartai. Ant J. Miltinio mito bangos yra užaugę daug puikių menininkų. Jo režisūra – unikalus reiškinys. Kodėl į SSRS ir net užsienio kino studijas kviesdavo filmuotis aktorius iš Panevėžio dramos teatro? Todėl, kad tai buvo meno nesugadinti žmonės, o kine tai labai matydavosi. Kiekvienas tų aktorių buvo lyg savotiškas filosofas. Gaila, kad niekas nepalaikė Panevėžio teatro legendos ir leido šiam kultūros reiškiniui išnykti.
– O kas jums pačiam imponavo ar imponuoja iš režisierių? Galbūt K. Stanislavskis, kurio premija esate apdovanotas?
– Neturiu tokių, kuriais sekčiau. K. Stanislavskio vardas tėra lyg širma. Žinoma, jis padėjo pagrindus, bet jau keli dešimtmečiai kaip tai realiai neįtakoja teatro. Tai tam tikra vardo mitologija, gal kilusi iš to, kad Rusijos ar Europos teatro bendruomenei reikėjo turėti savo mokytoją. Jei dabar visi laikytųsi jo tradicijos, teatre prasidėtų regresas.
– Prieš trejetą metų Vilniuje veikė jūsų spektaklio “Pirosmani, Pirosmani” herojaus gruzinų dailininko primityvisto Pirosmanio paveikslų paroda. Vaikščiodama po ją vis prisimindavau vieną ar kitą jūsų režisuoto spektaklio epizodą. Žinau, kad jo paveikslus buvote matęs dar iki kurdamas spektaklį. Ar lankėtės parodoje Vilniuje? Kokius jausmus jums kėlė Pirosmanio kūryba? Ar tai, “kas buvo tarp jūsų ir Pirosmanio”, jūsų nebejaudina?
– Tai buvo seniai. Stengiuosi nesigręžioti į praeitį. Stengiuosi neišlaikyti sentimentų savo praeičiai, kūrybai. Praeitį palieku praeičiai.
– Viename interviu esate pasakęs: “Kur daug šnekama apie meilę, ten jos paprastai nesama. Gal net neapykanta taip slepiama”. Kodėl darote tokią išvadą? Tai galioja visoms meilės išraiškoms – meilei tarp tėvų, draugų, sutuoktinių, meilei Tėvynei?
– Nieko nauja nepasakiau. Meilės jausmas yra gilesnė ir sudėtingesnė sąvoka, nesvarbu ar tėvynei, ar artimui savo. Jeigu tai tikras jausmas, tai jis saugomas giliai kaip turtas ir kiekviena proga nedemonstruojamas.
– Regime dvi aštrių jausmų formas Lietuvai – šimtai tūkstančių susikrovė lagaminus ir išvažiavo lyg kokio maro genami, antroji dalis – pasyvi, nedemonstruoja jokių jausmų, o trečioji – išsijuosusi, patosiškai, viešai prisipažįsta meilėje Lietuvai. Apie ką byloja kiekvienos iš šių grupių elgesys? Kaip jums atrodo, kodėl didelė dalis žmonių blogai jaučiasi tėvynėje?
– Jūs teisingai pasakėte – blogai jaučiasi. Aš jaučiuosi taip pat ir stengiuosi suvokti, kas čia vyksta. Gal tai natūralus procesas? Kai čia būni, supranti, kad vaikštai tik teritorijos žeme. Būti tėvynės patriotu yra senamadiška. Nuo mažų iki didelių mes čia ne kaip jaučiamės.
– Gimėte Raseinių rajone, kaime. Pažįstu žmonių, kurie didžiuojasi savo kaimiška kilme, vadina ją viso gyvenimo kūrybos neišsenkančia kūrybos versme. Jūsų režisūroje – jokio liaudiškumo, atrodote tikras teatro kosmopolitas. Lietuvos provincija (visomis prasmėmis) nesuktrukdė jums pelnyti tarptautinį pripažinimą. Kaip vertinate savo gimimo vietos faktą visame gyvenimo ir veiklos kontekste?
– Gimtinė man brangiausia vieta pasaulyje. Kur besimokiau, begyvenau, visada žinojau – tai ne mano. Vilniuje gražu, bet tai ne mano miestas. Tai kitų žmonių sukurtas miestas, aš atvažiavęs ir truputį užsibuvęs. Ten, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje. Ir saugiausia.
– Mažai pasakojate apie savo šeimą. Žinome tik tiek, kad jūsų žmona Nadežda Gultiajeva ir sūnus Marius kuria jūsų spektaklių scenografiją. O kokiomis pareigomis dalijatės namie, juk niekaip neįtikinsite, jog kasdieniai darbai pasidaro patys savaime, kaip ir tuo, kad šeima egzistuoja arba subyra nedalyvaujant jos nariams?
– Turiu du sūnus. Vienas – prie meno, o jaunesniojo profesija nesusijusi su menu. Abu vedę. Turiu anūkų. Gyvename normalų giminišką gyvenimą – kiek galime rūpinamės vieni kitais. Esame paprasta šeima. Gyvenant šeimoje svarbu jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, nebūti egoistu. Net ir menininkui nei šeimoje, nei darbe negalima būti egoistu.
– Mus vadina vartotojiška visuomene. Sakoma, kad į teatrą vis dažniau einame norėdami pailsėti. Jūsų spektakliuose tai jau tikrai nepailsėsi. Juokinti mūsų nesiruošiate?
– Juokinti gal ir norėčiau, bet nesugebu.
– Tikite meno galia keičiant pasaulį ir žmones? Jaučiatės atliekąs misiją kaip meno kūrėjas ir skleidėjas ar manote, kad tiesiog esate žmogus, dirbantis tai, ką geriausiai sugebate?
– Ne, menas nepakeis savijautos. Gal reikia tikėti, kad taip gali būti, bet tegul tai lieka kaip nerealizuota idėja.
– Bet juk buvo laikas, kai kartu su aktoriumi “Mažvyde” kartojome žodį Lie- tu-va. Ir žinojome, ką mums tas žodis reiškia, ką mumyse žadina.
– Tie meninikai lyg vėliavos, bet paskui jie visi buvo apjuokti – ir amžiną atilsį Sigitas Geda, ir Justinas Marcinkevičius, ir daugelis kitų, buvusių vėliavnešiais. Jie privalėjo nutilti. Jų vietas užėmė kiti.
– Esate aktyvus kultūros vartotojas ar, kaip dažniausiai būna, batsiuvys – be batų?
– Teatruose nesilankau, bet stengiuosi skaityti, klausausi muzikos. Lietuvoje taip pat yra puikų rašytojų.
– Šiemet jums sukaks šešiasdešimt. Ar tai emocinis barjeras, apie kurį galvojate ir kurį teks įveikti, ar ramus gyvenimo upės tekėjimas, kai vanduo gražiai, tarsi nepastebimai apglėbia dar vieną metų salelę?
– Tai yra beprotiškai daug. Beprotiškai daug.
– Ar esate iš tų, kurie sako besą tokie pat, kokie buvę, tik jų kūnas, išvaizda pasikeitė?
– Tai netiesa, keičiasi ne tik kūnas. Labai didelis skirtumas, koks esi keturiasdešimties, penkiasdešimties ir šešiasdešimties. Reikia sau prisipažinti, kad to ir tau tu jau negali, to – nebenori, o to - nebesupranti. Ir dėl viso to kaltas amžius. Net penkeri metai yra didžiulis laikas žmogaus gyvenime. Daug kas kalba, kad su metais įgijama daugiau patirties, supratimo. Bet kam tas tavo supratimas reikalingas? Patirtis, kurią sukaupi niekam nepersiduoda, nes jaunesni vėl viską tikrina iš pradžių. Todėl į savo metus žiūriu ramiai, tarsi iš šalies. Ir su autoironija. Niekam nepavyksta išsiveržti iš savo metų. Gamta labai teisingai sutvarkė šitą pasaulį.
– Turėtumėte jausti gyvenimo pilnatvę – nieko netrūko nei kūrybiniame, nei asmeniniame jūsų gyvenime.
– Ramybės nėra. Didėja rūpestis, kaip gyvens artimieji. Pradedi gyventi kitų gyvenimu. Tai natūralu ir man tas natūralumas patinka.
– Ar esate tikintis? Jums tai padeda tikėti amžnuoju gyvenimu?
– Esu katalikas. Gal ne dažnai sau pats tikėjimą primenu, bet reikėtų priminti. Tikėjimas taip pat yra procesas.
Interviu 2012 m. publikuotas žurnale „Valstybė".