„Visą gyvenimą pripratau būti tokio didelio žmogaus – Eimunto Nekrošiaus – šešėlyje. Didis – tai žino visi, kurie dirbo su juo Rusijoje... Šiomis siaubingomis dienomis man jo ypač trūksta... Jis pasakytų ŽODŽIUS... bet baisu sakyti – pagalvojau: gerai, kad jis NEŽINO... Jam būtų gėda... o man skaudu... Jau kažkelintą kartą skaudu už šitą mano tėvynę. Užaugau Sibire, girdėdama mamos užkeikimus: „Kad tik nebūtų karo...“. Ir štai…“, – laiške rašo E. Nekrošiaus žmona.
N. Gultiajeva gimė 1949-aisiais Irkutske, lietuvių scenografė. 1972 baigė Irkutsko menų mokyklą (dabar I. Kopyliovo meno koledžas). 1972–73 Jaunojo žiūrovo teatro (dabar Irkutsko srities A. Vampilovo Jaunojo žiūrovo teatras) dailininkė. 1973–75 studijavo scenografiją Aukštuosiuose režisierių kursuose A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, stažavosi Didžiajame M. Gorkio dramos teatre Leningrade pas E. Kočerginą.
1976 apsigyveno Lietuvoje. 1979–97 Jaunimo teatro dailininkė. 1998 Vilniuje įkūrė (su vyru E. Nekrošiumi ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) teatrą studiją Meno fortas; jo scenografė. Nuo tada kuria daugiausia su sūnumi scenografu M. Nekrošiumi Meno forto ir kitiems E. Nekrošiaus režisuotiems spektakliams. 1995–2000 vedė seminarus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto studentams, 2016–19 (su pertraukomis) dėstė LMTA Vilniuje.