„Ein Elefant“ – tai spektaklis apie berniuką, kuriam niekas nieko nepasakė, apie šeimą, kurioje daug tylima, ir apie „dramblį“ – depresiją. Dramaturgė D. Zavedskaitė šiai nepaprastai temai ieškojo formos, kuri neišgąsdintų žiūrovo, bet drauge – ir neišblukintų realybės. Todėl pjesei parinkta ne niūrios realybės dramos, bet fantasmagorijos koloristika: visas veiksmas – tarytum nerealus, lyg transliuojamas tiesiogiai iš berniuko vaizduotės. Režisierius T. Montrimas sceninę spektaklio realybę kuria kaip žaidimų aikštelę, kurioje visi, supantys berniuką, tarsi išplaukę iš vizijų, sapniški, nenuoseklūs. Režisieriaus teigimu, spektaklis „Ein Elefant“ suteikia bauginantį, bet labai svarbų suvokimą, kiek iš tiesų apgailėtinai menkai mes pažįstame net pačius artimiausius žmones ir kaip apsirinkame kaskart, kai nuoširdžiai kažkam tariame: „Aš tave suprantu!“ Taigi kūrėjai kviečia į spektaklį, kuris yra nepatogus, tačiau mūsų visuomenei labai reikalingas. Artėjant premjerai, režisierių Tadą Montrimą kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Kaip, kodėl spektakliui pasirinkai Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“? Kuo tau pasirodė svarbi, aktuali jos tema?
– Dovilės Zavedskaitės „Dramblį“ perskaičiau prieš keletą metų, dar studijuodamas Maskvoje – norėjau savo diplominį spektaklį statyti pagal lietuvių dramaturgiją. Tąkart susisiekiau su Marium Ivaškevičium, nes buvau skaitęs ne visas jo pjeses, o Marius man pasiūlė būtinai paskaityti Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“, kuri kaip tik tuomet buvo laimėjusi konkurse ir, Mariaus nuomone, buvo verta dėmesio. Pjesė man pasirodė gera, tačiau jaučiau, kad ten, Maskvoje, jai dar ne laikas, ne ta erdvė. Taigi tąkart stačiau spektaklį pagal Teklės Kavtaradzės pjesę, bet Dovilės Zavedskaitės „Dramblys“ man liko. Prisimenu įspūdį, kurį ši pjesė paliko ją perskaičius pirmą kartą, jaučiau, kad tai stipri medžiaga. Vėliau, kai buvo paskelbtas Vilniaus mažojo teatro „DramaTest“ konkursas, supratau, kad reikia dalyvauti ir kažką pasiūlyti, juolab kad tuomet buvo karantinas, kūrybinės veiklos mažai, viskas uždaryta. Pirma pjesė, apie kurią tąkart pagalvojau, ir buvo „Dramblys“. Paskambinau Dovilei ir pasakiau: „Man atrodo, atėjo „Dramblio“ laikas.“ Jaučiau, kad dabar išties tinkamas metas ir erdvė šiai istorijai papasakoti.
– Spektaklio „Ein Elefant“ eskizas pandemijos laikotarpiu tapo VVMT organizuoto konkurso „DramaTest“ vienu iš nugalėtojų. Dabar gi žiūrovai turės galimybę išvysti visą spektaklį. Kuo tau ir visai kūrybinei komandai buvo svarbus dalyvavimas šiame konkurse ir kaip tai paveikė tolesnį kūrybinį procesą?
– Manau, kad tokie projektai, kaip „DramaTest“ yra labai geras būdas pasitikrinti savo „kraujo grupę“ su teatru, su trupe. Tikiu, kad spektaklio bendrakūrėjai yra visas teatro kolektyvas – ne tik aktoriai ir režisierius, kūrybinė komanda. Turi užsimegzti ir įvykti režisieriaus ir teatro kūrybinis dialogas. Režisieriaus lyderystė yra be galo svarbi, tačiau ji turi būti paremta bendros kūrybos su kolektyvu principais, o kolektyvų būna įvairių, ir ne visada pavyksta kurti kartu. Tad tokios laboratorijos kaip „DramaTest“ – labai geras būdas pajausti save teatre, suprasti, ar gali su šiais žmonėmis keliauti ilgą kelionę. Juk keliaudamas tuo spektaklio kūrybos keliu, iš tiesų labai giliai kapstai savo gyvenimą, savo patirtį, aktoriai kapsto savąją, ieško atitikmenų, kad suvoktų konkrečią, spektaklyje vaizduojamą situaciją. Tam reikalingas atvirumas vienas kitam, didelis pasitikėjimas. Tad taip jau būna, kad arba pavyksta su aktoriais kurti tą kokybišką gilų dialogą, arba ne.
Kitas svarbus paminėti dalykas – kai buvo kuriamas eskizas, kontekstas buvo visai kitoks – dar nebuvo karo, net negalėjome įsivaizduoti, kad tokie dalykai išvis gali vykti. Kuriant spektaklį karo fone, apskritai kyla egzistenciniai klausimai: kam išvis to reikia, gal geriau pastatymui skirtas tas lėšas išleisti neperšaunamoms liemenėms Ukrainos žmonėms pirkti ir siųsti, ir, žvelgiant globaliai, iš to bus didesnė nauda? Prasidėjus karui, labai ilgai negalėjau ruoštis šiam pastatymui, nes viskas atrodė beprasmiška. Nes – o kam? Tada supratau, kad, jeigu mano statomas spektaklis negali išgelbėti kažkieno gyvybės, kaip kad galėtų neperšaunama liemenė, tuomet nėra prasmės to daryti išvis. Galiausiai suvokiau, kad turiu atrasti kažkokį kampą arba labai aiškiai nusibrėžti šio spektaklio tikslą – jis turi kažkam realiai padėti išgyventi. Žmogus, išėjęs iš šio spektaklio, turi gauti ne tik meninį pasitenkinimą – menas čia tampa kalba, kuria aš šneku apie labai konkrečius, netgi, sakyčiau, medicininius dalykus. Ir būtent tada, šitai suvokęs, pajutau prasmę tai daryti.
– Pagrindinė pjesės tema sunki. Čia kalbama apie depresiją. Kaip manai, ar meno (šiuo atveju – teatro) kalba apie tai prabilti lengviau, efektyviau?
– Pjesėje labai aiškiai išdėstyta, kaip atpažinti klinikinę depresiją, kaip pastebėti, kad jau yra peržengta pavojinga riba, ir paskatinti žmogų tvarkytis su šia bėda. Galiausiai – kaip suprasti, kad galbūt pats jau sergi? Nes labai sunku sau pripažinti tokius dalykus, ypač tai liečia psichines ligas. Man atrodo, kad menas tokiais atvejais gali būti naudingas, tai gali būti priemonė kalbėti apie labai svarbius, sunkius dalykus. Šiuo atveju sudėtingi, su klinikine depresija susiję dalykai, kuriuos pravartu žinoti, suprasti kiekvienam, gražiai įpinti į spektaklyje pasakojamą istoriją.
– Pjesės pavadinimas „Dramblys“ taip pat susijęs su liga, apie kurią visi žinome, bet, atseit, nematome. Spektakliui jūs pasirinkote vokišką pavadinimo variantą – „Ein Elefant“. Kodėl? Kokia prasmė čia paslėpta?
– Dovilės Zavedskaitės pjesės pavadinimas yra „Dramblys“. Tačiau, jau kai kūrėm eskizą, priėjom prie išvados, kad spektaklį vadinsim vokiškai – „Ein Elefant“. Taip nusprendėm todėl, kad „dramblį“ mes visi, rodos, suvokiam, suprantam, bet iš tikrųjų mums taip tik atrodo. Kalbant apie sunkios ligos – klinikinės depresijos – suvokimą, egzistuoja iliuzija, kad viską žinom, nors taip toli gražu nėra. Todėl tas vokiškas pavadinimas „Ein Elefant“ sukuria iliuziją, kad šis „dramblys“ – tarsi ne mūsų, jis lyg ir nepažįstamas, svetimas. O tų „dramblių“ mūsų gyvenime iš tikrųjų esama labai daug ir įvairių. Apie „dramblį“ kambaryje kalbame tada, kai sąmoningai ignoruojame tam tikrą didelę bėdą, kad ir kas tai būtų – depresija, nemeilė, smurtas, priklausomybės ir pan., – nes labai baisu tai pripažinti, sunku apie tai kalbėti, baisu tą „dramblį“ judinti ar imti su juo kovoti. Taigi ir vokiškas spektaklio pavadinimas sukuria tam tikrą atstumą, sąmoningą atsiribojimą, įspūdį, tarsi visa tai – ne apie mus, o apie kažką kitą.
– Kaip tą emocinį sunkumą planuojate perteikti scenoje? Juk tema labai jautri, skaudi, tad ir priemones, būdus čia reikia rinktis labai jautriai ir atsakingai?
– Svarstydamas apie istorijos perteikimą, kad žiūrovas galėtų ne tik suvokti situaciją, bet ir iš jos pasimokyti, supratau, kad tam reikalingas sąlyginio teatro metodas, mat hiperrealizmas arba realizmas dažnai mus užliūliuoja – priimam emociją, tačiau mūsų protas nedirba, būna aptingęs, todėl išėję iš spektaklio tegalime pasakyti, kad matėme skaudžią istoriją. O kuriant spektaklį remiantis sąlyginio teatro principais, žiūrovas yra nuolat grąžinamas į realybę, į čia ir dabar. Gal kiek panašiai kaip B. Brechto teatre, kur yra anonsuojama, kas bus rodoma toliau. Tuomet žiūrovas ir įsitraukia emociškai, ir kartu gali mąstyti, kas ir kodėl čia vyksta. Taigi šią istoriją mes pasakojame ir šiek tiek atsiribodami nuo jos, parodydami, kas būtų, jeigu būtų. Tai leidžia žiūrovui išlikti budriam, suteikia spektakliui taip reikalingo lengvumo analizuojant sunkią temą. Galiausiai sąlygiškumas suteikia daugiau laisvės visiems spektaklio kūrėjams.
– Akivaizdu, kad labai svarbi tampa ir spektaklio scenografija, kuri sukuria atmosferą, iškart „užduoda toną“...
– Kuriant spektaklio scenografiją, pirmoji mintis, nuo kurios atsispyrėme, buvo apie tokį prisiminimą iš vaikystės, kai įlendi į spintą, kurioje sukabinta labai daug drabužių. Iš vienos pusės ši spinta yra ir tam tikro saugumo simbolis, nes, pasislėpęs joje, vaikas jaučiasi saugus, esantis jaukioj aplinkoj. Iš kitos pusės, kai žmogus miršta, tų drabužių lieka labai daug. Tuomet iškyla klausimas, ką su jais daryti: ar atiduoti, ar tiesiog išmesti. Spektaklyje vaizduojama situacija šeimoje iškart po mamos mirties, t. y. viskas dar labai neaišku, dar sunku suvokti, kaip reikės gyventi toliau. Kol kas jie dar gyvena prisiminimais, tarp mamos daiktų, drabužių, už kurių taip pat savotiškai slepiasi nuo realybės, nuo „dramblio“.
Kita vertus, spektaklio scenografija byloja ir apie dar vieną šių dienų reiškinį: dauguma žmonių dabar gali sau leisti turėti praktiškai viską. Pastebėkim, kaip sunku sugalvoti, ką padovanoti žmogui, nes šiandien jau nebereikia laukti Kalėdų ar kokios ypatingos progos, kad nupirktum savo vaikui žaislą, kuris jam šiuo metu aktualus, įsigytum drabužį ar aksesuarą. Žinoma, aš dar prisimenu, kaip vaikystėje laukdavau Kalėdų, nes tik tada, parašęs laišką Kalėdų Seneliui, gaudavau tai, apie ką svajojau. Šiomis dienomis materialūs daiktai tapo lengvai prieinami ir gaunami, mes esame nuolat mokomi mylėti save, negailėti sau nieko. O gyvendami remdamiesi tokia filosofija, mes nejučia apsikrauname daiktais, kuriems galiausiai turime tarnauti, jie atima labai daug mūsų enenrgijos, nes juos tenka prižiūrėti: nuvalyti, pastatyti, pernešti ir t. t. Taigi dabar dažnai esame ir jaučiamės šiek tiek įklimpę, paskendę daiktuose, kuriems skiriame labai daug dėmesio, užuot jį skyrę vienas kitam.
– Kuriant spektaklį, ypač tokia jautria tema, nepaprastai svarbi tampa komanda, su kuria dirbi kartu – tie bendrakeleiviai, su kuriais sykiu keliauji, siekdamas bendro tikslo.
– Man labai svarbu pasitikėti menininkais, su kuriais dirbu. Vienas mano dėstytojas kartą pasakė, kad esama labai daug režisūros apibrėžimų, bet viena iš pagrindinių režisieriaus pareigų yra surinkti gerą, kūrybišką kompaniją. Taigi „Ein Elefant“ komandą sudaro: pirmiausia – pjesės autorė Dovilė Zavedskaitė; scenografiją ir kostiumus kuria dailininkė Kristina Voytsekhovskaya. Žinot, kiekvienas, perskaitęs kūrinį, turime savo vaizdą, kaip jį perkelti į sceną, kokia scenografija reikalinga, tačiau kartais labai sveika pasikliauti profesionalaus menininko žvilgsniu iš šalies – tai labai praplečia tiek erdvės matymą, tiek temos suvokimą. Taigi, kai daviau dailininkei perskaityti pjesę, ji iškart pasiūlė savo sprendimą, ir jis man pasirodė labai tinkamas ir simboliškas.
Pastebėjau, kad man, kaip režisieriui, statant spektaklius, labai patinka įveiklinti vietas. Mėgstu ateiti į erdvę, kuri jau turi savitą energiją, istoriją, ir ten imtis kūrybos. Mat kai kuriuos sprendimus padiktuoja pati vieta, jos dvasia, architektūra ir pan. Taigi ir šiuo atveju dailininkė pasiūlė savo erdvę, savo taisykles, ir dabar aš jaučiuosi tarsi tyrinėtojas, atėjęs į jau sukurtą gyvenimą, pasaulį ir mėginantis čia „apgyvendinti“ personažus. Man tai labai įdomu.
Muziką spektakliui kuria kompozitorius Gintaras Sodeika. Spektaklio eskize taip pat naudojome jo muziką. Nors anksčiau nesame dirbę kartu, jaučiu, kad Gintaras Sodeika yra kūrėjas, kuris visada, viso kūrybinio proceso metu, eina šalia. Kai susitikome pasitarti dėl muzikos spektakliui, žiūrėdamas į scenografijos maketą, jis man staiga pasakė: „Žinai, man jau pradeda skambėti akordai.“ Manau, kad toks ir turi būti dialogas tarp menininkų. Šviesų dailininkas Dainius Urbonis, pasitelkęs apšvietimą, paprastai kuria savo pasaulį. Kadangi spektaklio scenografija gana sudėtinga, mat yra daug planų, ir jie juda, sukurti ir papasakoti istoriją pasitelkus šviesą dailininkui bus tam tikras iššūkis. Na, o choreografė Gintarė Šmigelskytė padės suteikti bendram vaizdui švaros ir tvarkos, o kartu – ir kokybės. Taigi susirinko stipri savarankiškų menininkų, dirbančių vienam tikslui, komanda.
– Spektaklyje vaidina puikus Valstybinio Vilniaus mažojo teatro skirtingų kartų aktorių kolektyvas. Gal gali įvardyti, kas yra kas?
– Mindaugas Capas spektaklyje vaidina tėvą, kuriam vieną dieną tiesiog kaip žaibas trenkė žinia: dabar esi atsakingas už du žmones: septynerių metų sūnų ir jau beveik suaugusią, bet dar nesavarankišką dukrą, mat neliko mamos, kuri viskuo rūpinosi. Rasa Jakučionytė vaidina mamą, arba tą vadinamąjį dramblį. Taigi tai – tam tikra prasme simboliškas personažas. Rasa kartais pasirodo savo, kaip motinos, vaidmenyje, o kartais scenoje išvystame ją dramblio pavidalu. Tad Rasa įkūnys žmogų, tempiantį milžinišką svorį, nebesantį savimi, virtusį sunkiu, rūpesčių kupros prislėgtu padaru... Daumantas Ciunis, kuriam tikrai ne septyneri metai, vaidina septynerių metų berniuką. Tokį sprendimą vėlgi visiškai pateisina sąlyginio teatro principai. Kine to nepadarysi, o teatras tuo ir nuostabus, kad leidžia kurti iliuziją čia ir dabar: esama tam tikro suokalbio, susitarimo su žiūrovais, kad viskas, ką mes čia dabar pasakėme, šią akimirką yra tiesa. Ir viskas, to pakanka, esi laisvas, gali dirbti su profesionaliu aktorium, kuris tikrai turi patirties ir spalvų, yra įvaldęs aktorinę techniką. O žiūrovas juk stebi ir seka istoriją, o ne vaiką scenoje.
Dukrą vaidina Indrė Patkauskaitė. Jos personažas gana provokatyvus, bandantis suprasti, kaip dabar, mirus mamai, gyventi, elgtis, kaip reaguoti į kitus. Dar spektaklyje pasirodo tokia personažų trijulė, kurie čia veikia kaip režisieriai ar net iniciatoriai. Jie nuolat komentuoja tai, kas vyksta scenoje, ir padeda žiūrovui grįžti į čia ir dabar bei suvokti, kas buvo parodyta arba apie ką bus kalbama toliau. Jie – tarsi spektaklio vedantieji. Šią trijulę sąmoningai sudaro skirtingo amžiaus ir lyties aktoriai: Tomas Kliukas, Ilona Kvietkutė ir Jūratė Brogaitė. Šioje spalvingoje trijulėje esama visko – ir jaunatviškos energijos, ir vyresniajai kartai būdingos patirties bei rimtumo. Spektaklyje jie pristatomi kaip universalūs bendradarbiai, mat gali tapti bet kuo. Yra ir du personažai, kurie atstovauja ne šeimai, bet visuomenei – jie įvardijami kaip „pasidarę save“: aš dirbu su savimi daug metų, aš esu save susikūręs iš naujo ir pan. Šie personažai – tai drabužių pardavėja, vaidinama aktorės Valdos Bičkutės, ir brokeris, kurį įkūnija Vytautas Rumšas jaunesnysis.
Valdos Bičkutės kuriamas drabužių pardavėjos personažas – labai simboliškas, mat drabužis simbolizuoja žmogaus kaitą, virsmą – apsivelki švarką, ir tampi kitoks. Tačiau tai – tik iliuzija, nes pakeitęs kiautą, to, kas slypi tavo viduje, nepakeisi. Gali bėgti nuo savęs, išvažiuoti kad ir į Australiją, apsimauti autrališkus šortus, tačiau dėl to netapsi australu. Tavo vidus liks toks pat. Vytauto Rumšo jaunesniojo vaidinamas brokeris – tai žmogus, per daug neįsiveliantis į butų pardavimo istorijas, sukantis savo versliuką, turintis savų reikalų... Jis sako, kad kiekvienas buto pardavimas turi priežastį, ir labai retai laimingą. Tai žmogus, kuris, galima sakyti, gyvena iš kitų nelaimių. Taigi iš esmės yra supriešinama toji „serganti“ šeima ir visuomenei atstovaujantys personažai. Juntama, kaip pavojingas depresijos užkratas lyg pelėsis pradeda kibti ir prie kitų – esama ženklų, kad ir vaikams ji jau gresia, nes tiesiog nieko nedaroma, kad situacija pasikeistų. Spektaklyje labai aiškiai matyti, jog numodami ranka į depresijos požymius ir teigdami, kad žmogus šiuo metu tiesiog yra liūdnas, mes toliau didžiuliu greičiu riedame nuo kalno. Galiausiai depresija sergantis žmogus jau nebekontroliuoja savęs – tada jį jau valdo kažkas kitas, neretas tai patyręs pasakoja, jog kažkas liepė jam elgtis vienaip ar kitaip, o pasekmės gali būti labai skaudžios...
– Kaip įvardytum pagrindinę spektaklio mintį? Kas tau pačiam čia yra svarbiausia, ką norėjai akcentuoti, pabrėžti?
– Manau, svarbiausia, ką norėjau akcentuoti, yra tai, kad mes, suaugusieji, turime jausti atsakomybę už savo vaikus, už ateinančias kartas. Juk vaikai ima iš mūsų pavyzdį, remiasi į mus, ir jie toliau gyvens su tuo, ką mes jiems perduosim. Tačiau tam, kad galėtume tapti tuo pavyzdžiu, pirmiausia turime susitvarkyti savo vidų. Panašiai kaip lėktuve, kur galioja taisyklė, kad įvykus avarijai, pirmiausia reikia užsidėti deguonies kaukę pačiam ir tik tada uždėti kaukę vaikui. Nes negalėsime padėti vaikui, kol patys nesusitvarkysim su savo „drambliais“. Naivu galvoti, kad galime gyventi sutrypti „dramblio“ ir tikėtis, kad mūsų vaikai neatsidurs po jo kojomis. Spektaklyje yra tokia scena, kur tėtis, labai pritrėkštas „dramblio“, bando savo sūnui aiškinti, kad šis turi būti nugalėtojas. O sūnus atvirai ir klausia: „O tu ar esi nugalėtojas?“ Taigi tą vidinę kovą mes pirmiausia turime laimėti patys. Iš tiesų labiausiai norėčiau, kad žiūrovai, parėję namo po šio spektaklio, tiesiog apkabintų savo vaikus.
Spektaklio „Ein Elefant“ premjera – gruodžio 2, 3 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.