Ekspoziciją tėvų vardo galerijai sukūrusi Monika Saukaitė: paveikslai sukabinti taip, kad „kalbėtųsi“ vienas su kitu

„Duokite man muziejų, ir aš jį užpildysiu“, – yra sakęs genialusis Pablo Picasso. Ši citata išniro prieš akis, kai pasiekė džiugi žinia apie tai, kad Zarasų krašto muziejaus erdvėse (D. Bukonto g. 1) atidaryta Šarūno ir Nomedos Saukų galerija. Šia citata ir pasirėmiau, pradėdama pokalbį su parodą kuruojančia menininkų dukterimi, menotyrininke, humanitarinių mokslų daktare Monika Saukaite. Šypsodamasi pašnekovė žaismingai pridūrė: „Iš tikrųjų, – norint užpildyti – galima.“

Kad ir kokia būtų ekspozicija – istoriją visada galima atrasti

M. Saukaitė sakė, kad ši iniciatyva atėjo iš Zarasų savivaldybės, susijusi su tuo, kad Šarūnas ir Nomeda Saukos yra Zarasų krašto garbės piliečiai, gyvena ir kuria Dusetose daugiau kaip trisdešimt metų.

„Jų parodos Dusetų galerijoje sulaukia didelio dėmesio! Sulaukę pasiūlymo tėvai pradėjo man skųstis, esą „ką čia dabar rodyti... nėra paveikslų...“ Tada sutarėme, kad aš sukursiu ekspoziciją, nes, akivaizdu, paveikslų – yra. O pasakymas, kad „duokit muziejų – užpildysiu“ – einant per galeriją, ypač tėčiui – tinka. Sako, kad ir čia būtų galima pakabinti paveikslą, ir čia – tuščia siena. <...> Sakau, galvokime apie ekspozicijos atnaujinimą, ir pradėkime dėliotis, ką kabinsim, kai ateis laikas pakeisti. Šitos jau nebejudinkim, tuo sykiu, kol kas“, – pasakojo ji.

Sudėlioti ekspoziciją, ko gero, nebuvo labai paprasta, nes pasiektas įdomus efektas, – abiejų kūrėjų paveikslai, atrodytų, susijungė į vientisą pasakojimą. Tačiau M. Saukaitė įsitikinusi, kad ir kokia būtų ekspozicija – istoriją visada galima atrasti.

Plevenantys laikinumo pavidalai

„Istorija priklauso nuo žiūrovo, nuo interpretuojančio. Galerija įsikūrusi antrame aukšte, jinai išdėstyta ratu, – trijose su puse salių... Mano vizija, kad žmonės pasukę į kairę, prieš laikrodžio rodyklę, iškart susitiktų su abiem menininkais. Paveikslai sukabinti taip, kad „kalbėtųsi“ vienas su kitu, kad žiūrovas susidurtų su tam tikrais įvaizdžiais, kurie pasikartoja abiejų kūrėjų darbuose. Galima įžvelgti pasikartojančių niuansų. Iškilo mirties motyvas – per kaukoles, kaulus. Ir atgimimo, atsinaujinimo, vaikystės motyvas – per vaikų figūras. Tarsi memento mori, bet kartu – po mirties prasideda naujas gyvybės ratas. Pačiuose darbuose galima įžvelgti daug visko. Bet žiūrint į visumą – skirtingi mirties, laikinumo pavidalai plevena abiejų autorių darbuose. Ir tada pasukame į Š. Saukos salę – didžiausią, tamsiausią, pilną visokių smulkių istorijų kiekviename darbe“, – parodos takais vedė M. Saukaitė.

Iš tamsumų galiausiai pereini į N. Saukienės salę, kurioje šviesi atmosfera, per langus veržiasi saulės spinduliai.

„Šiuose darbuose stipriai skamba vilties ir atgimimo, išsiilgtos vaikystės, kuri vėl ateina iš naujo, motyvai. Jeigu pasuki į dešinę, pradedi nuo N. Saukienės salės, tuomet priešingai, – tarsi gyvenimo ratu apeini, nes pradedi nuo vaikystės, miegančių vaikų, ilgesingai žiūrinčių į tolį. Toliau – visi paveikslai tarsi kokio žmogaus biografija, fiktyvi, pilna įvairių galimų scenarijų, nuojautų, baimių ir sapnų. Tuose paveiksluose gali pereiti tarsi per visą žmogaus gyvenimą, ir tada išeini į paskutinę salę, kur jau susitinka abiejų menininkų darbai, kur aiškiausi, tiesioginiai mirties pavidalai, vėl iš naujo atgimstantys vaikuose – naujo gyvenimo viltis“, – neišvengiamo gyvenimo rato alegorija rėmėsi M. Saukaitė ir pridūrė, kad nors ji skamba gan banaliai, bet einant per ekspoziciją – ji veikia emociškai, jausmų lygmenyje.

Vienas taria, o kitas – atitaria

Šarūno ir Nomedos paveikslai tarsi susisiekiantys indai, turintys ryšį, nors ir skirtingi. Viena jų pusė tamsi, kita – šviesi, vienas taria, o kitas – atitaria.

„Jie kartu gyvena, neišvengiamai daiktai tie patys būna, iškeliauja iš vienos dirbtuvės į kitą. Žiūrėk, vienas įpaišė kokį nors kamuoliuką, žiūrėk, jis jau perkeliavo į kitą dirbtuvę, atsirado kitame paveiksle... Arba vaikai, aišku, labiausiai keliauja, nebūtinai ta pačia poza ar išraiška. Tai neišvengiama“, – sakė pašnekovė.

Vaikystėje Monika ir jos brolis Mykolas dažnai atsidurdavo tėvų tapomuose paveiksle. Ar būdami suaugę į juos įžengia? „Jau senokai... Bet aš labai mėgdavau, kai mane tėvai „įpaišydavo“. Dabar jau yra žavingesnių modelių. Dabar jau mano vaikučiai keliauja į paveikslus. Bet šiaip – tėtis daug ką įtapo. Būna, nusifotografuoja į atidarymą atėjusius lankytojus, su jų leidimu įtapyti kur nors, – prie kokio nors nuogo kūno. Ir iš tikrųjų, vėliau tie žmonės gali save atrasti jo darbuose. Čia ne tik šeimos privilegija atsidurti paveiksle“, – pasakojo M. Saukaitė.

Tyrinėjimams – platūs laukai

Nuoširdžiai nustembu, prisipažindama maniusi, kad Š. Saukos paveiksluose mažai personifikacijos, kad daugiausia juose – skleidžiasi fantazijos.

„Buvo vienas išskirtinis parodos atidarymas, kur tėtis vos ne visų prašė papozuoti, paskui įtapė. Fantazija yra visuma paveikslo, o kiekviena atskira detalė, jinai yra tapyta iš natūros, tikras daiktas. Tik kaip jie sujungti, kas iš to išeina – čia jau realybėje tokių scenų neatrasi“, – pastebėjo Saukų dukra.

Tėčio kūryba tapo M. Saukaitės mokslinio darbo objektu, disertacijos tema. Ar negalvoja tęsti tyrinėjimų?

„Tyrinėjau užsidėjusi semiotinius akinius, kurie leido atsiriboti, kiek įmanoma, nuo asmeninių ryšių su pačiu autoriumi. Nagrinėti paveikslus kaip atskirą objektą, – dabar man tokio noro nekyla, kaip tik, smagu, kad galiu į juos žiūrėti labai asmeniškai. Matyti / įžvelgti sąsajas su gyvenimu, kaip pats autorius jautėsi, kai tapė. Toks asmeninis įdomumas. Kad būtų galima toliau nagrinėti, – be abejo. Nuo to laiko, kai rašiau mokslinį darbą, praėjo nemažai metų. Tėčio kūryba pasikeitė, atsirado daug naujų paveikslų – tyrinėjimams laukai platūs. Bet gal kas kitas patyrinės?“, – pažadų nedalino menotyrininkė.

Savo kurtus paveikslus tenka paleisti į gyvenimą. Ko gero, menininkų šeimai nesvetima dilema: kaip gi paleisti kūrinį, kuris galbūt netgi yra tapęs asmenišku?

„O, taip, labai sudėtinga... Ir mano mamai sudėtinga paleisti kai kuriuos darbus, kai kurie – niekada nepaleidžiami. Pas mane namuose kabo paveikslai, kuriuos tikrai būtų sunku paleisti. Be didelio reikalo ir nepaleisčiau.<...> Yra kūrinių, į kuriuos menininkas įdeda tiek daug savęs, kažkokio jautraus laiko sudeda, kad tai tampa tarsi jo dalimi. Gal tokių kūrinių niekada ir nepaleidžia – per daug priaugę darbai? Nepasakysi, kam, koks darbas labiausiai priauga“, – samprotavo M. Saukaitė.