Kiekvienais metais pasidomiu, ką iš elektroninės muzikos atlikėjų „Gaida“ atveš šiemet ir dažniausiai nebūna tokių metų, kad nesusigundyčiau nueiti į vieną ar kelis renginius. Šį kartą elektroninės muzikos dalis pasirodė įdomesnė ir daugiau žadanti, nei paprastai, todėl pavyko sudalyvauti visuose trijuose didžiausiuose elektroninei muzikai skirtuose festivalio renginiuose – „Rival Consoles“ pasirodyme, kurį apšildė lietuviai „El Chico Fuendre“; Franck Vigroux ir videomenininko Antoine Schmitto audiovizualinio projekto „Atotal“ pristatyme kartu su apšildžiusiu vokiečių menininku Philippu Henkeliu ir šių metų „Gaidos“ kulminacija vadintame Detroito techno muzikos legendos Jeff Millso koncerte su Jeanu Philippe Dary ir Prabhu Edouardu. Retai taip būna, bet nenuvylė nė vienas renginys.
Elektroninės muzikos žvaigždės „Rival Consoles“ pasirodyme triumfavo lietuviai „El Chico Fuendre“
Į „Rival Consoles“ pasirodymą dėjau mažiausiai vilčių, bet kartais toks ėjimas į patirtį be didžiųjų lūkesčių ne tik apsaugo nuo nusivylimų, bet ir duoda laisvą, atvirą laikyseną, kurios taip reikia geriant į save naujus įspūdžius.
Gana dažnai į renginius einu paklausyti tik headliner’io, bet šį kartą labai džiaugiausi pasiskubinusi. Spėjau išgirsti beveik visą lietuvių „El Chico Fuendre“ pasirodymą – audiovizualinio projekto „Ragas for City Dwellers“ premjerą. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, čia susipynė klasikinės indiškos muzikos įtaka, iš kurios įkvėpimo prieš pusšimtį metų sėmėsi psichodelinio roko atstovai, ir modernus industrinis skambesys.
Nė minutės nepraleidau nuobodžiaudama ar svarstydama, kur jau visa tai girdėjau. „El Chico Fuendre“, nors su aiškia 8 – 9 praėjusio amžiaus dešimtmečių muzikos įtaka, skambėjo veržliai, naujai, autentiškai. Patiko ir vizualioji dalis, tai pulsuojančiom bangom besiveržianti iš ekranų, tai vedanti po paslaptingų neatpažintų planetų peizažus.
Kulminaciniais momentais šalia manęs salės gale stovėjęs vyrukas įsijausdavo „vudstokiškai“ linguoti ir rankomis ore braižyti mandalas, o pasirodymui pasibaigus trijulė ant scenos, rodos, sulaukė daugiau ovacijų nei vėliau „Rival Consoles“.
Po apšildančio projekto triumfo nežinojau ir ko tikėtis iš pagrindinio vakaro svečio. Kelios minutės malonių susidūrimų su seniai matytais bičiuliais ir salėje vėl temo šviesos. Ar tai tie skuboti pokalbiai per pertrauką, ar paties „Rival Consoles“ aura, bet nuo pat pirmųjų pasirodymo minučių pasijutau įtraukta į sentimentalią kelionę laiku atgal, prieš akis tarsi kaleidoskopas sukosi praeities pokalbiai, vardai ir veidai.
Rašydama „sentimentalu“ neturiu omenyje nieko blogo, kartais sentimentalumas yra gražu. „Rival Consoles“ tą vakarą nesugrojo nieko itin novatoriško ir, skirtingai nei valanda su „El Chico Fuendre“, nesužadino smalsumo, bet leido atsikvėpti, nušluostyti dulkes nuo išslapstytų vaikystės
sekretų, kuriuose iš naujo atrandi kažką labai paprasto ir atpažįstamo – senus atvirukus, gražų akmenėlį, kelias kriaukles, gal knygos skirtuką. Pažiūri kas ten, viduje, o tada ir vėl pamiršti kelioms dešimtims metų. Taip šį kartą išgirdau „Rival Consoles“ – malonus, įtraukiantis, tvarkingas, bet taip pat ir greitai pamirštamas pasirodymas. Pakuteno jusles ir baigėsi.
Albumą „Now Is“ atlikėjas kūrė per pandemiją. Kaip pats minėjo interviu portalui „Stereofox“, jis gimė laiku, kai aplinkoje buvo justi daug netikrumo, vienatvės ir įtampos. Reikėjo suprasti, kokią vietą užima muzika pasaulyje, kuriame mažiau bendravimo ir konteksto, todėl albume susipynė tamsūs ir viltingi motyvai. Pati klausydama „Now Is“ nepajutau nei tamsos, nei vienatvės. „Rival Consoles“ muzika labai organiška, atvira, apimanti didelę erdvę ir šiame albume jutau daugiau vilties, nei neužtikrintumo ar baimės. Jei reikėtų pasirinkti vieną daiktą, kuris man primintų „Rival Consoles“ kūrybą, tai būtų stikliniai „aurora borealis“ karoliukai – skaidrūs, briaunuoti ir švytintys vaivorykštės spalvom, kai pasuki juos prieš šviesą.
„Kablio“ salę palikau įkvėpta. Vienintelė visiškai neįtikinusi dalis buvo vizualizacijos už „Rival Consoles“ nugaros – minimalistinės, grubios, kontrastuojančios su muzika ir, kaip pasirodė, neduodančios kūriniams papildomos vertės, bet tai palyginti su vakaro sėkme – menki nuostoliai. Vis tik, jei sekantį kartą reikėtų rinktis, ko paklausyti gyvai, „El Chico Fuendre“ ar „Rival Consoles“, rinkčiausi lietuvius. Mano nuomone, jie britų elektroninės muzikos įžymybei šį kartą nušluostė nosį.
Totalitarinių režimų ir proto kontrolės studija su Francku Vigroux ir Antoine Schmittu
Antrasis elektroninei muzikai skirtas vakaras „Kablyje“ su prancūzų kompozitoriumi Francku Vigroux ir videomenininku Antoine Schmittu, kuriuos apšildė vokiečių menininkas Philippas Henkelis, buvo visiškai kitoks, nei pirmasis. Netgi būtų galima jį pavadinti antipodu pirmąjam. Organišką ir šiltą „Rival Consoles“ užduotą temą antrąjį vakarą pakeitė visiškai urbanistinis, net militaristinis, šaltas skambesys.
Visą Philippo Henkelio pasirodymą iki galo negalėjau sau atsakyti į klausimą, ar jis man patiko. Kaip teisingai pastebėjo šalia sėdėjęs bičiulis, šią dalį reikėtų vertinti labiau iš garso dizaino, o ne muzikinio kūrinio perspektyvos. Žmonių sekimo technologijos, piktnaudžiavimas galia, progreso išnaudojimas piktam – pagrindinės menininką dominančios temos, kurias pasitelkęs jis kuria distopiško pasaulio vaizdą.
Vis tik, nors visi šie klausimai šiuo metu itin aktualūs, negalėčiau pasakyti, kad tai buvo geriausias jų įvaizdinimas ir įgarsinimas, kokį yra tekę matyti. Tobulėjant dirbtinio intelekto modeliams jie vis dažniau įsilies į muzikos kūrimo procesą, paveiks vaizdo ir garso santykį, todėl tai, kas atrodo pakankamai originalu ir šiuolaikiška dabar, tikėtina, neišlaikys savo vertės ilguoju periodu. Vertinant iš dabarties pozicijos, klausyti ir žiūrėti buvo įdomu, bet ne tiek, kad toliau sekčiau menininko kūrybą.
Vienas laukiamiausių šių metų „Gaidos“ pasirodymų – Francko Vigroux sugrįžimas į Vilnių su audiovizualiniu projektu „Atotal“. Eksperimentinės audiovizualinės scenos veteranas vilniečiams jau pažįstamas. 2019 metais menininkas lankėsi tame pačiame „Gaidos“ festivalyje, kur taip pat su
Antoine Schmitt pristatinėjo bendrą projektą „Chronostasis“. Tiesa, tą vakarą atlikėjas scena dalinosi su Maxu Cooperiu ir atmintyje pastarojo pasirodymas man įstrigo labiau.
Francko Vigroux pasirodymai provokuojantys, brutalūs, įsukantys iki pykinimo, keliantys nerimą. Stebi juos ir norisi keisti pozą, nervingai virpinti koją, gręžioti rankomis. Toks ir yra siekis. „Atotal“ rekonstruoja totalitarinių režimų pasitelkiamas manipuliacijas, minčių kontrolę, kurios tikslas – pajungti žmonių protą sistemos labui, slopinti kritinį mąstymą. Pasikartojantys šaižūs garsai, trukdžiai, vietomis baltą triukšmą primenantys motyvai tarsi perduoda slaptas žinutes, palaužia valią, trukdo susikaupti.
Nors tematiškai pirmojo pasirodžiusio atlikėjo Philippo Henkelio ir Francko Vigroux pasirodymai buvo panašūs, pastarasis žymiai paveikiau atskleidė žmogaus kaip sistemos aukos, pajungto vykdyti ne savo valią, tragediją. Silpnoji dalis čia man, vėlgi, pasirodė vizualinis apipavidalinimas. Muzika šiame pasirodyme perdavė žymiai stipresnę žinutę, nei minimalistinės vizualizacijos, kurios vietomis mažai kuo skyrėsi nuo to, ką gali gauti įsidiegęs „Winamp“ programėlę.
Žinoma, į tai galima žiūrėti dvejopai. Vieni sakys, kad vaizdas neturėtų nurungti muzikos, neturėtų konkuruoti. Kita vertus, jei pasirodymas yra audiovizualinis, tai sufleruoja, kad garso ir vaizdo dalys turėtų būti lygiavertės, viena kitą papildančios, nedalomos kaip dvi to paties kūno dalys. Klausant paveikios ir galingos Vigroux muzikos kartais norėjosi užsimerkti, mažiau domino tai, kas vyksta ekrane.
Tiesa, pats menininkas skirtinguose interviu ne kartą yra minėjęs, kad kūrėjai dažnai susiduria su resursų trūkumu ir negali investuoti į naujausias technologijas. Be to, Vigroux kurdamas muziką dažniau yra linkęs pasikliauti analoginiais sprendimais, nesivaikantis praeinančių madų. Jam kūryba – lėtas procesas. Galbūt tokia laikysena atsispindi ir pasirinktame vizualiniame projekto veide.
„Gaidos“ derliaus nuėmimas su Detroito techno burtininku Jeffu Millsu
Šių metų „Gaidą“ vainikavo Detroito techno pionieriaus Jeffo Millso, prancūzų klavišininko Jeano-Philippe Dary ir indų kilmės perkusininko Prabhu Edouardo koncertas. Jeffas Millsas, kaip greičiausiai ir daugeliui susirinkusiųjų koncerte, man geriausiai pažįstamas iš savo ankstyvojo karjeros etapo, kaip techno muzikos didžėjus. Todėl šį kartą nusprendžiau „žaisti“ saugiai ir paruošti namų darbus. Likus dienai iki koncerto išklausiau „Tomorrow Comes the Harvest“ įrašą, kad žinočiau, ko tikėtis iš šito atlikėjo pasirinkto formato. Tiesa, čia svarbu pažymėti, kad nė vienas „Tomorrow Comes the Harvest“ pasirodymas nebūna toks pat, visa ko pagrindas čia improvizacija, todėl įrašas suteikia tik gaires, kryptį.
Nors paprastai gana skeptiškai žvelgiu į patyrusių elektroninės muzikos atlikėjų virsmus į gyvą muziką (o paskutiniu metu dar ir stipriai nuvylė Trentemoller pasirinkta kryptis, apie tai skaitykite čia), bet tai, ką išgirdau šios trijulės įraše mane suintrigavo. Labiausiai patiko tai, kad UNESCO paveldo objekte, Graikijai priklausančioje Deloso saloje, nufilmuotas pasirodymas pasakojo istoriją, buvo šviežias ir nuoširdus. Nepaisant to, kad ta pasakojama istorija vyko pačiu pasakojimo momentu, net įraše buvo aiškiai justi sinergija tarp atlikėjų, perduodančių muzikinį impulsą vienas kitam. Tiesa, tam, kad tokią muziką visiškai išgyventum, būtina ją klausyti gyvai.
Atėjus koncerto vakarui visi bilietai į Millso, Dary ir Edouardo koncertą buvo iššluoti. „Gaidos“ elektroninės muzikos koncertai visada pasižymi išskirtinai marga publika – čia sutinki ir užkietėjusius fanus su mėgstamų grupių marškinėliais, ir kątik į muziką įnikusius jaunuolius, ir varlytes pasirišusius akademikus ar vietos įžymybes. Tokiame pasirodyme, kaip „Tomorrow Comes the Harvest“, ši detalė svarbi, nes, kaip jau minėjau, visi koncertai yra trijų muzikantų improvizacija ir čia didelį vaidmenį vaidina Jeffo Millso gebėjimas skaityti publiką, reaguoti į susirinkusiųjų nusiteikimą, nepamirštant išlaikyti aktyvų santykį su kitais muzikantais.
Vilniuje vykęs pasirodymas buvo skirtas mėnesio pradžioje anapilin išėjusiam vienam garsiausių pasaulio prodiuserių, 28 „GRAMMY“ apdovanojimus pelniusiam Quincy Jonesui. Klausydama koncerto įžangos pagaudavau save abejojančią, ar tikrai šis koncertas bus toks geras, kokiam nusiteikiau klausydama įrašo namuose. Į telefoną vis užsirašydavau vieną kitą pastabą, ko trūksta, ko per daug – gal reikėtų pučiamųjų, gal Millso elektronikos indėlis nepakankamas? Tačiau su kiekviena tolimesne koncerto minute vidinis kritiko balsas tolo, o trijulė, rodės, ima už rankos ir įtraukia į savo muzikinį mikrokosmosą.
Tokiai muzikai reikia laiko ir kantrybės. Turi išlaukti, kol improvizuojantys muzikantai sureguliuoja savo vidinius laikrodžius į vieną, kol kraujas jų venose susimaišo vienas su kito, tada ir atsiskleidžia visas „Tomorrow Comes the Harvest“ grožis. Koncertą išgyvenau kaip labai talentingų pasakotojų pasakojamą nenutrūkstamą istoriją, prasiveržiančią rafinuotais dialogais, kurie plečiasi, auga, vėliau stabteli, keičia toną. Tai buvo labai subtilus pasirodymas, be jokios konkurencijos tarp skirtingų instrumentų, tik nepriekaištingai vienas kitą papildantys ir vienas su kitu susiliejantys garsai, tarsi girdėtum, kaip Millsas ieško savo sintetinių garsų ištakų Dary klavišuose ar Edouardo tabloje.
Pasakodamas apie šį projektą pats Millsas dažnai akcentuoja būtent santykį su kitais scenoje esančiais atlikėjais ir nevaržomą laisvės pojūtį. Jo teigimu, stovint už didžėjaus pulto tokią laisvę sunku įsivaizduoti, nes beveik viskas pasirodymuose būna nuspręsta iš anksto, telieka paspausti mygtuką ir šokti iki kito mygtuko paspaudimo. Tuo tarpu „Tomorrow Comes the Harvest“ projekto esmė – nuolatinė interakcija tarp muzikantų, empatiškas santykio vienas su kitu ir publika išlaikymas, kuris, pasak Millso, galėtų įkvėpti naują didžėjų kartą rečiau kliautis programavimu.
Koncerto pradėta tema apie empatiją, įsiklausymą, vidinį jautrumą ir drąsą būti atviru bei pažeidžiamu lydėjo visą vakarą, kai foje rinkosi visi seni ir nauji bičiuliai, kai kurie nesimatę metus ar kelis. Kai koncerto aptarimas persikėlė į barą, kai buvo prisiminti seni ir nauji muzikiniai atradimai ar gyvenimo vaidmenys. Klausiausi tų dialogų, įsirangiusi į fotelį, vienas su kitu susipynusių, vienas iš kito išplaukiančių ir buvo taip pat gražu, kaip ir per koncertą, tarsi Millso, Dary ir Edouardo trijulė būtų spustelėjusi kažkokį mygtuką, kurį palietus tampi truputį geresniu ir dėmesingesniu kitiems.
Toks buvo mano šių metų „Gaidos“ festivalio derlius, aprėpęs ne tik platų muzikinį spektrą, bet ir jausmų paletę, paraginęs išklausyti visą „Rival Consoles“ ir Francko Vigroux diskografiją ir padovanojęs kol kas geriausią šiemet aplankytą koncertą. „Gaida“ baigėsi, tegyvuoja „Gaida“.
