Pilnutėlė ANO salė įdėmiai klausėsi operos administracijos pranešimo apie pokyčius dainininkų sudėtyje ir kikeno išgirdę, kad apsirgusį dainininką pakeis E. Montvidas, gražindamas dalį specialiai šiam pastatymui į anglų kalbą versto ir pritaikyto libreto atgal į italų k. Ir štai kodėl. Jonathano Millerio pastatymas perkėlė 19 a. operos veiksmą į 1950-ųjų Ameriką (operos pastatymas priklauso „New York City Opera“), iš naujo verčiant libreto tekstą į anglų k. ir atskleidžiant jame slypinčias šiuolaikines realijas, veiksmą perkeliant į tipišką amerikietišką užkandinę, bei sumaniai ir juokingai apžaidžiant amerikietiškosios kultūros ikonas (Adina kaip Marilyn Monroe, Dr. Dulcamara kaip Elvis Presley, melancholiškas kaubojus Nemorino ir pan.).
Konteksto perkeitimas ir atnaujintas libreto vertimas suveikė švelniai ironiškai, o nevalingai atsiradęs anglų ir italų kalbų mišinys bei žaidimas abiem kalbomis puikiai atskleidė šiandien mus supančią kalbų maišalynę. Pastatymui keliakalbiai ansambliai suteikė dar daugiau aktualumo ir atpažįstamumo. Publika iš susižavėjimo trypė kojomis.
E. Montvido Nemorinas buvo jausmingas ir itin išraiškingas, vaidyba sąmoningai kampuota su gera ironijos doze, ansambliai itin muzikalūs ir išbaigti, o garsioji Nemorino arija „Una furtiva lacrima“ – aukščiausios atlikimo kokybės. Atrodė, kad E. Montvido muzikalumas pasitarnavo ir italų kalbai, šalia kurios anglų k. skambėjo šiurkštokai.
Šiuo vaidmeniu E. Montvidas dar sykį įrodė, kad jau yra visiškai pasirengęs pagrindiniams vaidmenims pagrindinėse scenose. Ir netrukus į jas sugrįš – kitų metų pavasarį dainininkas grįžta į Škotijos nacionalinę operą Hercogo vaidmeniui Verdi operoje „Rigoletas“, o 2013 metų kalendoriuje jau yra įrašyta pagrindinė Jungtinės Karalystės operos scena – Karališkoji opera.