Tiek Lietuvoje, tiek ir savo studijoje Dižone kurianti panevėžietė jau toli peržengė vaikystės svajonės ribas, kai svajodavo gyventi Prancūzijoje, mažame butuke ir būti nepripažinta menininke.
Dabar E. Povilonytės kūrybos laukas toli gražu neapsiriboja Lietuva ir jos namais jau tapusia Prancūzija.
– Erika, kodėl parodai pasirinkote tokią neįprastą vietą? Kas yra šios instaliacijos įkvėpimo šaltinis?
– Mane žavi menininko gebėjimas kurti dialogą su erdve, prisitaikymas prie erdvės. Nors tokia idėja domėjausi jau seniai, bet ši paroda yra pirmoji, kai kūriau pačiai erdvei. Vos pamačiusi požeminį vandens rezervuarą, iš karto supratau, kad jam noriu sukurti parodą.
Meilės sudilimui, surūdijimui bei įkvėpimo kurti įvietinto pobūdžio instaliacijas sėmiausi iš Ganos kilusio vizualiojo meno kūrėjo Ibrahimo Mahamos, su kuriuo Prancūzijoje kartu dirbome prie vienos jo parodos. Šio menininko veikla yra itin plati – Ganoje supirkinėja nebeskraidančius lėktuvus, juose veda pamokas vaikams, o supirkęs nebenaudojamus pastatus, pavyzdžiui, grūdų sandėlius, kviečia menininkus juose eksponuoti savo darbus. Ibrahimą visą laiką žavėjo senų vietų panaudojimas šiuolaikiniam menui ir aktualijoms, o tai įkvėpė ir mane.
– Kokią žinią ši paroda skleidžia?
– Mano tikslas buvo ne tik parodyti savo kūrybą, bet ir atverti erdvę, per kūrybą parodyti jos grožį.
Labai gražu, kai žmonės net nesupranta, kur yra mano, o kur – sienose vandens ištapyti darbai.
Popieriaus kūriniai ragina atkreipti dėmesį į sienų grožį – tokia ir yra mano žinia.
Kviečiu žiūrovą pamatyti tuos gražius dalykus, kurie jau egzistuoja, pabandyti su jais susilieti, pažiūrėti į juos kitu kampu.
Gerbkime laiką, erdvę ir gamtą tuo, kuo ji buvo, ir tuo, ką ji pati siūlo.
– Koks likimas laukia specialiai šiai erdvei sukurtų kūrinių?
– Darbai evoliucionavo nuo erdvėje esančios drėgmės, kai kurie jau visiškai permirko, nes jais teka vanduo. Tai gražu – tokia ir buvo mano idėja, kad kūriniai gali susilieti su erdve, jeigu jie to nori.
Ta tema parašiau šiai parodai skirtą eilėraštį „Iki sukniubimo kolonų“.
Darbus išdžiovinsiu ir saugosiu tėvų namuose. Vienas darbas jau yra užsakytas stiklo menininko Marko Ekstrando, kuris mano parodoje išsirinko popierinę vazą, o aš jo parodoje – stiklinę, tokios mainytuvės man itin gražios.
Planuoju ant fotografinio popieriaus atspausdinti atvirukus su keliais darbais iš parodos – liks jos vizualinis atsiminimas. Taip pat kelios nuotraukos atsiras ir „Kultūros barų“ žurnale, jų autorius yra fotografas Paulius Vepštas.
– Ar galvojate apie parodos tęstinumą?
– Norėčiau tęsti darbų kūrimą erdvei. Man gražus ir svarbus pagarbaus santykio su erdve palaikymas, supratimas, ko ji prašo, ką ji leidžia ir ko neleidžia.
Įsiklausius teko daug ko atsisakyti.
Nemanau, kad ši darbų serija keliaus toliau. Tie darbai jau kaip ir tapę būtent šios erdvės organais, juos išplėšti iš to kūno pasibaigus parodai ir taip bus skausminga. Bet kuo toliau, tuo labiau noriu išmokti bendrauti su priimančia erdve ir pasikliauti jos norais.
– Ką tai sako apie jūsų asmenybę?
– Iš parodoje apsilankiusių žmonių girdėjau, kad toks atsižvelgimas į erdvę yra nenarcisistinis menininko gestas. Manau, taip stipriai atsižvelgiu į erdvę, nes noriu atsisakyti to narcisizmo, kurį galbūt ir turėjau. Daugelis menininkų nori kuo greičiau atkreipti dėmesį į savo darbus ir gauti jo kuo daugiau. Normalu norėti būti pastebėtam. Bet galiausiai ateina supratimas, kad įsiliejimas ir ėjimas išvien natūraliu ritmu yra daug sveikiau, brangiau ir maloniau, nei mąstyti, kad pasaulis sukasi aplink tave.
Ši paroda man buvo tikra mokytoja. Ruošdamasi parodai, mokiausi pritaikyti darbą tinkamai vietai, atkreipti daugiau dėmesio į kūrinius, kuriuose atsispindi tai, kas yra ant vandens rezervuaro sienų: kraujagysles primenančiu nutekėjimus, kurie yra popieriuje, melsvus, rusvus ir žalsvus atspalvius.
– O kokių netradicinių parodų dar esate atidariusi?
– Netradicinių parodų anksčiau nesu turėjusi, bet laukia įdomesnė paroda Saint Rocho muziejuje Isouduno miestelyje, Prancūzijoje.
Šis muziejus, kurio patalpose anksčiau veikė hospisas, turi ne tik archeologinės ir istorinės reikšmės kolekcijas, tačiau ir erdves šiuolaikinio meno ekspozicijoms.
Mano numatomos parodos idėja yra į antikinių meno objektų scenografiją įtraukti savo tapybos kūrinius. Reikės rasti būdą, kaip pateikti darbus taip, kad jie sukurtų dialogą su labai senais meno objektais.
Su paroda kartu išeis ir rezidencijos katalogas, kurį su dizainerėmis šiuo metu ruošiu.
– Kas labiausiai atspindi jūsų asmenybę?
– Mano asmenybę labiausiai atspindi priešistorės meno kūriniai ir žemės spalvos: raudona, ruda, gelsva ir ruda. Dar mane atspindi mano mėgstamiausias belgų ir egiptiečių kilmės dainininkas Taminas, jo muzikoje jaučiu tai, ką norėčiau, kad žmonės jaustų žiūrėdami į mano darbus.
– Kaip atrodė jūsų pirmoji paroda?
– Savo pirmąją parodą atidariau 15-os metų. Tai buvo nuotraukų paroda Panevėžio muzikos mokyklos hole, su projektoriumi ant savęs projektavau savo nuskenuotų darbų nuotraukas. Nuo tada ir prasidėjo profesionalus meninis kūrimas, parodos didesniuose miestuose ir bendradarbiavimas su įvairiais menininkais.
– Gyvenate Lietuvoje ir Prancūzijoje. Ar turite vietą, kurią vadinate namais?
– Tikri namai man yra Panevėžyje, nes čia šeima, čia gimiau ir užaugau.
Namai yra ir mano butas Dižone. Nors jį nuomoju ir jis man nepriklauso, bet savo vaizdu ir daiktais yra mano, nes pati įsirengiau.
Prancūzijoje gyvenu jau 8 metus, bet tik dabar pradedu ten jaustis įsitvirtinusi. Turiu savo draugų ratą, pažįstu erdves ir menininkus.
Emigracija kartais piešiama neigiamai, bet būdama Prancūzijoje nepamirštu Lietuvos, apie ją noriu kuo daugiau kalbėti. Visada stengiuosi priminti, kad nors gyvenu kitoje šalyje, bet darbai yra skirti Lietuvai.
Šiuo metu daug keliauju, atsiranda skirtingų projektų, niekada nebūnu vienoje vietoje. Netrukus išvažiuosiu į Vokietiją su paroda, o tada į Taivaną. Kartais tikrai tenka susimąstyti, kur iš tikrųjų mano namai.
– Ar dabar nesijaučiate didesnė Panevėžio patriotė nei tada, kai čia gyvenote?
– Tikrai jaučiuosi! Dar mokydamasi mokykloje norėjau kuo greičiau išvažiuoti iš Panevėžio. O dabar pagalvoju, kiek daug man suteikė Panevėžys. Čia baigiau ir dailės, ir muzikos mokyklą, be jų ir mano meno kelyje pasitaikiusių man svarbių mokytojų gal nebūčiau ten, kur esu dabar.
Manau, kartais reikia nutolti nuo savo šalies ar miesto, kad pamatytum jų grožį iš toliau.
Gyvenant Prancūzijoje man kyla visokių idėjų, ką norėčiau padaryti Panevėžyje ar Lietuvoje. Visiems visą laiką kalbu apie Lietuvą, ji man labai svarbi. Kuo toliau, tuo ji tampa svarbesnė.
Svarstau, kad ateityje į Panevėžį tikrai grįšiu visam laikui, nes negaliu gyventi be Lietuvos.
– Ko pasiilgstate gyvendama Dižone ir ko pasigendate čia, grįžusi į Panevėžį?
– Dižonas yra labai elegantiškas miestas viename iš prabangiausių regionų, kuriame daug muzikos ir kultūros renginių. Bet trūksta gamtos. Taip trūksta, kad kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą galvoju, kaip galiu be viso šito gyventi.
Dižone yra vadinamųjų miesto sodų, bet jie tikrai nėra tokie kaip Skaistakalnio parkas.
Miestas gražus savaip, architektūra ir gatvėmis, grįstomis Dižono burgundišku kalkakmeniu. Dižonas man mielas, šviesus, o ir meno pasaulis labai judrus.
Grįžusi į Panevėžį pasiilgstu naktinio šurmulio, bet patinka pabėgti į gamtą.
Kol neišvykau į kitą šalį, tol negalėjau suprasti bendrystės, kuri juntama man kalbantis su lietuviais – jie mane iš karto supranta! Prancūzams, kurie mane supranta kitaip, kalbu naudodama įvairius sinonimus ir įmantrius žodžius, o Lietuvoje mane gali suprasti net ir iš pusės žodžio.
– Be gamtos nebūtų ir jūsų kūrybos. Ką jums reiškia sparčiai modernumo link judantys miestai?
– Kartais atrodo, kad kuriame industrializaciją, skirtą žmogaus komfortui, bet pamirštame svarbiausią dalyką, gamta tarsi nurašoma į antrą lygmenį. O kur tuomet yra psichologinis komfortas? Gamta visą laiką buvo svarbi ir žmogui, ir gyvūnui, jos atsisakyti dėl primityvių norų greičiau ar lengviau kažką padaryti reiškia pakenkti sau.
Man labai gražu, kai miestai sugeba išlaikyti parkus ir net nebūtinai gražiai suformuotus. Būnant mieste, kartais atrodo, kad viskas slysta iš rankų, nebepavyksta, neberandu teisingų atsakymų, žodžių ar spalvų. Tereikia išvažiuoti už miesto, pabūti gamtoje ir viskas tiesiog susidėlioja į savo vietas.
Man svarbu, kad ir mano studija nebūtų toje pačioje vietoje, kurioje gyvenu.
Kurdama parodą „Aukštaitijos vandenų“ nebenaudojamame vandens rezervuare turėjau stebuklingą pasivaikščiojimo ritualą pro Skaistakalnio parką, o pati studija buvo apsupta gamtos, per langus matydavau gandrus, voveres ir net žaibo į tris dalis susprogdintą medį. Visi šie dalykai atsispindi mano kūryboje.
– Kaip atsirado noras kurti ant popieriaus?
– Mano pagrindinė darbo medžiaga yra popierius – mano meilė ir neapykanta vienu metu.
Pasitikėti popieriumi pradėjau trečiaisiais studijų metais, pasirinkusi studijų finansavimo „Erasmus“ programą Milane. Ten įvyko tikras persivertimas, atradimas ir supratimas, kad popierius yra ta medžiaga, kurią noriu nagrinėti ir su ja dirbti.
Patekusi į klasę, kurioje visi tapė ant drobės, dėl savo pasirinkimo nesijaučiau drąsi ir nemaniau, kad galiu save vadinti tapytoja, jei tapau ant popieriaus.
Bet buvau priimta ir dėstytojai nuramino, kad popierius kartais net prabangiau už drobę, jei tik moki su juo dirbti. Popierius yra trapus, sudėtingas, savyje turi kažką gyvo kaip oda. Dėstytojų palaikymo dėka pasitikėjau ir džiaugiausi šiuo savo pasirinkimu.
– Ar jaučiate išpildžiusi savo meninę svajonę?
– Taip! Ir tikiuosi, kad čia yra tik pradžia, nors vaikystės svajonė jau išpildyta. Kai buvau maždaug 10-ies metų, tėtis mane filmavo, o aš jam prieš kamerą pasakojau apie savo svajonę: gyventi Prancūzijoje, mažame butelyje ir būti nepripažintai menininkei.
Tą aš tikrai išpildžiau, dabar jau einu už svajonės ribų.
– Ko savo kūryba siekiate?
– Mano kūrybos tikslas – stebuklo ieškojimas. Nebūtina, kad mano parodą atėję apžiūrėti lankytojai suprastų, ką norėjau savo darbais pasakyti, bet galbūt savo išgyvenimais jie atras ką nors naujo savyje.
Stebuklas gali būti net ir pačiuose paprasčiausiuose reiškiniuose, kurie gali sukelti vidinį virpesį, paliesti, kas slypi giliai širdyje.
O jei iš visos minios žmonių atsiras bent vienas, kurio širdį paliesiu – man to ir užteks.
– Su kokiais projektais šiuo metu dirbate? Kokių naujienų galima tikėtis?
– Šiuo metu su Kauno dizainerėmis „Hands on Press“ kuriame meninės rezidencijos katalogą ir ruošiuosi šios rezidencijos parodai Issoudun mieste. Bendradarbiaudama su žymia Kanados poete Denise Desautels išleidome net tris poezijos rinkinius, iliustruotus mano darbais. Šį kartą poetę pakviečiau parašyti poeziją mano rezidencijos katalogui.
Rugsėjo pradžioje dalyvausiu kolektyvinėje parodoje Maince, Vokietijoje.
Nuo lapkričio savanoriausiu Prancūzijoje vykstančiame Lietuvos kultūros sezone.
Spalio važiuosiu į Taivaną, visą mėnesį praleisiu Taipėjuje ir aplinkiniuose miestuose, tyrinėdama manufaktūras, kuriose popierius vis dar gaminamas rankiniu būdu.
– Ačiū už pokalbį.
