Erotikos atspalviai lietuvių literatūroje: gyvą erosą pagauna ir mūsų rašytojai

Su teiginiu, kad lietuvių autoriai yra parašę puikių knygų, kurios nusipelno didesnio dėmesio nei pastaruoju metu visuomenėje ažiotažą sukėlęs E. L. James romanas „50 pilkų atspalvių“, turbūt sutiktų daugelis. Tačiau jei šis pasaulinis bestseleris konkuruotų būtent su erotiško prieskonio turinčiais lietuviškais romanais?

Apskritai, ar daug erotikos atspalvių mūsų grožinėje literatūroje? Ir jei jau skaitytojams šiuo metu reikia erotikos romanų (kurie pastaruoju metu karaliavo perkamiausių knygų topuose), galbūt jiems būtų galima rekomenduoti lietuvišką, ne „importinę“ produkciją?

Į šiuos klausimus padėjo atsakyti VU Lietuvių literatūros katedros doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė.

Pasak jos, lietuvių rašytojai ir poetai erotikos elementų nestokojo nuo senų laikų. Tiesiog ją perkeldavo apdainuodami rūtas, žirgus ir raskilas.

„Kas žino, kiek atspalvių yra ar gali būti apskritai, ir kokio intensyvumo. Esame drovios padermės tauta, kurios tautosakoje nuo seniausių laikų dominuoja eroso fantazijos perkėlimas į asociatyvius vaizdinius, į aplinką, į aplinkos realijas. Į rūtas, į žirgus, į raskilas ir rasą. Bet ar nuo to sumažėja paslapties atspalvių? Tikrai ne, nes pasaulis yra gyvas tiek, kiek dalinasi erosu, kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar. Žmogus, knyga, atminties fragmentai. Mirę reiškiniai nėra erotiški iš principo. Prievarta taip pat. Prievarta prieš eroso valią, bet ne prieš eroso kūnus, kurie būdami žemės molio atitikmens, priima visus poveikius: nuo žaibo prieš sėją, iki pjautuvo per pjūtį“, – pabrėžia docentė.

Vertindama lietuvių autorių literatūrą, A. Peluritytė-Tikuišienė prisimena Sigito Gedos žodžius: „Aukštosios meilės akimirkos, intensyviausieji išgyvenimai yra ir didžiosios kūno patirtys. Ne vien kokios neapčiuopiamos ir susigūžusios dvaselės...“

Tačiau, anot jos, ne taip čia viskas paprasta, nes iš naujo artikuliuoti erosą, tai lyg iš naujo artikuliuoti pasaulį, svarstyti, ne tik tai, kas tas pasaulis yra, bet svarbiausia - kaip jis esti, tveriasi, neišsenka.

„O dar literatūroje, kurioje 50 metų dominavo propagandiniai imperatyvai, skelbiantys tabu ir cenzūrą ne tik erosui, bet ir natūraliai pasaulio sąrangai. Su literatūros prievaizdais, saugančiais režimo dorą ir sistemos skaistybę, ir ne tik literatūros“, – sako VU Lietuvių literatūros katedros docentė, primenanti, kad totalitarinių režimų skiriamasis bruožas – nepakantumas erosui, jo spontaniškai laisvei.

„Ir nors konkreti sistema yra atsitraukusi jau ketvirtis amžiaus, didžiausia lietuvių literatūros ir jos skaitytojų iš tos epochos paveldėta trauma tikriausiai yra negebėjimas prisipažinti, kad gyvenome iškreiptų vertybių sistemoje, kur simuliuoti dorą be eroso buvo lengviau nei ištverti meilę su eroso pasekmėmis. Privati eroso patirtis yra sudėtingas išbandymas ne tik rašytojo asmeniui, bet ir literatūros procesui, susaistytam gelminių mentaliteto sprendimų ir vertinimų inercijos, ir nepasiduodanti nei unifikacijai, nei galutiniams apibendrinimams. Bet mes šiandieną neturėtume vertos dėmesio literatūros, jei erosas nebūtų prasmukęs ir į sovietinę lektūrą“, – neabejoja A. Peluritytė-Tikuišienė.

Pasak jos, prasmukęs, kad ir mažomis dozėmis, jis sukėlė nemažai erzelio skaitytojų tarpe. Kad ir Sigito Gedos „Pėdos“ (1966). Beje, tokios misterijos pilna arba apypilnė ir Romualdo Granausko ir Juozo Apučio sovietmečio proza.

Tačiau pašnekovė pripažįsta, kad misterinė poezijos prigimtis sovietmečiu buvo palankesnė erosui tvenktis, negatyvi eroso patirtis lietuvių prozoje iki Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolių“ (1991) ir Jurgos Ivanauskaitės „Raganos ir lietaus“ (1993) nebuvo nei pripažįstama, nei reflektuojama, o juk ji tokia neabejotinai yra, ir proza yra palankesnė tokiai patirčiai išaiškinti. Ekstazinė dvasingumo patirtis visada turi ir savo šešėlius: geismą ir abejingumą, stoką ir išsekimą. Neišaiškinta patirtis lieka nesuvokta, ir neišlaisvina naujų kultūros galių.

„Dvidešimtojo amžiaus lietuvių poezija, Salio Šemerio, Birutės Pūkelevičiūtės dar gebėjo labai autentiškai, pagal archaiškiausius archetipus pagauti pirmapradžio eroso alsavimą, beveik nesusilietusį su modernybės haliucinacijomis. O juk jau tiksėjo europinės modernybės pabaiga, kurio ryškiausias modernybės vyzdy pagautas eroso pavidalas yra Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėlių“ (1933) Liudo Vasario pasaulis, pilnas egzaltuotų baimių ir sublimacijų. Šių baimių ir sublimacijų analizė įvyksta sovietmečiu, Sauliaus Tomo Kondroto romane „Žalčio žvilgsnis“ (1981), išeivijoje – Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ (1957), kuriuose erosui sugrąžinamas jam priklausantis pirminės pasaulio tvarkos principas, – pasakoja VU Lietuvių literatūros katedros docentė. – Aišku, gyvą erosą pagauna ir šiuolaikinė literatūra, Marcelijus Martinaitis, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Korenlijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, tačiau jau kitaip. Literatūroje tas kaip yra ne mažiau svarbus nuo kas, nuo patirties turinių. Ir nors šiuolaikinio žmogaus vaizduotė kyla iš tų pačių gyvybės instinktų, kaip ir archaiškojo gamtos pasaulio žmogaus, eroso fantazija ieško atitikmenų mūsų kasdienybės patirtyje“.

„Lietuvių poezija su tokia patirtimi tvarkosi vis dar sėkmingiau nei proza, kur, jei jau klausiate apie „sekso scenas“, tai lietuvių literatūra, net ir po Jurgos Ivanauskaitės, yra vis dar išsigandusi eroso turinių ir retokai pagauna tuos subtilius niuansus, todėl su tokiomis scenomis tvarkosi gana sunkiai. Tačiau kai kam vis geriau sekasi, pavyzdžiui, Laurai Sintijai Černiauskaitei“, – pastebi A. Peluritytė-Tikuišienė.

Pasak pašnekovės, kai Antano A. Jonyno ruduo kurio nors lietuvių prozininko ar prozininkės kūryboje iš eilėraščio virs prozos pasakojimu, lietuvių literatūra įžengs į savo brandos laiką, kartu su ją laikančiu erosu: „Numetęs savo kruvinus lapus / ruduo dar demonstruoja nuogą kūną / ir srūva dideli lietaus lašai / randuotais jo raumenimis / dar medžių sausgyslėse krūpčioja jėga / dar tvinkčioja dangaus smilkiniuose / aistra ir ryžtas o grakšti žiema / ir vėl iškarsto patalus vėdintis / ir krinta iš dangaus lengvi pūkai / lyg žilos pleiskanos nuo rudenio galvos“ („Žaibuojantis ruduo“).

Daugiau naujienų – „Facebooke“.