Lietuvos operos ir baleto teatre šį sezoną kuriate išskirtinius vaidmenis operose „Ernanis“, „Eugenijus Oneginas“ bei „Manon“. Kuris vaidmuo yra arčiausiai Jūsų paties asmenybės?
Nors vaidmenys visi labai skirtingi, išskirtiniai, tačiau visi yra artimi mano sielai. Šie vaidmenys yra tarsi atspindys tam tikrų gyvenimo laikotarpių, kurie įvykę ir galėčiau drąsiai gretinti kiekvieną veikėją su tam tikrais asmeniniais išgyvenimais bei įvykiais.
Aš dedu daug pastangų į asmeninį tobulėjimą, todėl ir šie vaidmenys kasmet auga su manimi, yra naujai interpretuojami, kitaip atliekami, tampa vis turtingesni. Keičiuosi aš – keičiasi ir mano kuriamų personažų charakteriai.
Daugiausia kartų esu atlikęs Eugenijaus Onegino vaidmenį, šis vaidmuo man ir yra jautriausias. Su šia role atėjau į teatrą, rekomendavau save kaip perspektyvus baritonas. Vaidmenys man – tai kaip kopimas į vis skirtingą kalno viršukalnę. Užlipęs į viršukalnę praplečiu savo horizontą ir kaip atlikėjas, ir kaip asmenybė.
Ar sunku „nepamesti“ savęs, kai nuolat tenka įsikūnyti į skirtingus vaidmenis, stiprius personažus? Ar lengvai iš jų išeinate?
Buvimas scenoje įneša adrenalino gūsį, patiriu stresą, tačiau uždarau teatro duris ir vaidmenis palieku jame. Negrįžtu namo įsikūnijęs į kokią nors rolę, namo grįžtu kaip atlikėjas, kuris vertina savo pasirodymą, analizuoja klaidas, klauso pasirodymo įrašus. Pats didžiausias kritikas po spektaklių slepiasi manyje, todėl tiesa, kad po spektaklio sunku užmigti, esu įsiaudrinęs, emocingas, nes profesinė mano pusė neduoda ramybės.
Jus vis dažniau galima pamatyti ne tik operos teatro scenose, bet ir įvairiuose muzikiniuose televizijos projektuose. Kokie skirtumai dainuoti teatre ir dainuoti televizijos studijos scenoje?
Skirtumas tikrai yra. Teatro scenoje mano atlikimą pamato apie devynis šimtus žmonių, o televizijos ekranuose šimtais tūkstančių platesnė auditorija. Nors emociškai jaučiuosi taip pat, įdedu tiek pat darbo, išjaučiu tiek pat jaudulio, televizijos studijose dainuoti yra šiek tiek sunkiau. Darbas su kameromis reikalauja daugiau susitelkimo, nes reikia užmegzti kontaktą tiek su studijos salėje esančiais žiūrovais, tiek su filmuojančiais operatoriais ir žmonėmis prie ekranų. Taip pat ir darbas su mikrofonu yra subtilesnis nei be jo, nes išryškinamas kiekvienas jautriausias balso niuansas.
Metus pradedate su naujais pasirodymais tiek televizijoje, tiek koncertų salių scenose. Daugelis įpratęs Jus matyti operos solisto amplua, tačiau Jūs vietoje nestovite ir vis stebinate savo žiūrovus išskirtinėmis programomis. Iš kur tiek energijos ir kūrybinių minčių?
Kaip sakė mano gerbiamas profesorius Vladimiras Prudnikovas, nėra blogos muzikos ir netinkamo repertuaro. Todėl užsikonservuoti vien tik teatre man atrodo nelogiška ir neprotinga. Šis pasaulis labai impulsyvus, energingas, todėl aš reaguoju į naujas tendencijas, publikos poreikius. Klasikos repertuaras yra labai įdomus ir beribis, o derintant jį su pop muzika, aš galiu atrasti ir savo gerbėjams parodyti save visai kitokiu kampu.
Jūsų naujai pristatoma programa atliekama kartu su ritmo grupe. Kuo Jūsų klausytojai bus nustebinti? Ar pamatysime Eugenijų Chrebtovą kitokį nei operos ir baleto teatro scenoje?
Tikrai taip. Naujoje programoje su grupe pristatysime pop klasikos repertuarą. Žiūrovai mane pratę matyti kaip klasikinio dainavimo atstovą, o šioje programoje su grupe išradingai derinsime mano baritono balsą su pop, rock muzikos stiliais. Aš net šoksiu, o teatre tai retas reiškinys (juokiasi).
Kokias perspektyvas matote Lietuvos bei užsienio scenose ateityje? Ar savo karjerą siesite labiau su opera, ar pop klasikos žanru?
Mano pagrindinis darbas, į kurį koncentruojuosi, yra teatras, klasikinis dainavimas. Visą savo dėmesį skiriu darbui Lietuvos operos ir baleto teatre, todėl užsienio scenose savo karjeros kol kas neplanuoju, nors ir nuolat skraidau tobulintis. O pop klasikos programa – tai kaip vyšnaitė ant torto, kuri subtiliai paįvairina profesinio gyvenimo skonius.